– Kaip senovės baltų tikėjimą išpažįstantys žmonės vertina tai, kad Žolinė – Lietuvos valstybinė šventė? – paklausėme senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vaidilos Jono Vaiškūno.
– Tai lyg ir prieštarautų visų piliečių lygybės konstituciniam principui. Lietuvos nėra valstybinės religijos.
Be to, yra ir kitų švenčių, kurios galėtų būti ne darbo dienos, pavyzdžiui, Vėlinės. Ne tik romuviams, bet ir kitiems tai labai ilgai trunkanti šventė, kai lankomi po visą šalį išsibarsčiusių artimųjų kapai. Vienos Visų Šventųjų dienos, kuri paskelbta ne darbo diena, nepakanka.
Tačiau valstybė į tokius žmonių poreikius nelinkusi atsižvelgti, aiškinama, kad ir taip daug švenčių turime.
Prie Rasos šventės, arba Joninių, irgi bandoma kabintis, ją panaikinti, motyvuojant tuo, kad tai labiau alaus šventė. Tačiau Žolinė neturi tokių senų tradicijų kaip Rasos šventė ar Vėlinės.
Tai valstybinės politikos nenuoseklumas. Viena vertus, neigiame privilegijas, kita vertus, kuriame. Žmonės neturėtų būti skirstomi pagal religiją ir neturėtų būti daroma kokių nors išimčių.
Beje, jei Žolinė būtų darbo diena, manau, nepatogumų daug kam nesukeltų.
– Tačiau romuviai irgi švenčia Žolinę?
– Per Žolinę atliekamos apeigos, skirtos Žemynai. Per Rasos šventę švenčiame kupėjimo metą, kai visa augalija suaugusi ir tuoj pradės brandinti vaisius, o Žolinė – šventė, kai bus pradėti brandinti žemiški vaisiai.
Krikščionybėje materialiajam pradui, žemiškajam pradui atstovauja Marija.
Vadinasi, idėja panaši, tik išreikšta kitais įvaizdžiais.
Mūsų Žemynos šventė šiemet irgi bus rugpjūčio 15-ąją. Kasmet maždaug tokiu laiku susirenkame Švenčionių rajono Dvaciškių kaime ir švenčiame. Kai kurie mūsų žmonės prie jos pritaiko net savo šeimos šventes – vestuves, vardynas.
