Jeigu ieškotume tarptautiškesnės analogijos, galėtume panašių pamaldžių optimizmo gaidelių pasirankioti ir Vakaruose.
Radikalai slenka atgal į apkasus, centrizmas triumfuoja, o jeigu kokia istorinė partija ir gavo nokautą, tai taip jai ir reikia.
Bėda tik ta, kad populistų rinkėjas niekur nedingo ir per vieną naktį universitetų nebaigė. Jis, kaip ir anksčiau, piktas, nelaimingas, todėl menkiausiai progai pasitaikius ieškos naujo revanšo. Nebent įvyktų stebuklas ir pasaulyje stotų tokia tvarka, kur kiekvienas gautų ko tik panorėjęs. Bet kadangi stebuklai randasi tik vaikiškose pasakose ir tų pačių populistų rinkimų programose, šitą variantą kol kas atidėkime.
O geriau pasižiūrėkime, kas gi pretenduos susirinkti protesto balsus ateityje.
Ir čia matome iki nuogo nervo pabodusias fizionomijas, tiesa, šiek tiek pagrimuotas ir paretušuotas. A.Paulauskas, aure, rodo kryptį „Pirmyn, Lietuva“. Ir kažką murma apie E.Macrono įkvėpimą. Hm, pradžiai reikėtų pasižiūrėti į veidrodį ir surasti dešimt, ką ten dešimt – kad ir vieną panašumą į „Republique en Marche“. Jaunimas? Nulis. Socialiniai tinklai? Riestainio skylė. Radikalaus centrizmo idėjos? Kurgi ne. Iki šiol politikos vengę aktyvistai? Zero.
Čia ne tai kad į „Republique en Marche“ – čia net blyškia „Forza Italia“ kopija nedvelkia. Ir ne tik todėl, kad šito dar negimusio numirėlio nečiūčiuoja joks pinigingas rėmėjas.
Kalbant apie pinigus, beje, V.Uspaskichas, matyt, užkalė vieną kitą eurą iš savo vadovėlio apie mokymąsi iš ligų bei priešų, nes ruošiasi tai investuoti į judėjimą mįslingu pavadinimu „Vieninga ir sveika Europa“.
Kol kas vienintelis aiškesnis vienybės elementas yra tas, kad eksoligarchas, o nūnai iš Rytų atvykęs darbo žmogus nori atplėšti tūkstantį kitą Darbo partijos narių nuo Ž.Pinskuvienės. Kol jų neatplėšė A.Paulauskas.
O kalbant apie sveikąją Europą, tai čia visiška migla. Juk nesinori tikėti, kad kažkas XXI amžiuje kaip politinę platformą pateiks tuos pačius blėnius, kuriuos V.Uspaskichas pasakoja savo skaitytojams.
Na, apie savo harmoninių virpesių sinchronizamąsi su mūsų planetos dažniais. Ar kokią kitokią chiromantų ir arklių mainikautojų abrakadabrą.
Nelinksma, ponai populistai, skurdokas meniu, užkandžiai pavytę. Bet palaukit, dar iki deserto neprisiyrėme. O desertas toks, kad susuks vidurius net geležinio žarnyno rinkėjui.
Mat ten R.Paksas su savo Naujuoju sąjūdžiu. Kuo jis naujas, o kuo jis sąjūdis, numano nebent buvęs širdžių prezidentas. Bet jeigu numano, tai šitą paslaptį laiko vien sau. Kadangi paskaičius nerišlius programinius žodžius šia tema, supranti viena – buvo Sąjūdis, buvo gerai.
Tada buvo Paksas, buvo dar geriau. Tada įvyko perversmas ir buvo labai blogai. O, va, jeigu bus naujas Sąjūdis ir senas Paksas, bus vėl gerai. Maždaug taip.
Kažkur dar įsiterpia pora padrikų nuotrupų apie eurą, tautines vertybes, žodžiu, bandoma įžūliai nukosėti keletą tautininkų egzistavimo šioje žemėje priežasčių, bet toliau burnojimo prieš globalizaciją nenueinama.
Tik tai yra gana negudru, be to, panašių įžvalgų galima išgirsti bet kuriame taksi su „Ruskoje radijo“ garsais ir kojinių kvapais, tik, ačiū taksistams, jie neskuba į politiką.
Galima dar būtų kalbėti apie Lietuvos sąrašus, Vilniaus forumus ir kitokias šalies gelbėjimo idėjų peryklas. Bet ar verta?
Vienintelė išvada – protesto paraštėse toks idėjų ir asmenybių badmetis, kad sisteminės partijos turės itin pasistengti šaudydamos sau į kojas. Antra vertus, jos ne kartą mus mokė, kad sugeba susimauti lygiausioje vietoje. Todėl nepraraskime optimizmo. Atsiprašau, pesimizmo.