Ne, pirmiausia jie galėjo džiaugtis tuo, kad švęsdami savo pergalę nedaro jokio administracinio nusižengimo ar kriminalinio nusikaltimo, kuo Lietuvoje būtų iškart apkaltinti tautinių ajatolų. Mat bet koks ir bet kokia forma alkoholio vartojimas masiniuose renginiuose bus nelegalus.
Palaukite, čia tik viena smagių naujienų, Vyriausybės teikiamomis įstatymo pataisomis nukeliavusių į Seimą. O ten jų paslaugiai išskėtę rankas laukia tiek Sveikatos reikalų, tiek Kultūros komitetai.
Štai, pavyzdžiui, draudimas alkoholio parduotuvėse prekiauti kamščiatraukiais. Čia, aišku, suktas ėjimas. Mat potencialus alkoholikas nusipirks vyno butelį, ims dairytis kamščiatraukio, ėgi jo nėra! Ir, aišku, mes nusivylęs tą butelį į sieną ir amžiams atsisakys tų savižudiškų paskatų paragauti kairiojo Bordo kranto apgavysčių. Beje, taurių, dekanterių tokiose parduotuvėse irgi nebus, pratinkitės staiga užėjus norui gerti tiesiai iš butelio.
Kitas sumanymas dar suktesnis. Tiek suktas, kad įžvelgti jo prasmę paprastam mirtingajam nėra duota. Va, vyno parduotuvėse nebeliks šokolado, sūrio, riešutų, pašteto ir kitokių buržujiškų „išmislų“. Kodėl? Todėl.
Įtempiame nuolatinio valdžios dėmesio iškankintas smegenis ir bandome mąstyti iš naujo. Gal čia taip sugalvota todėl, kad klastingi vyno pardavėjai vaikučius vilioja pas save sūriais? Iš pradžių pasodins juos ant sūrio adatos, po to ateis troškulys, o tada įbruks į rankas vyno butelį kuždėdami: „Pabandyk, vaikeli, tau visai neskaudės.“ Nes statistika seniai kaukia, kad vaikų priklausomybė nuo griujerio yra pagrindinis socialinės atskirties šaltinis.
Beje, sugrįžkime prie vaikų temos. Vaikų iki dvidešimties metų imtinai. Jie dabar negalės ne tik įsigyti ir vartoti, bet ir turėti alkoholio. Pavyzdžiui, sugalvos koks senelis anūkėliui, kuriam ką tik pilnametystė suėjo, padovanoti kokį „Amarone“ butelį. Ir pasergėti: mielas vaikaiti, šiukštu, ginkdie, nesugalvok jo gerti. Ne tik tu nesubrendęs, bet ir vynas dar nepasiekęs savo brandos. Atkimšk jį tik po dešimties metų. Seneli, juk jūs klampinate vaikaitį į nusikaltimą, nes tą vyną jis turės ištisus dvejus metus nelegaliai laikyti. Netikėtumas? Galbūt. Sensacija? Tikrai ne. Kadangi pataisose yra ir egzotiškesnių pratimų sveikam protui.
Tiems vaikams iki dvidešimties metų ne tik niekas nieko neparduos, jų ir į parduotuves neįleis. Atvažiavote su dukra prie vyno parduotuvės, malonėkite ją palikti automobilyje. Nors gal prekijai susimylės padaryti laikinas vaikų sandėliavimo būdeles, kad jų tėvai negautų baudų už nepilnamečius, paliktus transporto priemonėse be priežiūros.
O dabar apie prekybos laiką. Kažkodėl išmintingiesiems blaivintojams visiškai neužkliūva nesiskutę diedai darbo drabužiais, kurie pigų vyną ir alų ima pirkti jau aštuntą valandą ryto. Toks mat jų pusryčių racionas statybose. Jiems apatinė kartelė kilstelėta tik iki 10 valandos ryto – nuo tada, reikia suprasti, prisitvoti jau galima.
Beje, ir dar apsiperkančius jus filmuos. Ir saugos jūsų portretus 180 dienų. Tiesiog ne parduotuvės, o aktorių masinėms atrankos scenoms. Ir valdžia žinos, kad Jonas, sakysim, mėgsta 2009 m. burgundišką, o Petras teikia pirmenybę 2014 m. rislingui.
Kam šitos žinios, velnias žino. Gal naujoms įžvalgoms, kurių neišvengiamai reikės po poros metų, kai šitas eilinis vajus tėkšis snukiu į purvą taip nieko ir nedavęs. Tada juk reikės išsitraukti dar vieną pluoštą „iš lempos“ nuskabytų skaičių ir mojuoti jais: ei, mes, pasirodo, ne taip viską darėme, reikia kitaip.
Žodžiu, mieli prancūzai, kelkite tą savo taurę šampano ir džiaukitės, kad galite tai daryti.
