Kauno dramos teatro aktorė ir režisierė Regina Laucytė nuo 2009 metų gyvena Pietų Prancūzijoje, ištekėjusi už prancūzo elektronikos inžinieriaus. Vaizdingoje tamplierių žemėje duonos ir vyno netrūksta (tai ne alkoholio propaganda, o prancūzams būdingas posakis. – Red.), tačiau Kauno teatrinio gyvenimo ir apskritai tėvynės ilgesys menininkei neduoda ramybės.
Dirbdama Kaune R.Laucytė ne tik vaidino teatre – ji yra sukūrusi vaidmenų keliuose Arvydo Liorančo kino filmuose, buvo ir šių juostų direktorė.
Aktorė vadovavo Maironio gimnazijos Teatro studijai, poezijos, koncertų, Pažaislio muzikos festivalio renginiams, pristatė Maironio kūrybą Sankt Peterburgo (Rusija) ir Šveicarijos publikai. Apsigyvenusi Prancūzijoje aktorė pamatė, jog ši šalis jau nebe ta, kuri buvo idealizuojama Lietuvoje tarpukariu, kai laikinoji sostinė Kaunas buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi.
– Kol Prancūzija tapo jūsų antraisiais namais, aktorės karjera buvo susijusi su Kaunu. Kiek jums svarbus šis miestas, ar pasiilgstate jo?
– Labai pasiilgstu ir Kauno, ir apskritai Lietuvos. Emigrantai ir tėvynės ilgesys – skaudi tema. Įsivaizduokite: sportiškas vyrukas atvyksta trumpam į Lietuvą, pamato žydintį krūmą, nufotografuoja ir įdeda į užsienio lietuvių „Facebook“ grupę nuotrauką su prierašu „Alyvos brangiojoje Lietuvėlėje“. Per 10 minučių jo įrašas su nuotrauka sulaukia daugybės emigrantų patiktukų.
Aš labai pasiilgstu Kauno dramos teatro. Tai tarsi nepagydoma liga. Praėjo 8 metai, kai jį palikau, bet vis naktimis sapnuoju buvusius kolegas, režisierius, repeticijas, spektaklius. Ilgiuosi savo mokinių ir darbų pradinėje mokykloje ir Maironio gimnazijos teatro studijoje.
Ilgiuosi kultūrinių renginių, koncertų, knygų pristatymų, bendravimo su poetais ir rašytojais, Maironio muziejaus su nuostabiąja direktore Aldona Ruseckaite, Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos su fantastiška prezidente Birute Strakšiene, gydytojų, kurie gydė mane ir mano dukrą, meistrų, kurie ką nors sutaisydavo, žemdirbių, kurie augino man duoną, mamos, brolio, draugių – visų, kurie buvo mano gyvenimo dalis.
– Kai išvykote į Prancūziją, Kauną turbūt palikote duobėtomis gatvėmis. Ar žinote, kad miestas keičiasi, Laisvės alėja atnaujinama?
– Žinau, kas vyksta, seku per internetą ir džiaugiuosi. Bet man atrodo, kad svarbiau buvo ne pakloti naujas šaligatvio plyteles, o ką nors gražaus pastatyti vietoj be reikalo nugriauto „Merkurijaus“, galutinai susidoroti su pastatais vaiduokliais miesto centre. Šaunu, kad miestas tvarkomas, bet skaudu, kad nyksta senasis Kaunas – vaistinės, restoranai, kavinės. Nerimą kėlė pasirodę pranešimai dėl Centrinio knygyno. O ir Dramos teatras prieš rekonstrukciją buvo jaukesnis.
– Prancūzija, Paryžius daugeliui lietuvių atrodo lyg romantiškų dramų kraštas. Kauniečiams ypač – juk tarpukariu Kaunas net vadintas Mažuoju Paryžiumi. Bet Prancūzijoje jūs turbūt susidūrėte su kitokia tikrove, nei piešia lietuvio vaizduotė?
– Jei kalbėsime apie praeitį... Pagal kauniečio rašytojo Marko Zingerio pjesę „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ režisieriaus Gyčio Padegimo meistriškai pastatytas spektaklis – nuostabus, žadinantis nostalgiją. Tačiau dabartinės Prancūzijos vaizdas labai nutolęs nuo to, kurį matėme filmuose, sukurtuose prieš 40 metų. Terorizmo išpuoliams Europoje tapus beveik kasdienybe, stengiamės būti atsargesni, apsižiūrėti, ar nėra šalia įtartinų daiktų, asmenų. Yra kvartalų, kur policijai valdžia pataria per daug nešmėžuoti, kad neerzintų jų gyventojų. Viename tokių gyvena mūsų draugas, inteligentiškas prancūzas, buvęs universiteto profesorius. Prieš 30 metų ten buvo naujas, gražus kvartalas. Dėl imigracijos jis labai pasikeitė. Daugiaaukštyje iš 3 liftų 2 sugadinti, o trečiame pora vyrukų nuolat pardavinėja narkotikus. Profesoriaus mašina buvo sudeginta, keli dviračiai sulaužyti ir pavogti. Korespondencijos jis turi eiti pasiimti į buvusį darbą, nes pašto dėžutės išplėšiamos. Pats ne kartą buvo sumuštas. Vakare negali niekur išeiti, pasikviesti pas save irgi nieko negali, nes nesaugu. Gyvenimas virto pragaru.
Dalis imigrantų nenori integruotis, jie nori diktuoti taisykles. Ieškant darbo kai kur jau reikalaujama mokėti ir arabų kalbą, mokyklose per Kalėdas draudžiama puošti eglutes, nes jos neva yra baisus krikščionybės ženklas.
O kalbant apie kultūrinį gyvenimą, man Tulūzoje trūksta aukštosios kultūros. Daug afrikietiškos, repo muzikos, šiek tiek ispaniškos, o prancūzų klasikos koncertai reti. Prancūzų folkloro muzikos koncerto per 8 metus niekur čia nemačiau. Muzikinis teatras tik kelis kartus per mėnesį parodo tą patį spektaklį. Panašiai veikia ir vadinamasis Nacionalinis teatras, kuris turi 3 scenas, bet savaitgalį dažnokai jos lieka tuščios. Užtat algas gauna net 2 jo direktoriai, kurie retai būna darbe. Trūksta Lietuvos teatrų, kur spektakliai vaidinami beveik kasdien, kartais – po kelis, didelis įvairių repertuarų pasirinkimas visokiam skoniui, o vadovai savo veiklumu ir darbštumu yra kone tobuli.
- Prieš Prancūzijos prezidento rinkimus jūs įsitraukėte į visuomeninę veiklą, parėmėte Nacionalinį Frontą NF). Lietuvoje į šią partiją žiūrima įtariai, manoma, kad jos lyderė Marine Le Pen yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino politinė sąjungininkė. Kas vis tik jus paskatino tapti NF šalininke?
- Tas mano rėmimas apsiribojo informacinių rinkimų leidinukų platinimu, kaip priimta Prancūzijoje, turguose ir įmetant į pašto dėžutes, yra labai kuklus. Tiesiog patinka bendrauti su žmonėmis, pasikeisti idėjomis, sužinoti, ką jie mąsto apie padėtį šalyje, Europoje, kokias mato išeitis.
O padėtis Prancūzijoje sudėtinga, nes šalį apėmusi ekonominė ir socialinė krizė. Dėl globalizacijos Prancūzijoje beveik nebeliko garsiųjų prancūzų firmų įmonių. Jos persikėlė į Kiniją ar kitur, kur pigesnė darbo jėga. Tūlūzos aerouostas – strateginis objektas – parduotas kažkokiam neaiškiam kinų aferistui.
Toks jausmas, kad naikinama prancūzų tauta. Dėl padėties kalti socialistai ir dešinieji, kurie pasikeisdami valdė kelis dešimtmečius. Nacionalinis Frontas nori prikelti Prancūziją. Jam pirmoje vietoje yra piliečių saugumas, smurto mažinimas, tam reikia kontroliuoti nelegalią imigraciją, išsiųsti kitų šalių piliečius, užsiimančius kriminaline veikla.
NF pabrėžia grįžimą prie pamintų tradicinių vertybių, tautinės tapatybės išsaugojimą. Skirtingai nuo kitų partijų, savo programoje jis skelbia, kad svarbiausius klausimus spręs tauta per referendumą. Tai grėsmė sistemai. M.Le Pen yra pavojinga savo siekiais galingiems finansų sluoksniams ir transatlantinėms korporacijoms. Todėl NF yra demonizuojamas nuo ryto iki vakaro per visas TV ir radijo stotis. Ir ta hipnozė, deja, veikia. Tik, jei Lietuvoj, NF kaltinamas prorusiškumu, tai Prancūzijoje – rasizmu, fašizmu, ksenofobija. Man neteko sutikti nei vieno NF nario, kuris būtų fašistas ar rasistas.
Jiems nerūpi V.Putinas, jie pergyvena dėl savo šalies. Tai labai nuoširdūs draugiški įvairios socialinės kilmės žmonės, mylintys Prancūziją ir norintys, kad jų vaikai bei anūkai augtų saugioje ir sveikoje aplinkoje.
Norėti kontroliuoti nelegalią imigraciją – tai nėra rasizmas, tai savo namų apsauga. Pietų valstybės yra Europos forpostas, už jų – mes, Lietuva, todėl aš palaikau NF.
Norėti kontroliuoti nelegalią imigraciją – tai nėra rasizmas, tai savo namų apsauga. Pietų valstybės yra Europos forpostas, už jų – mes, Lietuva, todėl aš palaikau NF.
- Lietuviai masiškai emigruoja arba ieško laikino uždarbio į tokias VE šalis kaip Airija, Skandinavijos valstybes, į Angliją net po “Brexit”. Bet mažai girdėti, kad ieškotų sotesnio gyvenimo Prancūzijoje?
- Tikrai, Prancūzijoje, palyginus, lietuvių nedaug. Manyčiau, kad tai lemia kultūriniai skirtumai, krizė ir didžiulė biurokratų armija, trukdanti bet kokį darbą. Tie, kas skundžiasi valdininkų, tarnautojų veikla Lietuvoje, čia pasikartų (taip sako vienas pažįstamas prancūzas). Man pačiai Lietuvoje teises pakeitė per 3 dienas. Apostilę ant dokumento su notaro patvirtinimu Vilniuje Užsienio reikalų ministerijoje gavau per 40 minučių. Prancūzijoje panašiems reikalams sutvarkyti reikia kelių mėnesių.
– Prancūzija ir apskritai ES suskilo į dvi stovyklas – globalizacijos šalininkus ir jėgas, siekiančias išsaugoti tautinę tapatybę, nacionalinę valstybę. Panašūs procesai vyksta ir Lietuvoje, tik ne taip aštriai. Kaip manote, gal Kaunas yra galima tautinės tapatybės išsaugojimo bazė, atsarginis lietuviškos kultūros variantas?
– Manau, kad Kauno ir visos Lietuvos šviesuoliai prisideda prie tautinės, kultūrinės tapatybės išsaugojimo. Kiekvienu renginiu muziejuje, bibliotekoje, lietuvių autorių pjese teatre, muzikos kūriniais koncerte, dainų šventėmis, varpų koncertais Karo muziejaus sodelyje, Pažaislio festivaliu. Lietuviškumą saugo mokytojai ir dėstytojai, diegiantys meilę lietuvių kalbai, literatūrai, tautosakai (paminėsiu kauniečius Juditą Sakalienę, Mariją Karpavičienę, Rasą Staniūnaitienę). Džiaugiuosi kiekviena žinia apie pozityvią veiklą Lietuvoje – ar tai būtų ekologinis ūkis, ar etninės kultūros propagavimas, ar prasmingų tekstų rašymas, ar tapymas ant langinių.
O mano svajonė – kad išsibarsčiusi Lietuva sugrįžtų. Ne vienas išvykęs, o šimtai tūkstančių.