Dabartiniai ir būsimi studentai dėl to gali būti ramūs. Jei pasirinkta aukštoji mokykla bus jungiama su kita, jie baigs tik geresnę įstaigą.
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė sakė, kad tinklo pertvarka turi stiprinti pačias institucijas, gerinti studijų ir mokslo kokybę, tarptautiškumą, o ne vykti vien tam, kad kas nors būtų mažinama.
„Šiuo metu sunku užtikrinti aukštą studijų kokybę. Dėl to kyla daug klausimų ir darbdaviams, ir patiems studentams. Viena bėdų – mažos aukštosios mokyklos, bet labai daug studijų programų. Universitetai – mokslo institucijos, tad be stipraus mokslo negali būti kokybiškų studijų“, – spragas vardijo ministrė.
Kaip vieną iš dabartinės sistemos trūkumų ministrė nurodė finansavimo modelį. Šiuo metu aukštosios mokyklos finansuojamos pagal tai, kiek studentų į jas ateina. Moksliniai tyrimai tiesiog menkai finansuojami, dėstytojų krūviai dideli, mokslinei veiklai lieka mažai laiko.
„Tad natūralu, kad jos siekia priimti kuo daugiau studentų, o taip nukenčia studijų kokybė. Pirmas žingsnis, kurį jau padarėme, – pakėlėme priėmimo kartelę: universitetams ji siekia 3 balus, kolegijoms – 1,6 balo. Siekiame įvesti nemokamas bakalauro studijas.
Vienas kokybės užtikrinimo mechanizmų – sutartys tarp valstybės ir aukštųjų mokyklų.
„Tai leistų orientuotis į rezultatus – tiek mokslinės veiklos, tiek absolventų pasirengimo, įsidarbinimo rodiklius“, – kalbėjo J.Petrauskienė.
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) pernai po atlikto tyrimo nupiešė 2020–2025 metų vizijos žemėlapį, jame – keturi miestai, kuriuose galėtų būti universitetai.
– Galėtumėte konkrečiai išvardyti, kokios aukštosios mokyklos galėtų ir turėtų likti Lietuvoje? – paklausėme MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovo Gintauto Jakšto.
– Kad tai būtų aišku, pirmiausia reikia atsakyti į esminius klausimus dėl specifinių specialistų rengimo. Pirma, koks bus pasirinktas pedagogų rengimo modelis, taip pat kaip bus rengiami viešojo saugumo specialistai. Taip pat reikia apsispręsti dėl medikų, menininkų, žemės ūkio specialistų rengimo.
Šias specifines sritis turėtų aptarti visos atsakingos ministerijos, ne tik Švietimo ir mokslo ministerija, bet ir Vidaus reikalų, Kultūros, Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijos.
Po pertvarkos tinklas sumažėtų vos keliomis aukštosiomis mokyklomis. Jei nieko nedarysime, jos savaime išnyks. O tai nėra naudinga, nes pranyktų jose esantis mokslinis potencialas.
– Kokios to natūralaus sunykimo priežastys? Ilgus metus mažėjantis gimstamumas?
– Yra ir kitų priežasčių. Tarkim, prieš šešerius metus stoti mokytis į Šiaulių universitetą rinkdavosi 35 proc. šiame mieste vidurinį išsilavinimą įgijusių jaunų žmonių. Dabar tokių žmonių yra apie 10 proc. Kiti veržiasi į Vilnių, Kauną, dalis – į Klaipėdą. Tai rodo, kad vis sunkiau regionuose išlaikyti studentus.
Vieni nori miestą pakeisti, kiti – specifinės programos, trečių netenkina studijų kokybė.
– Pradėkime nuo Vilniaus universitetų.
– Vilniuje yra keturi valstybiniai universitetai, dvi menų akademijos ir Karo akademija.
Vilniaus universitetas (VU) – stiprus, galėtų būti vienas tikslas – jį dar stiprinti. Tačiau jis turėtų išlikti didelis, savarankiškas. Vilniaus Gedimino technikos universitetas – vienintelis technologijų universitetas sostinėje, jis taip pat turi savo nišą, surenka pakankamai studentų, vertinamieji rodikliai yra neblogi. Tad VGTU, kaip ir VU, galėtų išlikti atskiras universitetas. Tačiau žvelgiant į ateitį galbūt ir stipriausi Vilniaus universitetai galėtų susijungti, siekdami pretenduoti į stipriausių pasaulio universitetų šimtuką.
Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) padėtis kitokia. Jis ir dabar nepakankamai gerai vykdo pagrindinę funkciją – rengti mokytojus, studentų drastiškai mažėja, ten įstoja jaunuoliai, kurių balai žemi, studentai daugiausia priimami į kūno kultūros programas, o įstojusiųjų į programas, kurias baigę mokytojai ruoštų mokinius valstybiniams egzaminams, beveik nėra.
Sprendžiant dėl LEU derėtų nutarti, pagal kokį modelį rengiame pedagogus – lygiagretųjį, nuoseklųjį ar ir pagal vienokį, ir pagal kitokį. Pavyzdžiui, lygiagretųjį modelį taikyti rengiant mokytojus, dirbančius pagal žemesnio švietimo lygmens programas (ikimokyklinio, pradinio ugdymo), nuoseklųjį – pagal aukštesnio (mokytojai dalykininkai).
Akivaizdu, kad lygiagretusis modelis neveikia visose pedagogų rengimo programose, tad veikiausiai bus pasirinktas šių dviejų modelių derinys.
LEU likimas tiesiogiai priklauso nuo pasirinkto modelio, tačiau kad ir koks modelis bus pasirinktas, turėti atskirą universitetą vien pedagogams rengti nebus efektyvus sprendimas.
Manau, kad geriausia būtų, jei universitetai neturėtų padalinių tuose miestuose, kuriuose ir taip yra universitetas. Tokia nuostata užkirstų kelią tokiems junginiams kaip LEU ir Vytauto Didžiojo universiteto.
– Tad, jūsų akimis, geriau, kad LEU taptų VU fakultetu, o ne VDU, kaip kad jau sutarė abi mokyklos?
– LEU integracija į VU – logiškiausias variantas, bet ar tai būtų fakulteto pavidalo, ar būtų pasirinktas koks kitas variantas, dar reikėtų diskutuoti.
– O kaip, jūsų akimis, turėtų klostytis Mykolo Romerio universiteto (MRU) likimas?
– Sprendžiant dėl MRU, tenka spręsti viešojo saugumo specialistų, policininkų rengimo klausimą. MRU turi tokius specialistus rengiantį padalinį Kaune.
Jei rinktumės variantą, kad pareigūnus turėtų rengti specializuota akademija, MRU tektų padalyti į dvi dalis. Vienos jos pagrindu galėtų būti kuriama tokia akademija. O antroji pusė – teisės, kitos socialinių mokslų studijų programos, iš pirmo žvilgsnio, geriausiai integruotųsi VU. Juolab kad dauguma MRU programų dubliuojasi su VU studijų programomis. Tačiau ar tai būtų geras variantas, kad daugiau nei 90 proc. teisininkų rengiami viename universitete?
Išlikti savarankiškam tokiam mažam universitetui kaip MRU būtų sudėtinga. Juolab jis ir taip jau kuris laikas nyksta, laikosi tik iš studentų, mokančių už mokslą, bet pakėlus minimalią stojimo kartelę gali sunykti.
– O koks likimas lauktų Kauno universitetų?
– Kauno technologijos universitetas (KTU), kaip ir VGTU, – didelis ir stiprus technologijų universitetas, kuris vis labiau panašėja į klasikinį, jau dabar studijas organizuoja 5 srityse. Pertvarkos, susijusios su KTU, galėtų būti skirtos nebent dar labiau stiprinti šį universitetą, bet ne dėl rizikos, kad jis pats sunyks.
Žinoma, yra siūlymas susijungti visiems Kauno universitetams, yra ir nuomonių, kad jie turėtų visi išlikti ar kai kurie vis dėlto jungtis. Tolesnėje ateityje susijungti visiems Kauno universitetams atrodo visai logiškas variantas, turėtume vieną didelį ir stiprų universitetą Vilniuje ir lygiavertį konkurentą Kaune, bet čia veikiausiai tolesnės ateities klausimas.
Tarkime, Lietuvos sporto universitetas (LSU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas turi panašių studijų programų, didelė dalis mokslinių publikacijų yra parengtos bendrai. Tad jų sinergija pagrįsta.
Bet kyla klausimas: prie ko derėtų priskirti būsimuosius trenerius – prie sportininkų ar pedagogų? Atsakius į šį klausimą, būtų aiškiau ir dėl viso LSU ateities.
– O kaip dėl žemės ūkio aukštosios mokyklos – Aleksandro Stulginskio universiteto?
– Šalia jo yra stiprus Agrarinių mokslų institutas, taip pat Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija. Visos šios grandys turi sąlyčio taškų. Galbūt galėtų būti kuriama žemės ūkio akademija, kurioje susitelktų visi lygmenys – nuo profesinio mokymo iki universiteto bei mokslo instituto. Tai būtų naujas darinys Lietuvoje. Čia savo viziją galėtų išsakyti ir ŽŪM.
– Lietuvoje turime dvi aukštąsias menų mokyklas. Turėtų likti viena?
– Įmanomas variantas, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir Vilniaus dailės akademija susijungtų. Ar tai daug ką pakeistų? Abejoju. Jie neturi daug besidubliuojančių programų, nelabai ir bendradarbiauja. Toks susijungimas būtų tinkamas tik jei tenkintų mūsų šalies menininkų rengimo viziją.
– Bene labiausiai dėl aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos nuogąstauja regionuose esantys universitetai? Kokią vietą numatote tinkle Klaipėdos universitetui (KU)?
– Klaipėdai galėtų tikti vertikalusis modelis. Uostamiestyje veikia stipri Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, rengianti kolegines studijas. KU yra stiprus jūrinių mokslų srityje. Be to, yra ir dvi profesinės mokyklos, kurios rengia laivininkus bei laivų statytojus ir remontininkus.
Viskas, kas susiję su jūromis, galėtų tapti Jūrų universitetu arba išlaikytų Klaipėdos universiteto pavadinimą. Tačiau su aiškia nuostata, pavyzdžiui: būti geriausia jūreivystės specialistus rengiančia aukštąja mokykla, galbūt net Baltijos regiono lydere šioje srityje.
– Šiaulių universitetas (ŠU) taip pat galėtų išsaugoti dabartinį statusą?
– Pažiūrėjus į žemėlapį atrodo, kad palikti tokį Lietuvos plotą be universiteto būtų nesąžininga. Tai būtų smūgis regionams, juolab kad jie ir taip merdi, neturi strategijos, nežino, ko iš savęs nori.
Toks, koks yra dabar, ŠU nebegali būti. Mat, atsižvelgiant į stojančiųjų skaičių, akivaizdu, kad jis ir taip išnyktų. Kad regione būtų išsaugotas universitetas, jis galėtų tapti Kauno ar Vilniaus kurio nors universiteto padaliniu.
Tačiau jis privalo išsiaiškinti, ko nori, į kokią pramonę ar paslaugas būtų orientuotas, svarbu, kad išlikęs nebūtų tik administracinė našta pagrindiniam universitetui.
Įmanoma telktis ir su gana stipria Šiaulių kolegija.
– Turime 12 valstybinių kolegijų. Jų ne per daug?
– Pagal kvalifikacijų sąrangą ir universitetai, ir kolegijos rengia to paties – šeštojo – lygmens bakalaurus. Profesinėse mokyklose rengiami ketvirtojo lygmens specialistai. O penktojo lygmens specialistų Lietuvoje nerengiama. Bet į šį statusą ketina pretenduoti profesinės mokyklos. Tad taip pat turėtų būti nuspręsta, kaip bus – ar profesinės stiebsis, ar kolegijos nusileis vienu lygmeniu.
Pasaulyje dažnai į kolegijų valdymą įtraukiamos savivaldybės, taip iš jų ateina dalis finansavimo. Be to, jos nurodo ir kryptį, kokių specialistų reikia regionui. Vyksta glaudus bendradarbiavimas tiek su savivalda, tiek su vietiniu verslu. Kolegijų skaičius nėra didelis. Jos neturi vykdyti mokslinių tyrimų, joms nereikia tokių didelių finansinių išteklių infrastruktūrai kaip universitetams. Todėl jos gali būti mažos, bet veikiančios efektyviai.
Turėtų būti orientuojamasi į kokybę
Mažvydas Savickas, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas
„Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka turėtų būti orientuota ne į galutinį jų skaičių, o į kokybinius rodiklius. Jeigu turime aiškų tikslą – studijų kokybė, tada numatome aiškius kriterijus, apibūdinančius kokybę, ir pasižiūrime, kurios aukštosios mokyklos ar jų siūlomos studijų programos juos atitinka. Neturint to tiesiog neįmanoma įvardinti nei kolegijų, nei universitetų galutinio skaičiaus. 2016 m. gruodžio mėnesį atliktas studentų nuomonės tyrimas „Aukštųjų mokyklų konsolidacija: ko tikisi studentai“ parodė, kad 54 proc. studentų mano, jog aukštųjų mokyklų yra per daug. 58 proc. studentų pritaria aukštųjų mokyklų konsolidacijai. Labiausiai aukštųjų mokyklų jungimui pritaria magistro ir vientisųjų studijų studentai.“
