Suaugusį žmogų toks klausimas, ko gero, suglumintų. Bet gimnazijos moksleivis vieną panašumą rastų. Vydūną jis atpažins iš buvusio 200 litų banknoto, o Vytį – iš dabartinių eurų ir centų.
Bet pastarosiomis dienomis Vydūną ir Vytį suartino mūsų valdžios paniekinamas požiūris į pilietiškus žmones, kurie artėjant Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui siekia įamžinti šiuos simbolius.
Vilniuje visuomeninis Vyčio paramos fondas Vyčio skulptūrą sumanė pastatyti dabar rekonstruojamoje Lukiškių aikštėje.
Tūkstančiai žmonių aukoja pinigus, viena pensininkė buhalterė net 500 eurų nepagailėjo, kad pro savo namų langus matytų paminklą valstybingumui.
Tačiau pasirodo, kad Vilniui nereikia nei valstybingumo, nei tautos vienybės simbolio. Entuziastų užsidegimą ėmė gesinti ir Kultūros ministerija, ir Vyriausybės atstovai, ir savivaldybė. Esą nėra ko skubėti valstybės atkūrimo 100-mečio progai statyti paminklo.
Juokas pro ašaras: sostinei atsisakius Vyčio skulptūros ją priglausti ketina Kaunas. Ir Vyčio paramos fondo atstovų žvilgsniai jau krypsta į laikinąją sostinę.
Paminklo Vydūnui uostamiestyje sumanytojams iš pradžių sekėsi geriau.
Patys jie susirado mecenatą, Klaipėdos valdžia skyrė skulptūrai vietą, o Vyriausybė šio Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo įamžinimą net buvo įtraukusi į finansuojamų valstybės atkūrimo šimtmečio projektų programą.
Bet patvirtinus programos pataisymus, nė žodžio apie Vydūną neliko. Nesvarbu, jog Seimas 2018-uosius paskelbė Vydūno metais.
Apskritai stebėdamas, kaip Vyriausybė numoja ranka ir į Vydūno, ir į Vyčio paminklų projektų įgyvendinimą, nejučiomis prisimeni tą gimnazistą.
Argi jo ir valdžios mąstymas nepanašus: kam ta Vyčio skulptūra, jeigu jo atvaizdų pilna kiekvienoje piniginėje?