Tuo metu Nidoje butą įsigijęs kunigas tvirtino, kad velionė jokių santaupų neturėjo, nors neslėpė prieš jos mirtį girdėjęs apie čia laikomus pinigus.
– Kaip jūs tapote buto Nidoje savininku? – paklausiau kunigo V.Rimos.
– Iš tos moters, kuri jau mirusi, butą nupirko mano tėvai.
– Bet iš pradžių dalis, o dabar visas butas priklauso jums?
– Tėvai jau seni, savo dalį man padovanojo.
– Ar jūs už butą mokėjote rinkos kaina?
– Aš nežinau, kaip jie pirko. Kiek aš ten sumokėjau? 43 tūkstančius litų (12,4 tūkst. eurų).
– Mokėjote grynaisiais pinigais ar banko pavedimu?
– Tai grynaisiais.
– Kodėl S.Milerienė pardavė butą?
– Negaliu pasakyti.
– Juk nidiškiai matė, kad paskutiniais jos gyvenimo metais jūs su S.Mileriene bendravote.
– Aš buvau Neringos klebonas. Staselė ruošdavo mums pietus.
Ji buvo kultūringa, stengėsi patarnauti, pagamindavo gerus pietus ne kosminėmis kainomis. Už juos mokėdavau apie 200 litų (58 eurus) per mėnesį.
Paskutiniais metais ji sirgo – širdis šlubavo, sąnariai.
Ji buvo vieniša, nieko neturėjo. Mano motina ją lankė Klaipėdos ligoninėje, ten padėjo.
– Ar S.Milerienei mirus jos bute radote dokumentų, nuotraukų albumų?
– Nieko ten nebuvo. Tik seni čekiai, komunalinių mokesčių knygutės ir krikšto liudijimas iš senovės laikų. Neturėjau dar laiko tyrinėti, nuotraukos gal sandėliuke.
– O kur dingo jos santaupos, pinigai iš bankos sąskaitos?
– Ji neturėjo banko sąskaitos. Žinau, kad turėjo grynųjų, – buvo parodžiusi sandėliuke likus pusantrų metų iki mirties. Bet po jos mirties ten pinigų neradau.
Pas ją ateidavo moterėlė iš Nidos padėti. Kaip ten ir kas atsitiko, aš nežinau.
– Pirkdamas butą jūs turėjote žinoti, kad yra paveldėtojos – S.Milerienės įdukra, dvi anūkės.
– Ji kadaise buvo įsivaikinusi. Kai aš dirbau Nidoje, tos panelės nebuvau matęs. Jos nesutarė.
Staselė pasiguosdavo, klausdavo patarimo, bet aš niekuo dėtas buvau.
Kunigai geidžia žemiškųjų turtų
Edmundas Atkočiūnas
Socialinis darbuotojas, buvęs Nidos klebonas:
„Kai dirbau Nidoje, S.Milerienė kurį laiką buvo ir mano šeimininkė, po to aš valgydavau kitur. Ji buvo paslaugi, religinga. Tada buvo aišku, kad butas atiteks Rasai. Nežinau, kodėl jų ryšys atšalo.
Girdėjau, kad S.Milerienė butą padovanojo kunigui.
Gal jai senatvėje protas pasimaišė? Tokių atvejų yra ne vienas. Būna, kunigai pasisavina senolių pensijas, namus, žemės sklypus.
Idealistų, atsidavusių tarnystei kunigų mažai rasi. Retas katalikų kunigas laikosi ir moralės principų. Dauguma geidžia žemiškųjų turtų.
Jeigu butas iš tiesų buvo parduotas, tai pinigų paveldėtoja yra Rasa.
Tik abejoju, ar pavyktų kunigą geruoju įkalbėti atiduoti tai, kas priklausytų velionės dukrai. Gal Bažnyčios vadovai ir pabars V.Rimą, bet, manau, jie bandys nusiplauti nuo šios dramatiškos istorijos.
Bet šį atvejį turėtų būtinai ištirti teisėsauga, turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nustatyta, ar buvo sumokėti už butą pinigai, jei taip – kur jie yra.“
Bažnyčios tarnas prie vairo buvo girtas
V.Rima yra įkliuvęs girtas prie vairo. 2012 m. rugsėjo 16-ąją, sekmadienį, tuometis Plungės Šv.Jono Krikštytojo parapijos vikaras, vairuodamas „Honda Accord“, stuktelėjo į kitą automobilį.
Galbūt V.Rima norėjo sprukti iš įvykio vietos, bet prie jo automobilio prišoko įpykęs aplamdytos mašinos savininkas ir pasiūlė įkaušusiam vairuotojui už tokius darbus į nosį. Vikaras ėmė prašyti, kad nemuštų, esą skolingas neliks.
Netrukus įvykio vietoje pasirodė policijos pareigūnai. Jie paprašė V.Rimos papūsti į alkoholio matuoklį. Bažnyčios tarnui buvo konstatuotas sunkus girtumas – alkoholio matuoklis rodė 2,68 promilės. Pažeidėjui buvo surašytas protokolas, o kunigo „Honda“ atsidūrė saugomoje aikštelėje.
„Avarijos tikrai nepadariau ir niekur nevažiavau!“ – Plungės žurnalistams tada teigė V.Rima.
Bet po to dvasininkas pripažino, kad bandė perstatyti automobilį iš vienos vietos į kitą ir kažkas išvietė policiją.
