Galima sakyti, baigėsi ir pirmasis naujosios valdžios politinis sezonas – juk ruduo ir žiema su pavasariu susiliejo į vieną nenutrūkstamą skandalų, intrigų sūkurį.
Svarbiausioji grandis, sujungusi valstietišką rudenį ir pavasarį, ko gero, buvo „valstiečių“ dvasinio tėvo R.Karbauskio ryšių su bendražyge G.Kildišiene epinė drama. Tiesa, trumpam ryškiausia heroje tapusi moteris kometos greičiu buvo priversta išlėkti iš Seimo.
Šio skandalo nuostolius „valstiečiams“ dar sunku įvertinti, nes jo padariniai greičiausiai persekios ir visą partiją, ir jos vadą visą kadenciją.
Simboliška, kad skandalo aidai su nauja jėga nugriaudėjo šią savaitę, leidžiantis politinio sezono uždangai.
Visą ketvirtadienio vakarą iki išnaktų vienoje viešųjų ryšių kompanijų, kurios vadovas L.Kontrimas aptarnauja „valstiečių“ kultūros ministrę L.Ruokytę-Jonsson, vyko G.Kildišienės, R.Karbauskio ir dar kelių su partija susijusių veikėjų slėpynės nuo žurnalistų. Jos priminė ir įkaitų dramą, ir absurdo komediją vienu metu.
Regis, buvo tartasi dėl to, kaip G.Kildišienę vėl grąžinti į didžiąją politiką, nors tai, aišku, gali sukelti naują sąmyšį ir maištą pačioje Seimo „valstiečių“ frakcijoje.
Vadinasi, neseniai aprimęs triukšmas nieko nepamokė kietakakčio Naisių valdovo. Visai neseniai aiškinęs, jog su G.Kildišiene apskritai nebendrauja, jis ir dabar pynė kažkokių niekų pynes ir pūtė arabus tvirtindamas, jog niekas su niekuo neturi nieko bendra.
Būtent nuolatinis šio politiko melavimas kirto per svaiginančio „valstiečių“ reitingo pašaknes. Apie tai, kad R.Karbauskio slapti ryšiai su G.Kildišiene, taip pat dviprasmiški nutylėjimai kenkia partijai, viešai prabilo du jo įtakingi bendražygiai P.Urbšys ir R.Baškienė.
Žinoma, „valstiečius“ labiausiai smukdė tai, kad daugumą savo rinkimų pažadų jie patys sparčiai pavertė muilo burbulais. Galbūt išskyrus kovą su alkoholiu, nors dar abejotina, ar prastumtas absurdiškų ribojimų paketas turės kokį nors realų poveikį, išskyrus nuostolius verslui.
Bandymai paneigti pažadukų įvaizdį ir buvo vienas pagrindinių motyvų, dėl kurių pačioje sesijos pabaigoje „valstiečiai“ taip žūtbūtinai stūmė savo urėdijų pertvarką.
Tai paaiškintų ir tą savigyros laviną palaiminus reformą. Atrodė, kad buvo balsuota ne dėl medienos, o dėl šalies narystės NATO.
Pagrindinių valdančiųjų entuziazmą galėjo skatinti ir tai, jog po šios reformos visas šalies miškų ūkis paimamas į jų kontroliuojamos Vyriausybės ir Aplinkos ministerijos rankas.
Bet kokiu atveju „valstiečių“ spaudimas buvo didžiulis. Praėjusią savaitę, kai sesija jau turėjo baigtis, kaip numatyta, o „valstiečiai“ vis dar neturėjo pakankamos paramos, jie pratęsė sesiją dar savaitei.
Per tą laiką buvo griebtasi visokiausių spaudimo metodų ir priemonių.
Stumdami alkoholio vartojimo ribojimus „valstiečiai“ rėmėsi pseudoskaičiais, rodančiais, kad Lietuva – labiausiai prasigėrusi šalis pasaulyje, o dabar pats premjeras S.Skvernelis mojavo ministerijos jam pakištais duomenimis, esą urėdijose padaryta daugiau nei tūkstantis įvairių pažeidimų.
Nors paaiškėjo, kad daugelis tų pažeidimų – formalios smulkmenos, valdžios propaganda toliau trimitavo apie siaubingą nusikalstamumą miške ir netgi grasino Seimo tyrimų komisijomis visiems, kas priešinasi Vyriausybės užmojams.
Aplinkos ministerija pamėgino sukelti triukšmą kreipdamasi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kad ji ištirtų Seimo narių, urėdų ir kitų valdininkų medžiokles, už kurias jie esą nesusimokėjo.
Bet etikos sargai skundo netyrė, nes jis buvo grįstas neaiškiais duomenimis.
Bet net visi šie triukai nebūtų padėję įveikti koalicijos partnerių socialdemokratų, kai kurių saviškių, dalies opozicinių liberalų ir konservatorių pasipriešinimo urėdijų reformai, jei nebūtų nupirkta laikina politinė meilė.
Raktas į pergalę buvo paskutinę akimirką pasirašyta R.Karbauskio ir S.Skvernelio sutartis su konservatorių vedliu G.Landsbergiu: dešinieji paremia urėdijų reformą mainais už pažadą grąžinti PVM lengvatą šildymui.
Šitoks raštiškas sandėris – naujas žodis net lietuviško politinio turgaus istorijoje. Įtūžio apimti socialdemokratai, pavadinę tai atvira prekyba poveikiu, kitaip sakant, nusikaltimu, regis, buvo netoli tiesos.
Vis dėlto kairieji, užuot tik pasisvaidę žaibais ar grasinimais palikti koaliciją, iškart turėjo aiškiai pasakyti, kad taip ir padarys. Bet jie tuojau pat išskydo, pradėjo postringauti, prieštarauti patys sau, o galiausiai „sprendimus“ nukėlė net į rudenį.
Labai aišku, kodėl taip įvyko. Seimo frakcija ir kiti partijos bičiuliai, sėdintys prie valdžios puodų, jau seniai nurijo pažeminimą ir nė neketina atsižadėti net valdžios trupinių dėl kažkokios niekingos garbės.
Tiesa, socialdemokratų lyderis G.Paluckas, vis mėginantis įrodyti, kas čia viršiausias, dar mėgins sukelti sukilimą partijos apačiose ir skyriuose, atvedusiuose jį į šį postą.
Galima spėti, jog po visų antausių kairieji dar giliau paskęs vidaus rietenose, – štai ir visas rezultatas.
Visa tai netrukdys „valstiečiams“ dėl kokių nors savo užmojų dėtis su kokios tik nori spalvos balsuotojais Seime ne tik būsimą politinį sezoną, bet galbūt ir visą kadenciją.
Taigi laukime dar daugiau politinės prekybos poveikiu ir sumaišties.
