Mat Gedimino kalnas šiomis dienomis – kaip karo zona.
Kasdien skrieja pranešimai apie padėtį, slenkančios velėnos ir grunto užimtas vis svarbesnes pozicijas ir gynėjų atsakomuosius veiksmus.
Valdininkai iš Kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai nesnaudė net šeštadienį. Jie nepatingėjo pranešti apie Gedimino kalno būklę. O juk paprastai šiose įstaigose savaitgalio dienos būna šventos.
Į kovą įsitraukė ir specialistai, ir visokio plauko kalno gynėjai, kurie kiekvieną dieną mėgina įrodyti savo tiesą ginčydamiesi, kas kaltas dėl Gedimino kalno griūties, – lietus, šlaituose iškirsti medžiai, įrengtas keltuvas ar Valdovų rūmų statybos.
Kaltininkų ieškoma ne tik tarp gyvųjų: jau paminėta ir A.Brazausko pavardė, ir net vokiečiai, iškasę kalne paslaptingus tunelius.
Į kaltininkų paieškas įtraukta ir Generalinė prokuratūra, į kurią kreipėsi Vilniaus meras R.Šimašius prašydamas nustatyti, kas tas kaltininkas, kad slenka velėna ir gruntas.
Liko Konstitucinis teismas, ir visi pabūklai bus išnaudoti.
Savivaldybė dėl kalno būklės praėjusią savaitę paskelbė ekstremalią padėtį, o Vyriausybė jau šiandien svarstys, kaip iš Valstybės rezervo skirti beveik 3 mln. eurų kalnui gelbėti.
Įvykiai aplink kalną sukasi verpetu. Jeigu, neduokdie, vilniečiams ant galvos užslinktų juoda neganda, jie sulauktų kur kas mažiau dėmesio nei kalnas.
Tad liepos 6-ąją į karo zoną įtrauktas kalnas himno giedotojų nelauks. Juk kas būtų, jeigu užtraukus „Lietuva, Tėvyne mūsų“ nuo vibracijos imtų slinkti dar vienas šlaitas? Įnirtingai ieškoję kaltininkų į jų sąrašą įrašytume ir V.Kudirkos pavardę?
