Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ir Vilniaus žydų bendruomenės (VŽB) pirmininkė Faina Kukliansky teigė dar neapsisprendusi, ar sieks antrosios ketverių metų kadencijos. Tačiau buvęs ilgametis LŽB darbuotojas Simonas Gurevičius, kuris buvo iš bendruomenės pasitraukęs, jau atakuoja dabartinę vadovę visu frontu.
Beje, vienas S.Gurevičiaus pagrindinių rėmėjų yra JAV žydų veikėjas Dovas Katzas, kuris nuolat kaltina Lietuvos valstybę antisemitine politika.
Užvakar įvyko VŽB pirmininko rinkimai, kuriuos didžiule persvara laimėjo S.Gurevičius. Už jį balsavo keli šimtai bendruomenės narių.
Tačiau į posėdį atvykusi F.Kukliansky pakartojo anksčiau skelbtą poziciją, kad šie rinkimai neteisėti.
O po kelių dienų laukia, matyt, ne mažiau intriguojantys LŽB vadovybės rinkimai.
F.Kukliansky spėjo, kad trintį bendruomenėje galbūt kelia ir vadinamojo Geros valios fondo pinigai, skiriami kompensacijoms už per Holokaustą pagrobtą Lietuvos žydų turtą, ir kai kurių asmenų nepasitenkinimas besiplečiančiu lietuvių ir žydų dialogu.
– Atmosfera LŽB gretose dabar tokia, kad net Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas Lietuvoje palinkėjo bendruomenei vienybės.
Ar kilęs triukšmas išties rodo rimtus nesutarimus? Kas, jūsų nuomone, vyksta? – „Lietuvos rytas“ paklausė F.Kukliansky.
– Rinkimai. (Juokiasi.) Ir nieko daugiau. Jei negali įsitraukti į rinkimų kampaniją paprastai, darai tai su triukšmu, svaidaisi kaltinimais, taip tikėdamasis patraukti dėmesį ir patikti.
Viskas prasidėjo maždaug prieš mėnesį ar pusantro, kai S.Gurevičius ėmė burti žmones ir kaltinti mane, neva neketinu rengti naujų VŽB vadovybės rinkimų ar noriu juos kuo labiau nuvėlinti.
Bet juk VŽB yra iš esmės popierinė organizacija ta prasme, nes šios bendruomenės ir LŽB veikla tapati. Jau seniai svarstoma, ar nereikėtų VŽB sujungti su LŽB, bet vis nenusprendžiama. Mat VŽB – fizinių asmenų, o LŽB – juridinių asmenų asociacija.
Taigi galbūt kai kam galėjo susidaryti įspūdis, kad išties neketinu rengti atskirų VŽB vadovybės rinkimų. Be to, S.Gurevičiaus kaltinimais patikėjo ir tie, kurie manimi apskritai nepatenkinti.
Rinkimai ir rotacija – normalus reiškinys demokratiškoje bendruomenėje. Tačiau sprendimas rengti uždarus VŽB susirinkimus ar rinkimus neteisėtas. Susirinkimo protokolo tekstas net nederintas su manimi.
Bet kokiu atveju labai nemalonu ir gėdinga, kad tokie nesutarimai iškyla į viešumą. Tačiau ką padarysi – to pasitaiko visur ir visada.
Jeigu pajusiu ir pamatysiu, kad žmonės manęs nenori, tikrai per prievartą nesisiūlysiu būti vadove. Aišku, būtų gaila palikti šias sunkias, bet kartu labai garbingas ir atsakingas pareigas, nemažai pradėtų, bet dar nebaigtų gerų darbų.
– Atrodo, kad S.Gurevičius su savo šalininkais į VŽB žiūri kaip į pakopą siekiant vadovauti visai Lietuvos žydų bendruomenei.
Beje, esate kaltinama, jog buvo pakeistas bendruomenių atstovavimo principas. Dabar VŽB, turinti per 2 tūkst. narių, turės vieną balsą, kaip ir mažiausia kokio nors miestelio bendruomenė.
Kodėl taip buvo padaryta?
– Mūsų tvarka seniai turėjo atitikti Lietuvos įstatymus, šiuo atveju reglamentuojančius asociacijų veiklą. Kita vertus, kodėl niekam nekliūva, kad Jungtinių Tautų Organizacijoje JAV turi vieną balsą, kaip ir Lietuva?
Be to, taip nusprendė LŽB taryba, kuri pagal galiojančius įstatus ir privalo nustatyti atstovų skaičių.
O dėl to VŽB posėdžio ir rinkimų teisėtumo dar galvosime, tarsimės. Nebūtinai skųsime teismui. Aš visuomet pirmiausia linkusi kalbėtis.
Kita vertus, išties aiškiai matyti, jog dedamos didelės, taip pat ir užkulisinės, pastangos paimti valdžią bendruomenėje. Skambinėjama į namus žmonėms, siūlomas pervežimas, žadama netgi neįgyvendinamų dalykų.
Manau, kad S.Gurevičiaus tikrieji ir didieji rėmėjai dar nepasirodė.
Įdomu, kad tuo metu, kai prasidėjo visas šis triukšmas, į VŽB staiga masiškai ėmė stoti įvairūs keisti žmonės. Atėjo kokie 100–200. Jie dažnai elgėsi agresyviai, šiurkščiai bendraudavo su mūsų darbuotojais, kurie, suprantama, prašydavo duomenų, patvirtinančių, jog tas ar kitas žmogus tikrai žydas.
Daugelio tų žmonių aš akyse nesu mačiusi. Nors ką gali žinoti, gal jie tik dabar atsiminė ir sužinojo, kad yra žydai. Kad ir kaip būtų, bendruomenės jiems anksčiau nereikėjo.
Mes esame atvira ir tolerantiška bendruomenė. Tikrai būsiu dėkinga S.Gurevičiui, jei būtent jo dėka pas mus atėjo toks gausus veikti pasiryžusių žmonių būrys.
– Iš tos stovyklos sklinda ir kaltinimai purvo pylimu – esą LŽB platinami kažkokių žmonių skundai, jog S.Gurevičius negrąžino jiems skolų ar užsiėmė kažkokiais nešvariais finansiniais reikalais.
Ką galite apie tai pasakyti?
– Iš tiesų, LŽB yra pasiekęs skundas dėl to, kad S.Gurevičius ar jo įmonės nėra atsiskaičiusios su kreditoriais ar turi kitokių bėdų. Į tai mes kol kas deramai nereagavome. Priešingai – kaltinimais mums jis pats atkreipia dėmesį į tuos dalykus.
– Vis dėlto kokios šio sukilimo priežastys?
– Sunku pasakyti. Tegul atsako S.Gurevičius.
Galbūt pagrindinis motyvas – ambicijos, savęs realizavimo siekis tokiais būdais, valdžios noras? O gal tiesiog aš nepatinku? Normalu. Kodėl turėčiau patikti visiems 5 tūkst. bendruomenės žmonių?
– Ar viena trinties priežasčių negali būti tai, jog LŽB vadovybė orientuojasi į dialogą su Lietuvos valdžia ir valstybe, pamažu normalizuojasi lietuvių ir žydų, Lietuvos ir Izraelio santykiai?
Gal tai nepatinka ne tik radikalesniajai Lietuvos, bet ir užsienio žydų daliai?
Beje, LŽB puslapyje, kur buvo kritikuojamas VŽB susirinkimas, pažymėta, kad jame dalyvavę nežinomi žmonės kalbėjo tik rusiškai.
– Taip, ne tik mūsų bendruomenėje yra žmonių, nepatenkintų mūsų bendradarbiavimu su Lietuvos valstybe.
Toks nepasitenkinimas sklinda ir iš kai kurių asmenų, kurie yra išvykę į Izraelį.
Tokiems žmonėms Lietuva – tik žemė, kurioje įvyko Holokaustas. Ir nieko daugiau. Taigi jie nenori turėti su Lietuva nieko bendra arba tų kontaktų esą turėtų būti labai minimaliai.
Aš juos suprantu, tačiau tokiam mąstymui nepritariu. Ypač kai kalbama apie žmones Lietuvoje. Kaip gali gyventi valstybėje ir jos nekęsti? Tai neprotinga ir netoliaregiška. Kaip ir ant kiekvieno kampo vien tik šaukti, kad Holokausto metu Lietuvoje buvo išžudyta 200 tūkst. žydų.
Mano šeima taip pat labai nukentėjo nuo Holokausto, aš ir pati puikiai suprantu ir jaučiu visus skaudžiausius ir baisiausius dalykus.
Labai aktyviai kovoju prieš tai, kad esminiai istoriniai dalykai nebūtų paminti, pavyzdžiui, kad nebūtų reabilituojami arba valstybės pagerbiami žydšaudžiai ar prisidėjusieji prie Holokausto.
Negausi žydų bendruomenė neišliks, jei nebendradarbiaus su Lietuvos valstybe ir lietuviais.
Lietuvių tauta irgi turi augti nesivadovaudama stereotipais. Mes visi gyvendami čia turime žiūrėti ir į priekį. (LR)
Bendruomenės tikslai – kilnūs
Simonas Gurevičius
„Vilniaus žydų bendruomenės (VŽB) pirmininkė buvo išrinkta ketveriems metams. Jos kadencija pasibaigė 2017 metų balandžio 3 dieną. VŽB nustatė konferencijos datą ir skyrė organizacinį komitetą konferencijai organizuoti. Esu to komiteto narys ir padariau visus veiksmus, kad ji būtų surengta teisėtai.
Konferencijoje dalyvavo apie 300 VŽB narių, buvo užfiksuotas ir patvirtintas kvorumas iš 262 narių. Tai didžiausias kvorumas per pastaruosius dešimt metų, o galbūt net ir visą VŽB gyvavimo istoriją.
Tikrai gėda, kad oficialiame bendruomenės tinklalapyje garbingi bendruomenės nariai yra vadinami nežinia iš kur išlindusiais, o pati konferencija lyginama su pratybomis „Zapad 2017“.
Turiu tik vieną būdą tai paaiškinti: rinkimų bijo tik tas, kuris žino, kad demokratiniu būdu jų nelaimės. Net keista, iš kur tas susireikšminimas.
Bendruomenė yra ir turi būti nepolitinė organizacija, visomis išgalėmis remianti nepriklausomą Lietuvą, jos europinį kelią bei integraciją į NATO ir kitas Vakarų pasaulio struktūras. Mes taip pat visuomet remsime Izraelį.
Vienas bendruomenės tikslų – kurti tvirtą ryšį su valstybės institucijomis.
Tačiau kartu turime išlaikyti nepriklausomą poziciją antisemitizmo, istorinio revizionizmo, kultūros paveldo ir kitais svarbiais klausimais.“
