Per lovą į žvaigždes: mitai ir nuoga tiesa

Holivude jau šimtmetį gyvuoja terminas „vaidmenų skirstymo sofutė“, bet Lietuvoje apie tai vengiama kalbėti. Užtat kilo skandalas, kai jauna aktorė viešai prabilo apie priekabiaujantį Panevėžio režisierių. „Lietuvos rytas“ giliau pažvelgė į šį reiškinį.

 Aktorės pasidalijo pasakojimais apie priekabiavimą.<br> lrytas.lt fotomontažas
 Aktorės pasidalijo pasakojimais apie priekabiavimą.<br> lrytas.lt fotomontažas
Jauna aktorė E.Račkytė išdrįso garsiai pasakyti, kad prie jos seksualiai priekabiavo Panevėžio teatro režisierius.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jauna aktorė E.Račkytė išdrįso garsiai pasakyti, kad prie jos seksualiai priekabiavo Panevėžio teatro režisierius.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
N.Oželytė prisiminė, kaip ją bandė suvilioti garsus Lietuvos kino režisierius.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
N.Oželytė prisiminė, kaip ją bandė suvilioti garsus Lietuvos kino režisierius.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
G.Dauguvietytė atvirai pasakojo, kaip jos tėvas smaginosi su aktorėmis.
G.Dauguvietytė atvirai pasakojo, kaip jos tėvas smaginosi su aktorėmis.
Garsi kino ir teatro aktorė E.Žebertavičiūtė prisipažino girdėjusi visokiausių gandų.
Garsi kino ir teatro aktorė E.Žebertavičiūtė prisipažino girdėjusi visokiausių gandų.
L.Zaikauskas
L.Zaikauskas
Daugiau nuotraukų (6)

Dalia Gudavičiūtė („Lietuvos rytas“)

2017-07-01 08:29, atnaujinta 2017-07-01 11:09

„Aktorės norėjo vaidmenų, ir mano tėvas nuolat turėjo meilužių, o motina labai pykdavo“, – šie garsaus teatro režisieriaus Boriso Dauguviečio (1885–1949) dukters Galinos Dauguvietytės (1926–2015) žodžiai patvirtina, jog visais laikais būdavo režisierių, kurių santykiai su aktorėmis būdavo ne vien darbiniai.

Dukters žodžiais, lengvabūdis ir linksmuolis B.Dauguvietis nuolat megzdavo visokius romaniukus. Jos knygoje „Perpetuum mobile“ cituojami ir atviri režisieriaus paaiškinimai: „Žmona – tai proza, o man reikia poezijos. Ji mane kritikuoja, o tos panelės visos nori būti artistės, visos mane dievina.“

Bet šių dienų režisieriaus įsitikinimas, jog aktorė, kuriai jis paskyrė pagrindinį vaidmenį, turėtų jam atsidėkoti tam tikromis paslaugomis, baigėsi skandalu.

Prieš kelias dienas lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė paskelbė, kad Panevėžio Juozo Miltinio teatro vadovo Lino Zaikausko (55 m.) veiksmai per spektaklio „Mergaitės svajonės“ repeticijas laikytini seksualiniu priekabiavimu.

Aktorės Erikos Račkytės (23 m.) teigimu, L.Zaikauskas jai sakęs, kad tik turėdama lytinių santykių su juo ji bus žvaigždė, jei ne – bus priversta išeiti iš darbo.

Režisierius ne kartą minėjęs, kad po spektaklio premjeros ji turėsianti su juo permiegoti taip atsidėkodama už repeticijas. Kartu buvo pateikti ir trys garso įrašai, patvirtinantys aktorės teiginius.

L.Zaikauskas šių kaltinimų ilgai nekomentavo, bet galiausiai prabilęs tikino, kad nieko tokio nebuvo, o aktorė esą turinti psichikos problemų ir kažko nesupratusi.

„Lietuvos ryto“ kalbinti aktoriai ir režisieriai prisiminė ne vieną istoriją, kai scenoje išdidžiai atrodančias aktores po spektaklio būdavo bandoma paversti nuolankiomis sekso tarnaitėmis.

Filosofuoja? Sekso nebus

„Iš karto noriu pasakyti, kad tas seksualinis priekabiavimas man labai pagerino gyvenimą“, – su šypsena prisipažino garsi Lietuvos kino aktorė Nijolė Oželytė (63 m.).

Iki didžiosios sėkmės aktorė savo kūrybinėje biografijoje suskaičiavo tris seksualinio priekabiavimo atvejus. Beje, labai panašius į Lygių galimybių kontrolierės ištirtą skandalą Panevėžyje.

– Buvau jauna, ką tik baigusi Konservatoriją (dabartinę Lietuvos teatro ir muzikos akademiją) ir suvaidinusi savo pirmajame filme „Nebūsiu gangsteris, brangioji“.

Mane pakvietė į bandymus vienas toks žymus Lietuvos režisierius. Bandymai praėjo puikiai. Mano konkurentė pasveikino, kad mane jau patvirtino kurti vaidmens, – pasakojo N.Oželytė. – Režisierius man ir sako: „Mums reikia pasikalbėti. Iš Kino studijos parvešiu tave savo mašina, nevažiuok troleibusu.“ – „Gerai“, – sakau ir sėdu į jo automobilį.

Žiūriu – režisierius pravažiuoja mano namus. Aš tokia naivi, todėl primenu: „Aš čia gyvenu.“ – „Žinai, mes geriau susipažinsime: nuvažiuosime už miesto, ten mano vasarnamis“, – aiškina jis.

O manęs namuose laukia vyras ir dvejų metų vaikas! Sutuoktinis neleido manęs dirbti į teatrą, jį pavadinęs žodžiu, kurio nenoriu kartoti. Tada aš tam režisieriui pasakiau, kad jei jis nesustos, aš iššoksiu iš važiuojančio automobilio.

Ir, matyt, pasakiau labai aiškiai, nes režisierius sustojo ir pranešė, kad per savo kvailumą aš ką tik praradau vaidmenį, todėl galiu eiti kur noriu.

– Ir tikrai praradote vaidmenį?

– Tame vaidybiniame filme praradau.

– Ši situacija labai panaši į nutikusią Panevėžio teatre. Ar jums neatėjo mintis kam nors pasiskųsti dėl tokio režisieriaus elgesio?

– Įdomu, kam aš galėjau pasiskųsti? Pati būčiau tapusi debile. Tais laikais galėjai skųstis partijos bosui, kad tavo vyras vaikšto pas meilužę.

Tai dabar galima postringauti apie skundus, bet tais laikais tai buvo norma. Ir nereikia vaizduoti, kad taip nebuvo.

– Ar po to dar buvote susitikusi tą režisierių?

– To režisieriaus savimeilė, matyt, buvo užgauta, nes vėliau jis mane pakvietė vaidinti į kitą savo filmą. Vaidmuo buvo nedidelis. Bet aktorė, kuri vaidino pagrindinį vaidmenį, man pasiskundė, kad nežino, ką daryti: kiekvieną vakarą pas ją į viešbučio numerį vis ateina tas režisierius ir sėdi.

Aš sakau: „Kai ateis – iš karto paskambink!“ Vakare, kai režisierius vėl atėjo, ji mane pakvietė, aš nuskubėjau į viešbutį. Ir turėjome itin baisų pokalbį.

Mes, dvi aktorės, išgirdome, kad visi dvasios aristokratai supranta, jog „čia nieko tokio“. O vienintelis sielos aristokratas Lietuvoje esąs jis, režisierius. Visi kiti – mužikai ar mužikės, todėl ir nesupranta, kad čia nėra nieko vulgaraus, tik aukštesnio lygio bendravimas.

– Ar ir tąkart netekote vaidmens?

– Vaidmenys jau buvo patvirtinti, todėl mes abi ir toliau vaidinome. Bet netrukus aš buvau įtraukta į Lietuvos kinematografininkų grupę, kuri vyko į kino festivalį Frunzėje (dabar – Biškekas, Kirgizijos sostinė).

Tais laikais kino festivaliai buvo šventė. Kvietimą suvokiau kaip prizą: juk veltui tave veža, pamatysi geriausius pasaulio aktorius!

Man net į galvą neatėjo, kas ten darosi.

Tas festivalis sudaužė visus mano įsivaizdavimus apie didžius aktorius kaip asmenybes. Savo numylėtus aktorius, kurių nuotraukas rinkau vaikystėje, pamačiau keturpėsčius nuo girtumo. Tai buvo ne festivalis, o viešos išgertuvės ir tai, ką mano vyras vadino „...ynu“.

Vienas rusų režisierius vis prieidavo ir manęs klausdavo: „Pasakykit, kas jūsų tėvas?“. O aš vienišos motinos vaikas, nieko apie savo tėvą nežinojau. Pamatydavau ir bėgdavau: ką jis žino? Galų gale prisigėręs jis man ir sako: „Aš žinau, kas jūsų tėvas, jūsų tėvas – Sandro Botticelli“. Tai debilas!

O tas garsusis lietuvių režisierius vis bandė ateiti pas mane į viešbučio kambarį ir pranešti, jog tik jam turiu būti dėkinga, kad čia atvažiavau, – esą nesu tokia įžymi. Aš jam vis primindavau šeimos vertybes ir nuo tada atsirado posakis: „Oželytė filosofuoja – sekso nebus.“

– Kaip elgdavosi kolegos, išgirdę apie tokį režisierių elgesį?

– Kartą papasakojau savo partneriams, kad nežinau, kaip elgtis: į mano kambarį vis ateina gerokai vyresnis režisierius ir aiškina, kokia bloga jo žmona. Filmavimas jau buvo prasidėjęs, mano vaidmuo – mažytis.

Ten vaidino gražiausi Lietuvos vyrai – žvaigždės. Nieko jie man neaiškino, bet suprato, kas vyksta, jiems ta situacija buvo pažįstama.

Po kiek laiko sužinojau, kad jie su tuo režisieriumi pasikalbėjo.

Greičiausiai tam režisieriui reikėjo „preliudijos“. Bet labai nevykęs sumanymas merginai pasakoti, kokia bloga tavo žmona. Net į galvą neatėjo, kad jis siūlo seksą.

– Minėjote, kad seksualinis priekabiavimas pagerino jūsų gyvenimą?

– Kartą į Lietuvą atvažiavo labai svarbus svečias iš Maskvos – beveik kaip ministras, visos Sovietų Sąjungos kino viršininkas. Mūsų lietuviški ponai taip bandė sulipti jam į uodegą, kad net buvo juokinga.

Pasikvietė mane ir sako: „Svečias nori išgirsti, kaip Lietuvoje kuriamas kinas, ir susitikti su geriausiais artistais. Būtina jį sutikti aukščiausiu lygiu. Dalyvaus ir draugų iš Ministrų tarybos.“

Diena ėjo vakarop, bet aš nieko blogo negalvodama sakau vyrui, kad mane kviečia į susitikimą. Jis ragina: būtinai važiuok.

Išeinu – manęs prie namų laukia „Volga“. Atsisėdu, mes važiuojame ir važiuojame. Žiūriu – jau miškas. „Palaukite, – sakau, – kur mes važiuojame?“ Vairuotojas sako, kad tuoj pati pamatysiu.

Atvažiuojame į mišką, o ten stovi aptverti rūmai. Stalai padengti, suomiška pirtis iškūrenta.

Sėdi tas aukštas svečias iš Maskvos ir dar viena aktorė gražuolė.

Susiprotėjau, kad mes abi atvežtos mėsai!

Pradėjau prie stalo kelti triukšmą: „Jūs ką, manęs nepažįstate?“

Mane tas viršininkas iš Ministrų tarybos kviečia pasikalbėti. Ir aiškina: „Drauge Oželyte, raminkitės, čia labai aukštas svečias. Pasakykite, ko jums reikia.“ – „Nieko, sakau, man nereikia. Aš noriu namo, kur manęs laukia mano vyras.“ Jis prašo bent patylėti.

Grįžome prie stalo. Tas labai aukštas svečias klausia, kas atsitiko. Aš sakau, kad išgėrus į pirtį eiti nesveika, ir kviečiu pasivaikščioti po mišką. Gerai, sutinka svečias.

Miške paaiškinu, kad tik čia atvažiavusi supratau, kam mane atvežė. Bet gal ir tą svečią blogai įvertino, kad jam tik mergų reikia. Kai grįžome prie stalo, tas kino ministras pasiūlė grįžti į Vilnių.

O po dviejų savaičių gavau pranešimą, kad pasikeitė mano atlyginimas už filmavimo dieną – vadinamoji tarifikacija: nuo šiol gausiu po 250 rublių! Tik Donatas Banionis turėjo tokią tarifikaciją.

Iki tol man mokėdavo po 7 rublius, kad ir kiek filmuodavausi, mano tarifikacija niekada nesikeitė ir buvo mažiausia. Taigi principingumas kartais būna labai pelningas.

Girdėjo ne vieną išpažintį

Režisierius Julius Dautartas yra girdėjęs garsių aktorių prisipažinimų, ką joms teko padaryti dėl vaidmens. Tai buvo tikros žvaigždės. Jos tikrai už tai savęs negyrė, tuo nesididžiavo, bet žinojo, kad jų pasirinktas gyvenimas yra toks.

Tačiau J.Dautartas pasiūlė nepainioti, kas vyko teatre sovietiniais laikais ir dabar.

Tuomet režisierius buvo diktatorius, jo žodis buvo svarbus ir lemiamas, o valdžia neribota.

Neįtikę režisieriui žmonės būdavo paliekami be darbo – visą likusį gyvenimą sėdėdavo ant atsarginių suolelių.

Galima daryti prielaidą, kad kai kurios aktorės ten atsidurdavo dėl to, jog neišpildydavo gašlių režisieriaus norų.

Bet šiais laikais aktoriai yra nepalyginti laisvesni ir savarankiškesni, turi didesnį pasirinkimą.

„Apie aktorių intymius ryšius su režisieriais sklinda legendos, bet nesu tikras, kad visuomet tai yra tiesa. Pačios moterys tyli: vienos galbūt bijo apie tai kalbėti, o kitos didžiuojasi“, – „Lietuvos rytui“ sakė J.Dautartas.

Anot režisieriaus, šnekama ne tik apie priekabiaujančius vyrus – kai kurie aktoriai tvirtina, kad prie jų kabinėjosi moterys. J.Dautartas girdėjo ne vieną istoriją, kai esą už gerą recenziją teatro kritikės siūlė aktoriams permiegoti.

Bet režisierius linkęs manyti, kad aktoriai taip tiesiog fantazuodavo pasiteisindami, kodėl nesulaukė kritikių pagyrų už vaidybą.

Tokios prievolės nėra

Buvęs Panevėžio Juozo Miltinio teatro vadovas režisierius Romas Vikšraitis labai nustebo išgirdęs apie seksualinio priekabiavimo skandalą šiame teatre.

„Penkerius metus vadovavau šiam teatrui, bet su niekuo panašiu nesusidūriau. Dirbdamas tikrai nejutau, kad tokie dalykai vyksta. Gandų buvo pilnas miestas, bet jais netikėjau. Man irgi vis mėtė užuominas, tačiau aš nekreipiau dėmesio.

Teatre nėra jokio nerašyto įstatymo, kad aktorės turi miegoti su režisieriais. O jeigu taip atsitinka, tai tik asmeninė tų žmonių problema“, – kalbėjo R.Vikšraitis.

Scenos darbininkas nedvejojo

Viena garsi Panevėžio teatro aktorė „Lietuvos ryto“ žurnalistei yra pasakojusi, kaip kartą vaikams skirtame spektaklyje vaidino lapę.

Jai labai patiko vaidinti lapę, ji buvo įpratusi pasilenkti ir laukti, kol ateis laikas šokti į sceną. Bet vienąkart pasilenkusi ji staiga pajuto, kaip kažkas pakėlė jos gražiąją uodegą ir įbedė pirštą į labai intymią kūno vietą.

Atsisukusi išvydo ką tik priimtą scenos darbininką.

„Ką čia darai?“ – paklausė ji stengdamasi nekelti triukšmo.

„Baik, baik, juk visos aktorės – k...“ – atsainiai paaiškino teatro naujokas.

Net jei kas vyko, nesuseksi

„Mano laikais tikrai šito nebuvo. Gal buvo kitas variantas – aktorės, norėdamos gauti vaidmenų, režisierius gundydavo, teikdavo jiems vilties.

Buvo matyti, kaip jos stengiasi, ir kartais pavykdavo, – pasakojo teatro ir kino legenda aktorė Elvyra Žebertavičiūtė (84 m.). – Gandų būdavo visokių: aktorės – tik per lovas. Bet man už vaidmenis tikrai niekas nesiūlė jokios lovos.“

– Iš kur tuomet atsirasdavo tokių kalbų?

– Kalbų tikrai buvo. Akademiniame teatre – visos ponios ministerienės.

Gal penkios. Visos konkuravo, baisi kova vyko. Bet tos vargšės kitos aktorės, kurios neturėjo užnugario, irgi norėdavo gauti vaidmenį. Toks šaršalynas vyko!

O Jaunimo teatre – gal naivi buvau – tikrai to nebuvo. Kita vertus, jei kas ir būtų vykę, labai sunku susekti.

Žinau, jog buvo kalbama, kad aš gavau vaidmenį Raimondo Vabalo filme per lovą. O aš jo iki tol net nepažinojau!

Buvau pakviesta į bandymus ir mūsų akys susitiko per stiklą. Nuo to užsimezgė ryšys, o vėliau už jo ištekėjau.

Bet žinau, kad mano bandymai patiko ir kitiems aktoriams, vaidmenį gavau ne dėl to, kad mes pergulėjome. Gink Dieve, nebuvo to“, – kalbėjo E.Žebertavičiūtė.

Tekėjo už režisierių

„Mano mama pasakojo, kad sovietiniais laikais gražios aktorės tiesiog tekėdavo už režisierių, kad nuolat gautų vaidmenų.

Politikės tėvas – režisierius Vladas Fedotas Sipaitis-Sipavičius, o motina – aktorė Jadvyga Ramanauskaitė.

„Mano patėvis Stasys Petraitis buvo labai moralus žmogus, jam tai buvo nepriimtina. Bet kalbų visokių girdėdavau. Viskas būdavo aiškinama taip: aktoriai labai emocionalūs, vaidindami jie jaučia romantiškus jausmus partneriui“, – prisiminė buvusi Seimo narė.

Jos manymu, dabar vidinė kultūra smukusi, moralė sumenko ir vyrai sau leidžia daugiau. Bet jei mergina save gerbia, ji neleis peržengti ribos – taip atsitiko ir Panevėžio teatre.

„Manau, ir anksčiau būdavo visko, bet merginos tylėdavo. Kalbėti apie svetimo žmogaus priekabiavimą buvo gėda. Mes tikrai buvome sužaloti žmonės.

Dabar visai kitoks pasaulis, kitokia visuomenė, bet psichologinė prievarta visais laikais yra šlykštu“, – kalbėjo A.M.Pavilionienė.

Teatras kuria moters galios iliuziją

Solveiga Daugirdaitė

Humanitarinių mokslų daktarė

„Teatras – labai specifinė vieta. Tai sritis, kur kuriama apgaulinga moterų galios iliuzija.

Nuo antikos laikų teatro scenoje veikė galingos, ryškios moterys – Medėja, Antigonė. O to meto visuomenėje moterys net neturėjo pilietinių teisių. Teatre jos irgi nevaidino.

Moterys užlipo ant scenos, nes vyrams patinka žiūrėti į jaunas gražias moteris.

Bet moterų aktorių gyvenimas visais laikais buvo nepavydėtinas. Ilgą laiką manyta, kad moteriai nedera pačiai užsidirbti pinigų. Moterų aktorių atlyginimas būdavo nestabilus ir priklausydavo nuo mecenatų bei administracijos malonės. Be to, buvo manoma, kad aktorės neturi nieko bendro su šeima.

Aktorės vaidindavo karalienes, bet teatre dominavo vyrai. Net mūsų laikais režisieriai vyrai vis dar užima teatre pagrindinį vaidmenį. Be režisierių, dar yra „teatro administracija“, kurioje irgi dominuoja vyrai.

Taip, tai vergovė, bet yra dėl ko į teatrą veržtis – aktorių gyvenimas stebimas. Jos garsios. Yra labai nedaug vietų, kur moterys gali tokios būti.

Kiek pagrįsti gandai apie kainą, kurią moterims tekdavo sumokėti už karjerą teatre? Manau, to niekada nesužinosime.

Tik pačios aktorės galėtų patvirtinti arba paneigti tas kalbas. Bet tos, kurios sutiko su vyrų sąlygomis, nekalbėjo ir nekalbės.

Kita vertus, teatras ar kinas nėra vienintelė sritis, kur iš moters, kad gautų darbą, reikalaujama seksualinių paslaugų.“

Nusižengęs teatro vadovas atleidžiamas

„Jeigu man tu esi nebereikalinga, tai nebereikalinga (...), sutarkime, kad būsi iki sezono pabaigos ir išeik. Ir žinok, jei tu norėsi būti aktore, tai tik ne Lietuvoje. Visi teatrų vadovai turės užsirašę pavardę. Tiesiog žinok, kad nė vienas teatro vadovas tavęs nepriims“,– sako vyras. „Kodėl?“ – klausia mergina. „Nes aš to noriu!“

Tai – ištraukos iš garso įrašo, kurį lygių galimybių kontrolierei A.Skardžiuvienei pristatė Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E.Račkytė. Teatro vadovo L.Zaikausko (nuotr.) pyktį ji pelnė pareiškusi, kad su juo nemiegos.

Kontrolierės išvadoje tai buvo įvertinta kaip teatro vadovo tikslas sukurti pareiškėjai bauginančią aplinką, sukelti baimę prarasti darbą.

Tyrimo išvadoje pateikti ir L.Zaikausko paaiškinimai, kuriuos kontrolierė įvertino kritiškai.

„Aktorių išreikšti teiginiai negali būti vertinami formaliai, nes kitaip nebūtų kūrybos. Teatro režisieriai dažnai patys lipa į sceną ir rodo aktoriams, kaip reikia pavaizduoti vieną ar kitą kuriamo personažo išraišką, jaučiamą emociją, kūno judesį. Skunde minimi veiksmai: „išsižiok“, „ateik čia“, šviesos užgesinimas yra repeticijų fragmentai, o ne diskriminacija“, – aiškino L.Zaikauskas.

Teatro vadovas teigė, kad E.Račkytė vaidino monospektaklyje „Mergaitės svajonės“ apie šešiolikametę merginą, kurios motiną užmušė suteneris, apie jos išgalvotą meilę, seksualinius troškimus, norą liestis, bučiuotis. Todėl per repeticijas esą buvo daug diskutuojama apie merginos elgesį, jos požiūrį į meilę.

L.Zaikauskas patvirtino, kad pasibaigus spektakliui jis užgesino šviesą ir išeinant kalbėjosi su aktore apie vieną spektaklio fragmentų – meilę, seksualinius jausmus, tačiau tvirtino, jog jis nėra jos nei bučiavęs, nei per prievartą jos lietęs.

Anot režisieriaus, seksualinio priekabiavimo veiksmai buhalterių įmonėje suprantami vienaip, o kūryboje personažo emocijos negali būti vertinamos kaip diskriminacija lyties pagrindu.

Bet aktorė tvirtino, kad šių metų kovo 13 dieną prieš repeticiją L.Zaikauskas jai pasakęs: „Ateik čia“, suėmęs jai už veido, pradėjęs bučiuoti per prievartą, įsakydamas jai išsižioti. Tą pačią dieną jis po repeticijos išjungė šviesą, vėl suėmė už veido ir bučiavo per prievartą.

Kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson vakar pranešė Panevėžio J.Miltinio dramos teatro direktorių L.Zaikauską atleidžianti iš pareigų.

Šiuo metu L.Zaikauskas atostogauja. Atleidimo iš darbo lapelis jam bus įteiktas grįžus iš atostogų.

„Žvaigždžių darymo sofutė“ atsirado Holivude

Požiūris, kad pradedančios aktorės turi seksualiai atsilyginti jų karjeros sėkmę galintiems lemti žmonėms, JAV kino industrijoje įsriegė terminą „casting couch“, pažodžiui – „aktorių atrankos sofa“.

Šis terminas šiuo metu dažnai vartojamas apibūdinant ne tik pramogų verslą. Bet žvaigždžių darymo sofutė daugiausia įtakos turi filmų, televizijos ir muzikos versle.

Pirmosios legendos apie šią „sofutę“ atsirado 1910 metais, kai suklestėjo Holivudas ir nuo to laiko nuolat sklinda kalbos, jog daugybė pramogų verslo atstovų, tarp jų – žvaigždėmis tapusių aktorių, ant tos „sofutės“ pabuvo.

Aktorė Joan Collins autobiografijoje papasakojo apie du tokius atvejus 1950–1959 metais, kai prie jos kibo filmų studijos vadovai.

Aktorius Woody Harrelsonas 1996-aisiais savo interviu įvedė ir kitą terminą – „aktorių atrankos sofos mentalitetas“. Jis teigė, jog toks mentalitetas vyrauja Niujorko pramogų versle.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.