Amerikietis 27 metų B.Parulis jau daugiau nei metus pilsto alų Vilniaus stoties rajone mokėdamas vos kelis lietuviškus žodžius ir gyvenimu nesiskundžia.
Brianas girdėjo, kad jo pavardė yra lietuviška, nes vieni jo proseneliai daugiau nei prieš šimtą metų emigravo iš Lietuvos. Iš pradžių jis pabuvo Airijoje, iš kur kilę kiti jo protėviai, o tuomet atvyko savo šaknų paieškoti Lietuvoje ir nutarė pabandyti čia įsidarbinti. Rasti darbo buvo sunku.
Juo patikėjo tik stoties rajone įsikūrusio baro „Dėvėti“ bendraturtis Dmitrijus Petrauskas ir pasiūlė alaus bare padirbėti padavėju.
D.Petrauskas pripažįsta, kad Vilniaus užeigos klientų atlyginimai nedideli, daug neuždirbsi. Be to, išgirdę, kad barmenas nekalba lietuviškai, vilniečiai labai nustemba, o kartais net pagrasina čia niekada negrįžti.
– Stoties rajonas turi nekokią reputaciją. Ar tikrai čia taip baisu? – pasiteiravo „Sostinė“ B.Parulio.
– Tikrai mačiau blogesnių vietų pasaulyje – Niujorke, Čikagoje, Filadelfijoje, kur nusikaltimų įvyksta gerokai daugiau.
Ten kasdien susiduri su smurtu, ginklais, narkotikais. Vilniaus stoties rajonas – ne pati blogiausia vieta pasaulyje.
Pernai kelis mėnesius gyvenau netoliese ir tikrai galiu paliudyti, kad Vilniaus stoties rajonas keičiasi į gera.
Kartais gali pastebėti įtartinos veiklos kur nors netoliese arba į barą užklysta „nutrūkęs“ žmogus, bet tai daro gyvenimą mažiau nuspėjamą ir įdomesnį.
– Ar tas „nutrūkęs“ žmogus būna pavartojęs narkotikų?
– Sunku pasakyti. Lietuvoje žmonės daugiausia mėgsta išgerti, taigi spėčiau, kad dauguma tokių yra pavartoję alkoholio.
O narkotikais prie stoties prekiaujama vis rečiau, nes rajonas atsigauna kiekvienais metais ir kiekvieną mėnesį.
– Per kiek laiko lankytojai supranta, kad nemokate lietuviškai?
– „Suprantū trūputy“ (sako lietuviškai. – Red.). Kai žmonės bare kalbasi tarpusavyje, suprantu visai nemažai. Negaliu kalbėti sakiniais, bet aptarnauti lankytojus galiu.
Blogiau, kai kalbama tarmiškai arba vartojami kitos kalbos žodžiai. Bet dažniausiai čia ateina nuolatiniai klientai, kurie žino, kiek lietuviškų žodžių aš moku, kiek galiu suprasti, ir nemato jokios problemos.
– Jei norėtumėte apie savo patirtį Vilniaus bare parašyti knygą, ar turėtumėte apie ką rašyti?
– Tikrai taip. Kai dirbi stoties rajone, kiekviena diena nenuspėjama. Kartais sutinki keisčiausių lankytojų neįtikėtinu metu. Sunku suprasti, kaip jie pasielgs.
Baras veikia gana sėkmingai, nebuvo jokių blogų nutikimų. Tiesa, kartais kuri nors mergina pradeda šokti ant stalų.
Stalai nė karto nesulūžo. Jei lankytojos atrodo pakankamai tvirtos, kad galėtų tai daryti, neprašau nulipti.
Bet jei atrodo, kad gresia pavojus nukristi, užgauti kitą žmogų, tuomet reikalauju nulipti.
Kartais netikėtai bare prasideda vakarėlis. Antradienis, trečiadienis, atrodytų, ramus laikas, bet staiga užklysta dvidešimt ar trisdešimt turistų iš Anglijos ar Prancūzijos, nusiteikusių gerai pasilinksminti, ir tenka visą tą cirką suvaldyti.
Darbas bare sunkus ir sekinantis, bet čia sutinki tokių įvairių žmonių!
– Ar skiriasi žmonės, barus lankantys Lietuvoje ir JAV?
– Skiriasi jų stilius. Lietuviai mėgsta tradicinius gėrimus ir nori jų daug.
Amerikoje populiarūs visai kitokie gėrimai.
Lietuviai kur kas labiau pasipuošę, geriau apsirengę, siekia parodyti, kad priklauso aukštesnei klasei.
Tačiau šis baras kažkiek primena mano lankytus barus Filadelfijoje, nors ir turi savo prieskonį. Čia lankosi daugybė emigrantų. Apie mūsų barą jie sužino iš draugų Londone arba Dubline, taigi turime gerą reputaciją ir kitose šalyse. Jiems patinka šio baro aplinka.
– Ar galite iš drabužių suprasti, koks klientas atėjo?
– Bandau nespręsti apie knygą iš viršelio. Kartais lankytojas nėra gerai apsirengęs ir nepanašus į gerą klientą, bet viskas apvirsta kitaip.
– Klientai dosnūs arbatpinigių?
– Kiekvienas dirbantis bare pasakytų, kad arbatpinigių galėtų būti ir daugiau. Arbatpinigiai yra svarbi dalis kiekvieno baro darbuotojo gyvenime – tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Bet arbatpinigių kultūra Lietuvoje ir JAV labai skiriasi. Amerikoje kur kas daugiau spaudimo duoti arbatpinigių, o Lietuvoje klientai to nejaučia.
Nors JAV baruose nėra nustatyta, kiek reikia duoti arbatpinigių, sakoma, kad duoda, kiek nori, bet paprastai tai yra doleris už gėrimą.
Lietuvoje viskas priklauso nuo žmogaus. Gal studentai tiesiog neturi pinigų.
– Ką reiškia užrašas „Paremkite Ukrainą“ ant baro stiklinės?
– Kone kasdien ką nors linksmo užrašau ant arbatpinigių indo. Netrukus ketinu nuvykti į Kijevą ir ten aplankyti barus.
Taigi ten išleidęs lietuviškus arbatpinigius drauge paremsiu Ukrainą.
– Ar barmenas gali paragauti alkoholinių gėrimų?
– Amerikoje tai uždrausta. Lietuvoje, atrodo, nėra draudžiama, bet aš dirbdamas prie baro sau to neleidžiu – nemanau, kad tai būtų gerai lankytojų atžvilgiu.
– Jūsų pavardė lietuviška. Iš kur jūsų protėviai?
– Mano tėvo proseneliai atvyko į Ameriką XX amžiaus pradžioje iš Vilkaviškio ir, kaip ir daugelis lietuvių, dirbo Pensilvanijos anglių kasyklose.
Lietuvoje nuolat patiriu jausmą, kad visa tai jau mačiau. Nuvykęs į lietuvišką kaimą nustembu radęs tiek daug panašumų su savo prosenelių namais Pensilvanijoje, pavyzdžiui, daugybę tokių pat gėlynų prie namo.
Matau daugybę dalykų, paaiškinančių tradicijas, kurios buvo puoselėjamos mano šeimoje.
Pradedu atpažinti ir lietuviškus būdo bruožus savo šeimoje, savyje, suprantu, kad mes nesame išskirtiniai.
Lietuviai kartais gali būti užsisklendę, bet po to atsiveria ir tampa draugiški.
Jų vidus gali nustebinti, nes to negalėjai tikėtis iš jų išorės.
– Ar jums, kaip lietuviui, rūpi ir griūvantis Gedimino kalnas?
– Tai, kas vyksta su Gedimino kalnu, – nelaimė.
Aš nepritariu nuomonei, kad viskas dėl nukirstų medžių.
Iš istorijos matyti, kad kalnas ir prieš tai turėjo problemų. Bet dabar jį reikėtų gelbėti kuo greičiau, juk tai – mūsų paveldas, mūsų istorija.
Jei nuo manęs kas nors priklausytų, atstatyčiau visą pilį greta to išlikusio bokšto: visą pilių kompleksą, net jei tai ir nebūtų labai tikroviška. Gal tai padėtų išsaugoti kalną nuo griuvimo ir jį sutvirtintų?
