Kryžių kalną, esantį šalia Šiaulių, užsienio žiniasklaida neseniai pavadino vienu baisiausių ir siaubą keliančių objektų pasaulyje.
Nemažai daliai lietuvių tai sukėlė nuostabą: daugybė vienoje vietoje esančių kryžių net tuos, kurie nėra atsidavę maldininkai, verčia susimąstyti apie sakralumą, paslaptingumą, gyvenimo prasmę, vietos išskirtinumą.
Kryžių kalnelis jau beveik tris dešimtmečius stūkso ir Kaune. Dydžiu ir kryžių gausa jis neprilygsta Kryžių kalnui, tačiau dažnai uždegamos žvakės ir vis atsirandantys nauji kryžiai rodo, kad ši vieta daliai žmonių patraukli ir reikalinga.
Kaune kryžių galima rasti ir kitose miesto vietose. Žuvusiems ar ištremtiems žmonėms pagerbti skirti kryžiai iškilo Aleksote, Panemunėje, Žaliakalnyje, Centre. Amaliuose stovi kryžius, skirtas taikai ir ramybei palaikyti.
Pagerbė ir žuvusius Kuveite
Važiuojant VI forto link, šalia transporto eismo žiedo, prieš akis išdygsta kryžių kalnelis.
Ne paslaptis, kad jis nėra toks populiarus kaip didysis Kryžių kalnas. Gidai jo nėra įtraukę į lankomų objektų sąrašą, čia nepamatysi ir būrių vestuvininkų. Kalnelis vilioja piligrimus, jis patrauklus ieškantiems vilties, atjautos, saugantiems kovotojų už laisvę atminimą.
Daugelis kauniečių jį kone kasdien mato pro automobilio ar viešojo transporto langus, tačiau prie jo taip niekada ir nėra stabtelėję ar po jį vaikščioję.
Ką išvystame vaikščiodami tarp kryžių?
Šiuo metu kalnelyje – kelios dešimtys kryžių. Ant jų pritvirtintos lentelės, skelbiančios, kas ir kodėl juos statė. Dauguma kryžių statyti politiniams kaliniams ir tremtiniams, kai kurie skirti specialioms progoms. Vienas jų mena popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje 1993 metais.
Kiti statyti kaip padėka užsienio valstybėms, treti atspindi socialinio gyvenimo problemas: „Lietuviai, eikime blaivybės ir doros keliu“, „Negimusių, nužudytų kūdikių atminimui“, „Sąjungininkų kariams, žuvusiems už Kuveito laisvę“.
Erdvė neturi vieno šeimininko
Kryžių kalnelyje netrūksta ir nedidelių kryželių, kurie įsmeigti į žemę arba atremti į didelius kryžius.
Juos greičiausiai atnešė vilties ar padėkos Aukščiausiajam vedami kauniečiai. Šalia kai kurių kryžių ar kryželių dega žvakės.
Matyti, kad vieno šeimininko šioje vietoje nėra, nes erdvėse pasodinta ar padėta įvairiausių gėlių, kitų augalų. Vieni prižiūrimi, kiti seniai nematę žmogaus rankos – peraugę, pageltusiais, nudžiūvusiais lapais.
Natūralu, kad mediniai kryžiai laikui bėgant sutręšta, tačiau metaliniai prašyte prašosi būti perdažyti. Žmogaus rankos trūksta ir užžėlusiems takams nuvalyti, apgriuvusioms betoninėms laiptų pakopoms paremontuoti.
Įkvėpė Lietuvos laisvės siekis
Pirmasis kryžius šiame kalnelyje atsirado maždaug 1989 metais. Jį, o vėliau ir kitus daugiau nei prieš du dešimtmečius pastatė Lietuvos nepriklausomybės siekio įkvėpti kauniečiai.
Daugelis kauniečių dar mena, kad toje vietoje sovietmečiu stovėjo per Antrąjį pasaulinį karą Kauną neva nuo vokiečių fašistų išvadavęs tankas.
Sunkusis IS-2 tipo tankas šioje vietoje buvo nuo 1962-ųjų. Jis šalia VI forto buvo perkeltas iš tuometinio Kauno valstybinio istorijos muziejaus sodelio.
Kilus Sąjūdžio bangai šalia tanko atsirado pirmieji kryžiai, vėliau, kai sovietų karinę galią simbolizuojančio atributo neliko, žmonės čia pradėjo kryžius statyti vieną po kito.
Rūpinosi kapucinų vienuolis
Kryžių kalnelis šiuo metu priklauso Petrašiūnų seniūnijai. Šios miesto dalies seniūnas Raimondas Danilevičius tikino, kad kryžių kalnelis neturi vieno šeimininko.
„Kalneliu, kiek žinome, labiausiai rūpinasi savanoriai. Kryžių kalnelyje ir aplink jį dažnai galima išvysti ir mūsų seniūnijos atsiųstus viešuosius darbus dirbančius žmones“, – kalbėjo seniūnas.
Kauniečiai mena, kad kryžių kalneliu anksčiau rūpinosi buvęs Petrašiūnų klebonas kapucinų vienuolis Vincentas Tamašauskas.
Šiuo metu Jurbarko rajone gyvenantis dvasininkas prisiminė, kad kartu su savanoriais ne vienus metus rūpinosi šiuo kalneliu: tvarkė aplinką, sodino gėles, pjovė žolę, prižiūrėjo kryžius.
„Kryžių kalnelyje organizuodavome talkas, o po jų melsdavomės. Ne kartą toje vietoje rengėme įvairius renginius, tarp jų bėgimus nuo šios erdvės iki Petrašiūnų bažnyčios. Nežinau, ar šiuo metu kas nors eina mūsų pėdomis. Kiek esu girdėjęs, teritoriją retkarčiais patvarko kelios garbaus amžiaus moterys“, – kalbėjo V.Tamašauskas.
Prižiūri žuvusiųjų artimieji
Aleksote, šalia apžvalgos aikštelės, funikulieriaus ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos, stovi kryžius 1941 metų birželio 23 dienos sukilimo aukoms atminti. Jis apsodintas rūtomis ir kitomis gėlėmis.
Maždaug prieš penkiolika metų pastatytas kryžius skirtas žuvusiesiems Antrojo pasaulinio karo pirmosiomis dienomis ginant Aleksoto tiltą.
Aleksoto seniūnijos atstovai tvirtino, kad šį kryžių pastatė 1941 metų birželio sukilimo dalyviai.
„Prie šio kryžiaus kasmet susirenka sukilimo dalyviai. Deja, jų gretos vis retėja. Erdvę aplink kryžių ilgą laiką tvarkė jų palikuoniai. Dabar juo rūpinasi netoliese gyvenantys žmonės, kurie taip pat turi giminystės ryšių su sukilėliais“, – aiškino Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė.
Valdininkės teigimu, šie aleksotiškiai – garbaus amžiaus. Jeigu jie neturės jėgų tvarkyti ir neatsiras savanorių tai daryti, bus prašoma, kad šia erdve pasirūpintų netoliese esančios Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos moksleiviai ir mokytojai.
Mokymo įstaiga prižiūri netoli kryžiaus augančią pušaitę, Aleksote pasodintą 2011 metais Japonijoje vykusio cunamio aukoms atminti.
Saugo dešimtmečių istoriją
Netoli Amalių geležinkelio pervažos, ties Mairūnų taku, stovi didelis medinis „Taikos ir ramybės“ kryžius. Jis apsodintas žydinčiomis gėlėmis, akį traukia sutvarkyta aplinka, nupjauta veja.
Amalių seniūnaičio Prano Grebliausko teigimu, prieš 5 metus Amalių bendruomenės „Amalė“ narių pastangomis atnaujintą kryžių prižiūri, gėles sodina, laisto, žolę pjauna vietos gyventojai. Tarp jų – ir seniūnaitis.
P.Grebliauskas pasakojo, kad šis kryžius saugo ilgą – septynių dešimtmečių – šios teritorijos istoriją.
„Kryžiaus istorija prasidėjo 1944 metais, kai į Kauną įžengus sovietų kariuomenei prie plento, vedančio į Kauną, Amalių ūkininkas Kazimieras Grabliauskas pastatė ąžuolinį kryžių, o ant jo išraižė žodžius „Vardan Taikos ir Ramybės“. Juo siekta apsaugoti Amalius nuo būsimų negandų“, – pasakojo seniūnaitis.
Statinys padeda orientuotis
Sovietiniais laikais šis kryžius ne kartą amaliečius sutelkdavo ginti savo teisių ir įsitikinimų, todėl sovietų buvo labai nepageidaujamas.
Pretekstu nugriauti kryžių tapo neva tiesiama vandentiekio linija, bet iškasto kryžiaus po nakties neliko. Jis buvo išvežtas į bažnyčią. Dėl šio kryžiaus 235 Amalių tikintieji nepabūgo pasirašyti kreipimosi į Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą, o šis kreipėsi net į tuometį Sovietų Sąjungos vadovą Leonidą Brežnevą. Neaišku, dėl kokių priežasčių, bet Lietuvos sovietinei valdžiai liepta nuverstą kryžių atstatyti.
Amališkiai malonių iš Kremliaus nesitikėjo. Jie nelaukė, kol bus atstatytas kryžius, todėl po trijų savaičių buvo sukaltas naujas kryžius – tiksli buvusiojo kopija. Vieną naktį jis vėl buvo pastatytas.
2012 metais Amalių bendruomenė „Amalė“ pagal architektės Birutės Dyrienės pasiūlytą kryžiaus atnaujinimo planą, pritariant vietos gyventojams, paruošė „Taikos ir Ramybės“ kryžiaus remonto ir aplinkos sutvarkymo finansavimo projektą.
Iš vietos bendruomenių reikmėms skirtų lėšų kryžius buvo ne tik atnaujintas, bet ir juodojo granito plokštėje išraižyta jo trumpa istorija.
„Be šio kryžiaus daugelis vietos gyventojų Amalius sunkiai įsivaizduotume. Jis – lyg koordinatė. Naujiems ar retiems svečiams pasakodami, kaip surasti jų namus, žmonės pataria orientuotis pagal kryžių“, – kalbėjo P.Grebliauskas.
Mena motinų skausmą
Ant kalvos priešais geležinkelio stotį stovi didelis kryžius ištremtiems Lietuvos gyventojams atminti.
Pagal Vaclovo Sakalausko projektą šįmet atnaujintas ir pavasarį pastatytas kryžius atsirado vietoj senojo medinio Pijaus Krušinsko sukurto, kuris šioje vietoje buvo iškilęs 1991 metais.
Kryžius atstatytas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo iniciatyva.
Vyresnės kartos kauniečiai prisimena, kaip šioje vietoje artimieji su ašaromis akyse ir malda palydėdavo iš Kauno geležinkelio stoties tremiamus Lietuvos žmones. Prie kryžiaus neretai dedamos gėlės. Jų atneša tremtinių artimieji.
Medinį kryžių, prie kurio padėta gėlių, galima išvysti ir Panemunėje, prie paminklo, pastatyto turgaus aikštėje Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanams atminti.
Tai – skulptoriaus Eugenijaus Banio kūrinys „Pieta“ (Motinos skausmas), atidengtas 2014 metais.
„Pieta“ parodo skausmą. Garbaus amžiaus kauniečiai pasakojo, jog sovietai nužudytus partizanus suguldydavo turgaus aikštėje, kad visi kiti žinotų, kas jų laukia, jeigu stos prieš jų valdžią. Buvo sekama, ar kas nors prieis prie kūnų, norės juos išsivežti ir palaidoti.
Net motinos kentė skausmą ir neišsidavė, kad čia guli jų sūnūs. Kitaip būtų buvusios ištremtos ar nužudytos.
Reikia leidimo
Zenonas Girčys
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyriausiasis specialistas
„Bet kuriai statybai viešoje erdvėje yra keliami tam tikri reikalavimai – taip pat ir kryžiams. Speciali savivaldybės atminimo įamžinimo ir pavadinimų sumanymo darbo grupė pataria ir dėl kryžių statymo. VI forto kryžių kalnelis susiformavo stichiškai, išvežus sovietų tanką. Šiuo metu šią vietą prižiūri Petrašiūnų religinė bendruomenė“.
