Garbaus amžiaus moteris viena, neturėdama jokios technikos ir transporto, padovanojo miestui ir visai Lietuvai kvapą gniaužiantį Atminimo lauką – pati nešė ir skaldė akmenis, vandenį, maišė cemento skiedinį, nuėmė velėną, ant kurios sutvirtino svarbų valstybės simbolį, naudojamą Šaulių ir kitų patriotinių organizacijų. A.Rutkauskienės pastatytas monumentas sveria ne vieną toną.
Atminimo lauko simbolius 18 metų stačiusi A.Rutkauskienė savo triūsą skyrė nuo sovietų budelių kritusių šaulių, jaunalietuvių, kitų laisvės gynėjų atminimui – šioje vietoje dar tarpukario laikais stovėjo medinis šaulių koplytstulpis, atstatytas Sąjūdžio laikais.
Tremtinė sukūrė ne tik dvigubą kryžių, bet ir iš smulkesnių akmenų supylė kauburėlius primenančias maždaug 200 vienodos formos kompozicijų, skirtų pokario didvyrių atminimui.
Jonavoje, tarp Panerių ir J.Basanavičiaus gatvių ties geležinkelio viaduku įkurtas Atminimo parkas ir greta jo esantis Atminimo laukas – vienas pirmųjų objektų, kurį aplankėme, įamžindami pagarbos laisvės kovotojams vietas, keliaudami nuo Kauno link Anykščių ir Kupiškio apylinkių.
Anykščių krašte sekmadienį vyksta vienas svarbiausių Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginių – 10 kilometrų pėsčiųjų žygis Algimanto apygardos partizanų takais Šimonių girioje.
Prisiminė sovietų surengtas žudynes
Idėja pagerbti žuvusius už laisvę žmones A.Rutkauskienei kilo dar 1995 metais.
Tuo metu Jonavoje jau buvo įkurtas Atminimo parkas, atstatytas šaulių koplytstulpis, pasodinti medžiai garsiems pokario karžygiams – Juozui Lukšai-Daumantui, Jonui Žemaičiui-Vytautui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti.
Nuo šeimos atskirta ir į Krasnojarsko kraštą Sibire dar nesulaukusi pilnametystės ištremta A.Rutkauskienė grįžo į Lietuvą po Stalino mirties.
Atkūrus nepriklausomybę, moteris nusprendė pagerbti žuvusius patriotus, ir greta Atminimo parko pradėjo Atminimo lauko statybas.
Tremtinę smarkiai paveikė itin skaudūs 1941-ųjų birželio įvykiai, kai besitraukianti sovietų kariuomenė sušaudė 25 Šaulių sąjungos narius ir jaunalietuvius.
Sunkus fizinis krūvis neišgąsdino
Automobilio neturinti A.Rutkauskienė nešė ir vežė karučiais akmenis iš Jonavos apylinkių, statyboms skyrusi didelę dalį savo kuklių pajamų.
Išliejusi cementą, jonavietė ant jo tvirtino akmenis – kompozicijos idėjos gimdavo darbo metu.
Dėl penkių didesnių akmenų, ant kurių iškalti kryžiai ir kiti simboliai, ji specialiai važiavo į Šiluvą, kitas tikinčiųjų gausiai lankomas vietas.
Moteris pasirūpino, kad šie akmenys Jonavą pasiektų traukiniais ir autobusais, prašė pažįstamų žmonių pagalbos.
A.Rutkauskienė atminimo lauką statyti pradėjo 1995 metais, o baigė – 2013 metais. Tačiau iki šiol ji kiekvieną dieną lankosi šioje vietoje, tvarko aplinką.
„Šis darbas – sielos atgaiva“ – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo buvusi tremtinė.
Gavo tik simbolinę paramą
Viena prakaitą liejusi, sveikatą aukojusi jonavietė tvirtino net nesulaukusi vietos valdininkų padėkos.
Pasak A.Rutkauskienės, vietos savivaldybė dviem sprendimais skyrė jai 500 ir 300 litų paramą, bet ji neėmusi ir šių simbolinių sumų: „Gautus pinigus paaukojau tiems, kam labiau reikia lėšų, pavyzdžiui, bibliotekai“.
A.Rutkauskienė nereikalauja sau išskirtinio dėmesio, tačiau jai apmaudu, kad valdžios atstovai vengia pakrutinti pirštus dėl Atminimo lauko, kuris net neminimas Jonavos rajono savivaldybės tinklapyje tarp lankytinų vietų.
Apie jį neužsimenama ir Jonavos turizmo informacijos centro interneto svetainėje.
Atvykus į miestą, nebuvo matyti nuorodų, kaip patekti į Atminimo lauką, o pasiekus kelionės tikslą, nėra jokios iškabos, kas tai per objektas, nors jis neabejotinai sudomintų turistus iš Lietuvos ir užsienio.
„2005 metais norėta šią vietą paversti degaline, bet pasipriešino gyventojai, žadėję kreiptis į žiniasklaidą. Šių planų buvo atsisakyta – matyt, nenorėta skandalo“, – svarstė A.Rutkauskienė.
„Dėkoju, kad atkreipėte dėmesį – būtinai svarstysime dėl nuorodų į Atminimo lauką įrengimo, moters triūso įvertinimo“, – naujienų portalui lrytas.lt tvirtino Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vijolė Šadauskienė.
Memorialas – nukankintų partizanų atminimui
Netoli nuo Jonavos centro esančioje Panerių gatvėje stovi akmens memorialas, kryžius ir koplytstulpis, skirtas nužudytų partizanų atminimui.
Ant paminklinio akmens iškalti daugiau nei 60 didvyrių vardai, pavardės ir slapyvardžiai. 1944-1955 metais Jonavos apylinkėse jie krito nuo NKVD ir kitų sovietinių smogikų organizacijų.
Čia pagerbti Didžiosios Kovos, Vyčio apygardų partizanai, užkasti Neries pakrantėje, nukankinti sovietų saugumo būstinėje Vilniuje.
Partizanai būdavo kankinami Jonavoje, Vytauto gatvėje esančiame rūsyje – jų kūnus okupantai suguldydavo prie stribų būstinės ir buvusioje turgaus aikštėje, o naktimis užkasdavo prie Neries.
Memoriale minimas ir vienas legendinių kovotojų, Didžiosios Kovos partizanų apygardos vadas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias. Sumanumu garsėjęs partizanas 1944 metų liepą subūrė 200 kovotojų. Išdavikų įviliotas į spąstus Vilniuje, 1947 metų kovo 11 dieną J.Misiūnas buvo nužudytas Maskvoje.
Kauno krašte – ryškūs atminties ženklai
Kauno centre esančiame Ramybės parke stovi 5,5 metrų paminklas Kovotojų už Lietuvos laisvę Motinai. Skausmą ir dvasios tvirtumą simbolizuojantis kūrinys – daugiau nei iškalbingas: vaizduojama partizano motina, miestelio aikštėje pamačiusi išniekintą sūnaus kūną.
Moteris virsta Dvasia su kulkų suvarpytais, švytinčiais sparnais, kurie surakinti erškėčių vainiku.
Įspūdingas monumentas iš bronzos ir granito galėjo ir neiškilti, jei ne gausi visuomenės parama.
Kauno karo muziejaus sodelyje pastatytas paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkui, generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui – vienam iš aštuonių partizanų vadų, 1949 metais okupuotoje Lietuvoje pasirašiusių Vasario 16-osios deklaraciją.
Partizanai pagerbti ir daugelyje kitų laikinosios sostinės vietų.
Laisvės kovotojų įamžinimo ženklų netrūksta ir Kauno rajone – atstatytos jų slėptuvės Altoniškių kaime, Drapakampio miške, iškilo paminklai Digrių kapinėse, Kačerginėje, Jonučių kaime pastatyti kryžius ir paminklas Tauro apygardos partizanams atminti, kurie 1948 metų rugpjūčio 10 dieną žuvo nuo MGB kariuomenės ir Garliavos valsčiaus stribų rankų.
Garliavoje esančiose kapinėse sukurtas paminklinis ansamblis laisvės kovotojams su iškaltu raginimu juos prisiminti, Pabartupio kaime Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietą žymi Vyčio kryžių simbolizuojantis paminklas, partizanų atminimas įamžintas Raudondvario, Užliedžių, Vilkijos, kitose seniūnijose.
Paminklas – buvusioje Ukmergės turgaus aikštėje
Iš Kauno ir Jonavos pasiekus Ukmergę, šio miesto centre lentelė ant buvusio vietos NKVD skyriaus ir nacių gestapo pastato primena, kad čia 1940-1955 metais buvo kalinami ir kankinami laisvei pasišventę žmonės. Jie buvo niekinami šio statinio kieme, kuris ir dabar atrodo niūriai apleistų garažų ir seno asfalto fone.
Ukmergėje ties Vasario 16-osios ir Klaipėdos gatvių sankryža veikusioje turgaus aikštėje, kur 1944-1948 metais sovietai žudė ir niekino Didžiosios Kovos, Vyčio apygardų partizanus, pastatytas paminklinis akmuo.
Daržų gatvėje, kur 1948 metų gruodžio 8 dieną slaptavietėje žuvo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės 5-ojo bataliono kuopos vadas Edvardas Milukas-Bijūnas, partizanai Stasys Našlėnas-Sakalas ir Stasys Perokas-Plechavičius, iškilo kryžius.
Gyvybę už laisvės idėjas paaukojusių tautiečių atminimo ženklus galima išvysti Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje ir kitose miesto vietose.
Partizanų parko simboliai gniaužia kvapą
Tačiau bene įspūdingiausias vaizdas atsiveria vykstant link Anykščių, už septynių kilometrų nuo Ukmergės, prie Mūšios upės.
Šalia tarpmiestinio kelio esančio Kadrėnų kaimo apylinkėse yra objektas, kuris galėtų tapti vienu didžiausių Ukmergės krašte turizmo traukos centru, jei vietos valdžia skirtų daugiau dėmesio jo reklamai – Didžiosios Kovos apygardos partizanų parkas.
Didelėje išpuoselėto parko teritorijoje medžių ir vandens telkinių apsuptyje stovi keliolika kryžių, ant kurių kiekvieno yra pažymėti žinomų žmonių vardai.
Šie kryžiai pastatyti ne tik žymių partizanų, bet ir Lietuvos laisvės idėjas palaikiusioms pasaulinių garsenynių garbei – popiežiui Jonui Pauliui II, buvusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, taip pat prieš sovietinį režimą kovojusiems lietuvių kunigams, kariniams veikėjams.
Vienas kryžių primena lankytojams apie tarpukario Lietuvos brigados generolą, Kauno karo mokyklos viršininką Joną Juodišių, 1950 metais užgesusį Sibiro lageriuose.
Toje pačioje aikštelėje stovi kryžius, skirtas Didžiosios Kovos apygardos parko įkūrėjo, sovietų žiaurumą patyrusio monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimui.
Parke yra keturi įspūdingo dydžio paminkliniai akmenys, įamžinantys generolą Povilą Plechavičių, penkis žuvusius Ukmergės krašto ūkininkų Onutės ir Boleslovo Katliorių sūnus partizanus – Nikodemą, Apolinarą, Saturniną, Evaristą ir Valentiną, kitus laisvės kovotojus, tremtinius.
Užrašas Anykščiuose: „Ši vieta aplaistyta partizanų krauju“
Anykščių centrinėje aikštėje išvydome tautos kovos ir kančios simbolį – Laisvės paminklą, šalia kurio iškaltas užrašas, primenantis, kokį baisų laikmetį teko išgyventi pokario Lietuvos gyventojams, ginklo kelią pasirinkusiems patriotams: „Ši vieta 1945-1946 metais aplaistyta sovietinių okupantų išniekintų partizanų krauju“.
Įspūdingą kompoziciją iš akmens ir metalo sukūręs skulptorius Vladas Vildžiūnas (miręs 2013 metais) norėjo, kad Laisvės paminklas susietų visus lietuvius, taikiai gyvenusius ir dirbusius savo šalyje, stodavusius ginti tėvynės ir savo šeimų, kai grobikai mėgindavo atimti laisvę, kalbą, tikėjimą, kitas neįkainojamas vertybes.
Netoli Laisvės skulptūros esančios Anykščių bažnyčios šventoriuje iškilo kryžius šio krašto gyventojams, kurie žuvo pasirinkę partizanų kelią, sovietiniuose lageriuose, ištrėmimo vietose.
J.Biliūno gatvėje 86 numeriu pažymėto nuosavo namo, kuriame 1949-1953 metais buvo įrengta vietos stribų buveinė, kieme sovietų žiaurumus primena paminklas nužudytiems partizanams, kurių kūnai čia buvo užkasti 1951 metų balandžio 14 dieną – Vytauto apygardos rinktinės štabo nariui ir Deimanto rajono vadui Antanui Bagočiūnui-Dūmui, rajono štabo Organizacinio skyriaus viršininkui ir Perkūno būrio vadui Justinui Puodžiūnui-Šerkšnui, Perkūno būrio partizanams Vytautui Pačinskui-Audrai, Albertui Pakeniui-Jūreiviui, Vladui Matuliauskui-Riešutui, Deimanto rajono Užugirio būrio vadui Povilui Budreikai-Debesiui.
Šiek tiek toliau, Liudiškių gatvėje, miškelyje priešais J.Biliūno gimnaziją pastatyta paminklinė kompozicija pokario karžygiams, nužudytiems ir užkastiems netoliese buvusiose žvyrduobėse.
Anykščių rajono Troškūnų miestelį puošia paminklas Algimanto apygardos partizanams, o Kavarsko miestelyje miško brolius įamžina du dideli kryžiai, stovintys priešais bažnyčią ir Šventosios pakrantėje už Šv.Jono šaltinio.
Po eglišakiais – partizanų slaptavietė
Už 10 kilometrų nuo Anykščių esančio Andrioniškio miestelio apylinkėse galima pajausti, kokiomis nežmoniškomis sąlygomis pokario metu kovojo Lietuvos partizanai, nedejavę kęsdami šaltį ir daugybę kitų nepriteklių.
Miškingoje vietovėje eglišakiai slepia įėjimą į Butkiškio vienkiemyje įrengtą vadavietę, kurioje 1949 metų spalio 28 dieną apsupti MGB sadisto Nachmano Dušanskio vadovaujamų MGB pajėgų, susisprogdino legendinis karys, principingumu, talentu ir griežtumu garsėjęs Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities ir Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, jo žmona Joana ir Juozas Jovaiša-Lokys.
Įėjus į slėptuvę, net šiltą pavasario dieną padvelkė šaltis – ginklo broliai glaudėsi maždaug 8 kvadratinių metrų patalpoje, jų nuolatinis palydovas buvo drėgmė, tamsa, o apie paprasčiausius buitinius patogomus jie galėjo tik pasvajoti.
Šalia štabavietės žuvusiųjų atminimui pastatytas paminklas ir kryžius, įrengtas informacinis stendas. Vienoje nuotraukų užfiksuotas A.Slučka su savo bendražygiais – nepaisant sunkaus laikmečio, jie pajėgė šypsotis ir juoktis.
Netoliese, Andrioniškio kapinėse Šarūno rinktinės štabo viršininkui Vaciui Girdėnui-Algimantui ir kitiems žuvusiems partizanams atminti stovi Lietuvos kario kryžiai.
Mistiškai pasikartojantis skaičius
Apsilankius Kupiškyje, šio miesto bažnyčios šventoriuje iš įvairaus dydžio akmens paminklų sukurta vientisa kompozicija su laisvės kovotojų, tremtinių vardais.
Skapiškio girininkijoje Notigalės telmologiniame draustinyje atstatyta partizanų žeminė, kurios istorijoje itin liūdną reikšmę turi skaičius 12.
1946 metų gruodžio dvyliktą dieną nuo sovietinės NKVD smogikų žuvo dvylika žeminėje besiglaudusių laisvės kovotojų, tarp kurių buvo ir austras Stefanas Hofmanas-Jumba, pabėgęs iš karo belaisvių stovyklos Leningrade.
Notigalės miškuose partizanai buvo susekti, sovietų pajėgoms panaudojant pėdsekius šunis.
Žiemą pasiekti partizanus šioje vietovėje okupantams buvo paprasčiau nei vasarą – šiltaisiais mėnesiais pelkėta vietovė buvo tapusi miško brolių skydu, o atšalus ji tapo lengviau prieinama.
Dėmesys laisvės kovoms stiprėja, tarp jaunimo - proveržis
Pokario Lietuvoje partizanai veikė Dainavos, Didžiosios Kovos, Vyčio, Algimanto, Vytauto, Tauro, Žemaičių, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardose.
Šalies miškuose prieš okupaciją kovojo apie 30 tūkst. partizanų – dauguma jų žuvo, bet kovos reikšmė buvo ir visada išliks milžiniška.
1949 metų vasario 16 dieną Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos posėdyje aštuoni partizanų vadai, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis-Vytautas, LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila, pasirašė Deklaraciją, suteikusią teisinį ir politinį ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotino organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai oganizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos šalies teritorijoje.
Partizanų kovos, o vėliau disidentų veikla nutiesė kelius į 1990 metų Kovo 11-ąją – įkvėpti miško brolių pasiaukojimo, per visą okupacijos laikotarpį bruzdėjo patriotiškus jausmus puoselėjantys žmonės, kol gimė aktas dėl nepriklausomybės atstatymo.
Pastaraisiais metais Lietuvoje auga visuomenės, ypač jaunų žmonių pokario susidomėjimas laisvės kovomis, pagarba partizanams – tai liudija tūkstantiniai žygiai partizanų takais, gausus neabejingų dalyvių skaičius kituose atminties išsaugojimo renginiuose, aktyvumas socialiniuose tinkluose.
Partizanų pagerbimo ženklų – paminklų, kryžių, atminimo lentų, koplytstulpių yra visoje šalyje, tačiau dar trūksta itin ryškių kūrinių, monumentų, įamžinančių kritusius už laisvę didvyrius.
