Ta proga Jonavos rajono vaikų globos namuose gyvenantys vaikai visuomenei parašė laišką „Mums nereikia dovanų, mums reikia šeimos!“
„Gyvename Jonavos vaikų globos namuose. Turime gražias sienas, modernų kiemą, galimybes mokytis, lankyti būrelius, kreiptis pagalbos į vaikų globos namų darbuotojus.
Tačiau mums stinga tikėjimo bei pasitikėjimo savimi ir kitais, žinojimo, kad esame kam nors reikalingi“, – vaikų vardu rašoma laiške.
Tekste apgailestaujama, kad Jonavos krašto žmonės nesiryžta su vaikais pasidalinti šeimų šiluma. „Pastaruoju metu matome per televiziją, skaitome internete ir spaudoje, kad vis daugiau vaikų suranda šeimas, jiems nebereikia gyventi vaikų globos namuose. Džiaugiamės už juos.
Mes taip pat daug kartų kreipėmės į Jonavos krašto žmones prašydami pasidalyti su mumis šeimos šiluma. Deja, – rašoma laiške. – Tačiau neprarandame vilties, nes Jonava yra palyginti mažas miestas, todėl kreipiamės į visus Lietuvos žmones, galinčius ir norinčius dalytis su mumis šeimos šiluma, gebančius mylėti ir suprasti vaiką, kurio negalėjo auginti mama ir tėtis.
Nuoširdžiai tikime, kad tikrai yra geros širdies žmonių, kuriems ne vis tiek, kaip susiklostys tolimesnis mūsų gyvenimas, kokiais žmonėmis mes užaugsime.“
Vaikų vardu laiško autoriai kreipėsi ir į valstybės vadovus.
„Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, savivaldybių tarybų narius, galinčius dalį savo laiko, energijos ir žinių skirti buvimui su mumis, t.y. vaikais, kurie tik pradeda mokytis pasitikėti savimi ir kitais.
Mes neabejojame, kad jų kilnūs norai, jog visi vaikai gyventų šeimose, bus paremti konkrečiais darbais: norėtume bent savaitgaliais, per atostogas ar švenčių dienomis pasisvečiuoti jų namuose“, – rašoma laiške.
Jonavos rajono vaikų globos namai kvietė visus norinčius užsukti į svečius: „Visus labai kviestume atvykti ir tapti mūsų globėjais.
Tuos, kurie nori mus geriau pažinti, taip pat kviečiame ryžtis savanoriškai globai (pastoviems trumpalaikiams iš anksto suplanuotiems savaitgaliams, švenčių ar vaikų atostogų metu).
Mums tai būtų didelė dovana, pakeisianti mūsų pasaulį, o Jūs turėsite galimybę gauti tai, apie ką savo eilėraštyje kalbėjo Just. Marcinkevičius:
Besparnis būtų gyvenimas, Tuščias, niūrus, vienareikšmis,
Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys, Jei šviesus vaiko juokas Nepaglostytų mūsų širdies, Meilei jos nepažadintų, Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.
Sakau: tai mūsų sparnai – Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs, Kad mūsų gyvenimus pakylėtų, Kad nuskraidintų mus ten, Kur jau liestume viską jų rankom Ir pasaulį regėtume jų akimis: Svajonėj, fantazijoj, pasakoj – Ten galėtume būti laimingi. Ak, nušluostyti ašarą vaikui! Ak, nubraukti liūdesį, Skausmą ir neviltį nuo jo veido! Juk turim rankas – tebūna tai ištiestos, duodančios rankos. Juk turim gyvenimą – Tebūna jis pratęstas kituose.“
