Kas nutiko, kad jau nepasitikima lyderiu, atvedusiu šį politinį judėjimą į valdžią? Ir visa tai – dar nė metams nepraėjus po triumfo žygio rinkimuose.
Priežasčių – ne viena, bet svarbiausia, ko gero, yra netiesos sakymas. R.Karbauskis pastaruoju metu tai daro nuolat, išsisukinėja, niršta, klysta. Visas šis blaškymasis matyti plika akimi.
Nereikia būti dideliu politikos ekspertu, kad įžvelgtum „valstiečių“ krizę. Rinkėjai, nusivylę daug žadėjusiais, bet visai ką kita darančiais veikėjais, siunčia labai rimtą signalą partijai.
„Valstiečių“ ir jų lyderių reitingai nuosekliai sminga, o liepą populiariausi tapo opoziciniai konservatoriai. O Seimo Kultūros komiteto vadovo postu besitenkinantis, tačiau realios valdžios vadžias rankose laikantis R.Karbauskis įtikinamai įsitvirtino nemėgstamiausių Lietuvos politikų penketuke šalia Ž.Pinskuvienės, V.Tomaševskio ir kitų.
Regėdami tokią rinkėjų reakciją ir nesibaigiančius užkulisių žaidimus su G.Kildišiene bruzda jau net įtakingiausi bendražygiai, dar neseniai žiūrėję į R.Karbauskį kaip į dvasinį lyderį ir Lietuvos gelbėtoją.
Rimtos kritikos pareiškė P.Urbšys, visada palaikydavęs „valstiečių“ vedlį. Gerai jaučiantis politinių vėjų kryptį Seimo narys įspėjo paliksiąs frakciją, jei G.Kildišienė būtų grąžinta į politiką.
Valdančiosios frakcijos narys V.Sinkevičius ir partijos senbuvė R.Baškienė irgi pasiuntė signalų dėl trikdančios R.Karbauskio situacijos.
Tiesa, atvirų dvejonių vedliu kol kas negirdėti. Panašiai kaip V.Uspaskicho viešpatavimo Darbo partijoje laikais, R.Karbauskis tebėra vienintelis ir nepakeičiamas vadovas, vienijantis šį būrį žmonių, šiaip jau nelabai turinčių ką nors bendro.
Bet, regis, daugeliui jau atsibodo G.Kildišienės melodrama. Daugeliui, išskyrus R.Karbauskį. Tai gali tapti rimtu iššūkiu ir jam pačiam, ir jo partijai.
Šis mįslingas ryšys nuo pat pradžių grindžiamas išsisukinėjimais, slapukavimu ir veidmainyste.
Maža to, visa tai vyksta tautos akivaizdoje, maskuojant abejotinų politikos technologų sukurptomis gelbėjimosi schemomis.
Melas dangstomas nauju melu, taip save spaudžiant į vis ankštesnį kampą.
Politika ir melas visuomet buvo du to paties lizdo paukščiai. Nuo tiesos iškraipymo, faktų nuslėpimo ir apgalvotų manipuliacijų prasidėjo daugybė karų, žlugo begalė vyriausybių, iš aukštybių krito galingieji ir neklystantieji.
Melas yra neatsiejama politinių žaidimų dalis, bet taip laimėti ne visada pavyksta net didmeistriams, o ką jau kalbėti apie prastai parengtus mėgėjus.
„Aš neturėjau seksualinių santykių su ta moterimi“, – viena garsiausių mūsų laikų politiko frazių, kurią ištarė tuometis JAV prezidentas B.Clintonas žurnalistų miniai, į spaudos konferenciją Baltuosiuose rūmuose atsivedęs ir žmoną Hillary.
Ši frazė, lyg ir paneigianti romaną su stažuotoja M.Lewinsky, simbolizuoja aukščiausią politiko cinizmą manipuliuojant sąvokomis ir gelbėjant savo kailį.
Dėl tų lytinių santykių prigimties B.Clintono biurą žiniasklaida vadino ne Ovaliniu, bet Oraliniu kabinetu.
Kodėl milijonams žmonių šis skandalas paliko tokį didelį įspūdį? Juk iš aukštų tribūnų buvo meluojama daug ir dažnai.
Ogi todėl, kad melas būna įvairių rūšių, ir žmonės puikiai moka jas atskirti.
Jeigu meluojama dėl nacionalinio saugumo interesų, vengiant rimtų tarptautinių konfliktų, didžioji visuomenės dalis linkusi tas manipuliacijas vėliau atleisti ir pamiršti.
Tačiau niekas niekada neatleis melo, kuris naudojamas visuomenei daromai žalai pridengti, o tie veiksmai dažniausiai irgi būna nusikalstami.
Vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių – „Watergate“ skandalas, pasibaigęs gėdingu JAV prezidento R.Nixono pasitraukimu.
Tiesa, yra dar viena politikų melo rūšis, kuri gal ir nedaro tiesioginės žalos nei nacionaliniam saugumui, nei visuomenės interesui, tačiau dažniausiai baigiasi blogai tų istorijų dalyviams. Tai – netiesos sakymas dangstant asmeninius paslydimus ir nukrypimus. Sekso ir kitokie skandalai – nereti valdančiųjų palydovai.
R.Karbauskis – tikrai ne vienišas karys šiame lauke. Dėl moterų kovoti su artimiausia aplinka, partija ir oponentais teko daugybei istorinių veikėjų – nuo JAV lyderio J.F.Kennedy iki Prancūzijos prezidento F.Mitterand’o.
Būtent tokias istorijas žmonės prisimena ilgiausiai, o šie epizodai netgi nustelbia visą kitą tų politikų veiklą.
Vėliau apie tai rašomos knygos, skandalų dalyviai skaito paskaitas ir dėsto savąją įvykių versiją. Būtent pagal tokį scenarijų klostosi ir lietuviškoji G.Kildišienės istorija.
„Atvirai“ – taip paradoksaliai pavadinta knyga, ant kurios puikuojasi iš Seimo ir iš partijos išprašytos G.Kildišienės pavardė.
Tačiau būtent taip – atvirai – sau negali leisti elgtis R.Karbauskis, nes įsivaizduoja, jog tai jam reikštų galutinį pralaimėjimą.
