Antradienį prie Seimo rūmų vykusį taikų koncertą, kurio paklausyti susirinko milžiniška minia žmonių, surengė tikrai ne ligoniai. Ir tikrai ne vien valstietišku buldozeriu stumiamas absurdiškų alkoholio ribojimų paketas buvo vienintelė priežastis imtis protesto, priminusio „Roko maršų“ laikus.
Žinoma, atlikėjus ir festivalių rengėjus smarkiai suerzino sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pastangos palikti šiuos renginius net be alaus. Galiausiai valdžiai teko atsitraukti – numatyta festivaliuose leisti iki 7,5 proc. stiprumo gėrimus, bet tik mokamuose. Premjero Sauliaus Skvernelio girtuoklių susirinkimu išvadinta tradicinė Jūros šventė į šią kategoriją nepatenka.
Į Seimo kepinių krosnį jau pašautos ir kitokių draudimų porcijos: bet koks alkoholis – tik nuo 20 metų, už viešai nešamą butelį su etikete – bauda, laikinose lauko kavinėse galima siūlyti tik kefyrą ar sultis. Prieš pastarąją užmačią piestu stojo net trijų didžiųjų miestų merai – jiems baisu pagalvoti, kaip susidūrę su tokia tvarka pasijus civilizuotų kraštų turistai.
„Valstiečių“ fariziejišką nuostatą geriausiai rodo ketinimai leisti prekybos centruose pardavinėti gėrimus, kuriuose alkoholio bus tik iki 7,5 procento. Stipresni – specialiuose skyriuose ar net specialiose parduotuvėse. Tik kaimo krautuvėms tai negalioja.
Nors patys valdantieji tvirtina esantys kaimo žmonių atstovai, atrodo, kad jie patys nebetiki galimybe išblaivyti provincijos girtuoklius, todėl tenykštėse parduotuvėse leistų prekiauti iki 15 laipsnių stiprumo gėrimais. Visokių „rašalų“ gamintojai netruks prisitaikyti ir sumažinti savo birzgalų stiprumą pora laipsnių, kad tik patektų į šią kategoriją ir išlaikytų ištikimuosius klientus.
O miestų lauko kavinėse, sporto varžybose ar kitokiuose renginiuose – vadinamasis sausasis įstatymas? Tikrai „naudinga“, turint galvoje tai, kad baruose arba restoranuose Lietuvos gyventojai suvartoja mažiau nei dešimtadalį viso alkoholio, o likusį išplempia namuose ar pakrūmėse.
Tokiems tas pat, ar bus lauko kavinėse skėčiai su alaus pavadinimu, ar nebus. Tai jų pasirinkimo niekaip nepaveiks, nes dešimtadalis gėrikų, kuriems tenka didžioji dalis Lietuvoje suvartojamų svaigalų, renkasi ne patį gėrimą, ne jo spalvą ar skonį, o laipsnius.
Tad kalbėti apie alkoholio vartojimo kultūrą išvis beprasmiška.
Susiję straipsniai
Vis dėlto ne alkoholis šiuo atveju svarbiausias. Klysta šventeivos, tvirtinantys, kad jaunus žmones į taikų koncertą subūrė dėl savo pelno susirūpinę prekybininkai, aludariai, degtindariai ar vyndariai.
Dabartinė valdančioji dauguma veržia varžtus iš visų pusių, siekdama sutraiškyti tuos, kurie mąsto kitaip. Tokiais atvejais taikiniu pirmiausia tampa žiniasklaida.
Laimei, nebuvo prastumtos stulbinamos pataisos, kurios numatė, kad ne mažiau kaip pusė žiniasklaidos turinio turi būti teigiamos naujienos. Tarsi veidrodis būtų kaltas, kad princesė negraži.
Bet kuo toliau, tuo gražiau: skinasi kelią užmojai uždrausti skelbti informaciją, pažeidžiančią juridinio asmens dalykinę reputaciją. Jei X bendrovė valdininkui Y davė kyšį, tai, kol nepasibaigęs teismo procesas ir kaltieji nenuteisti, pavadinimų ir vardų minėti negalima? O ką jau kalbėti apie tokį juridinį asmenį kaip Seimas.
Juk parlamentarams irgi visko pasitaiko – ypač užsigeidusiems tvirtesnės rankos. Antai neseniai Seimas įpareigojo bankus, kitas finansų ir kredito įmones teikti informaciją apie juridinių asmenų atliekamas operacijas Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT).
Iki šiol be teismo leidimo tai galėjo padaryti tik Mokesčių inspekcija arba Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.
STT apie operacijas bankuose galėdavo sužinoti atlikdama ikiteisminius tyrimus, o dabar galės kada užsigeidusi. Ar tuo tikrai nebus piktnaudžiaujama?
Užuojautą, o kartais net pyktį kelia ir kai kurie vadinamųjų profesionalų Vyriausybės atstovų sprendimai.
Vienas ministras, pasinaudojęs savo viešųjų ryšių skyriaus paslaugomis, Motinos dienos proga dovanoja žiniasklaidai interviu su savo mama, kitas atima teisę net iš sunkiai sergančių žmonių rinktis ne pigesnius, o geresnius vaistus. Trečias, įklimpęs su urėdijų reforma, nusprendžia bent nugriauti vienu iš Vilniaus simbolių spėjusią tapti Belmonto užtvanką.
Visuomenė nėra puskvailių banda – ji pati regi, kas valstybėje yra negerai. Tačiau piliečiai turi teisę piktintis, jei valdžia imasi veiksmų jų neatsiklaususi ir su jais net nepasitarusi.
Sugrįžkime prie tų pačių alkoholio draudimų: A.Veryga nuolat mojuoja 50 tūkstančių surinktų parašų. Argi tai daug?
Taip, Lietuva yra smarkiai praretėjusi ir, „valstiečių“ pastangomis, sėkmingai retėja toliau. Tačiau atsakykite: ar 50 tūkst. piliečių iniciatyvinė grupė jau yra dauguma, kuri gali atimti teisę rinktis iš likusiųjų?