Jos knyga jau yra knygynų lentynose, tiesa, prabangiai atrodžiusios būsimo leidinio nuotraukos internete šiek prasilenkia su knygos išvaizda tikrovėje.
Biografija, kuriai pati 32-ejų autorė davė intriguojantį pavadinimą „Atvirai“, išleista minkštais viršeliais, knygoje yra nemažai nespalvotų pačios G.Kildišienės asmeninio archyvo nuotraukų. 214 puslapių knyga kainuoja kiek daugiau nei 11 eurų, o išleista net 30 tūkst. egzempliorių tiražu, tad jei buvusios parlamentarės istorija skaitytojai domėsis, ji uždirbs solidžią sumą.
Visuomenininke ir politike prisistatanti G.Kildeišienė jau pirmuose knygos puslapiuose skaitytoją intriguoja: „Šiandien atvirai ir nuoširdžiai kviečiu jus į susitikimą. Nors rašiau šią knygą apie save, žinau, kai skaitydami kažkur čia, tarp šių puslapių, rasite ir save.“ Biografinę knygą buvusi parlamentarė skyrė broliui Gediminui atminti.
Tragiški įvykiai ir maldos
Pirmasis knygos skyrius skirtas tragiškai avarijai ir G.Kildišienės patirtiems išgyvenimams aprašyti. „Užsidengiau veidą rankomis, verkdama ėmiau balsu šnibždėti Dievo vardą ir melsti, kad likčiau gyva. Mes važiavome, o aš meldžiau pasigailėjimo ir atleidimo. Paskutinė sąmoninga mintis – tik ne akys, tik ne veidas, tik ne dantys...“ Knygoje autorė itin smulkmeniškai pasakoja apie lemiamą akimirką kalbėtą maldą ir skausmą, artimųjų emocijas.
Knygoje užsimenama ir apie tai, kad ši skaudi avarija galėjo turėti dar baisesnių pasekmių. „Mama, jūsų dukros kaulai gyja, tačiau turite žinoti, kad anūkų ji jums negalės padovanoti: su jos problemomis išnešioti vaikelį būti neįmanoma“, – tokius gydytojo žodžius prie G.Kildišienės lovos išgirdo jos mama.
Nuklysdama į vaikystės prisiminimus G.Kildišienė su skaitytojais dalijasi dar viena istorija, kai vaikų darželyje mama rado ją verkiančią. Paaiškėjo, kad tą dieną ketverių metų mergaitė liko be pietų, mat auklytė prie pieniškos sriubos dubens nepadėjo šaukšto, o ir pati lėkštė netrukus vaikui iš panosės buvo paimta.
„Be šaukšto sriubos juk nepavalgysi, o prašyti, skųsti... Aš – žemaitė. Užsispyrusi, dažnai tylinti – dar nuo tada, kai save tik pradedu atsiminti“, – knygoje apie savo charakterį pasakoja politikė, o rašydama apie vaikystę ir tėvų santykius, kurių, anot G.Kildišienės, jiems nesisekė kurti, autorė nuklysta ir į bendro pobūdžio pamąstymus apie smurtą šeimoje ir dėl to kenčiančius vaikus.
Skurdas ir tėvų skyrybos
G.Kildišienė knygoje nenutylėjo ne tik tėvų skyrybų smulkmenų, bet ir pasidalijo prisiminimais apie vaikystėje išgyventą nepriteklių.
Mamos pas tėvą pinigų paprašyti nusiųstai anuomet mažai mergaitei į atmintį įstrigo vaizdas, kurį išvydo tėvo bute: „Tėvas mus įleido vidun, tačiau į kambarį nepakvietė. Kaip dabar pamenu: mes stovime koridoriuje ir matome, kad tėvas kepa kiaušinienę su dešra ir svogūnais. Taip skaniai kvepia – net dabar užuodžiu tą kvapą. Mūsų namuose dešros šaldytuve būdavo retai, o jei ir būdavo, tai, įsisukus broliams, man jos nelikdavo“, – knygoje rašo ji.
Tą kartą tėvo namus dukra paliko ne tik negavusi prašytų pinigų, bet ir alkana, mat tėvas vaikams kartu prisėsti prie stalo nepasiūlė, tačiau, kaip vėliau knygoj rašo pati politikė, būtent tokie sunkumai gyvenime privertė užsiauginti storesnę odą.
Nors knygos autorė teigia, kad mokydamasi mokykloje grojo kanklėmis ir giedojo bažnyčios chore, vėliau vis dėl to užsimena, kad būta ir draugysčių su netikusiomis kompanijomis, o epizodą, kai brolis pamatė ją rūkančią, aprašo taip: „Norėjau, kad žemė po kojomis prasivertų.“
Skyrybos su vyru
Nuo vaikystės prisiminimų G. Kildišienė knygoje peršoka prie savo skyrybų su vyru temos. Palengvėjimą dėl sunkaus sprendimo G.Kildišienei suteikė atsitiktinai oro uoste sutikto kunigo žodžiai.
Po klausimo, ar pora savo santykius yra įteisinusi bažnyčioje, ir neigiamo atsakymo, dvasininkas moteriai paaiškino: „Vadinasi, Dievo akivaizdoje jūs nesate susituokę. Jūsų dukra negimė santuokoje ir jūs neturite už tai prašyti Dievo atleidimo. Ne Dievas jus suvedė, ne Dievas jus turi ir išskirti.“
Kalbėdama apie sunkius skyrybų išgyvenimus autorė toliau kuria paslaptingos, santūrios moters įvaizdį ir kartoja: „Aš – žemaitė“, „Dažniau – tylinti žemaitė.“
Išskirtine savo savybe G.Kildišienė laiko darbštumą: „Maniau, kad ir kiti tiek pat atsidavę darbui. Turbūt aš buvau darbdavio svajonė, bet rakštis daugeliui kitų darbuotojų. Man atrodė, kad visi turi dirbti tiek, kiek dirbau aš. Klydau“, – apie savo patirtį pirmojoje darbovietėje pasakojo politikė.
Kitas jaunos moters prioritetas – noras tobulėti. Anot jos, į rėmus save jai įsprausti sunku, mat vos pajutusi, kad negali tobulėti ir augti, moteris vienoje vietoje neužsibūnanti.
Apie meilę kalbėjo nedaug
Apie santykius su vyrais knygoje G.Kildišienė daug neatvirauja, tik užsimena, kad „mane kažkodėl žavėjo ne itin geros reputacijos jaunuoliai“. Per vieną tokį draugą politikė tikina praradusi darbą, o dažni jo apsilankymai blaivykloje, o paskui jos darbovietėje metė šešėlį ir ant jos pačios reputacijos.
Knygoje aprašomas ir dar vienas įvykis, tapęs dėme tuometės parlamentarės reputacijai. G.Kilišienė knygoje rašo, kad vienoje darboviečių dokumentus pasirašydavo per daug į juos nesigilindama, tad netrukus sulaukė pasekmių.
„Neatsakingas požiūris į dokumentus“, – taip turėjo būti parašyta išvadoje. Tačiau žiniasklaida tai pavadino „vagyste iš darbdavio su susitaikymu“. Anot G.Kildišienės, tuo metu, kai kavinės kasoje buvo pridaryta finansinių klaidų, jos net darbe nebuvo, tačiau dokumentuose yra būtent jos vėliau sudėti parašai.
„Neįvertinta. Taip, tada vėl pasijaučiau būtent taip“, – teigė ji ir kitoje knygos vietoje papasakoja, kaip pasirašė prisipažinimą dėl neva pavogtų pinigų, kurio tekstą padiktavo šalia sėdintis advokatas.
Nors moteris išgarsėjo patekusi į Seimą ir iš jo pastitraukusi po to, kai įsipainiojo į skandalu virtusią istoriją dėl prabangaus automobilio nuomos iš Ramūno Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“, savo knygoje G.Kildišienė mažai užsimena apie savo politinę veiklą, o apie politinius bendražygius, siekį dirbti Seime ar parlamento duris jai atvėrusį Ramūną Karbauskį –„Atvirai“ pavadintoje knygoje – nėi žodžio.
