Vilijampolė ligi šiol daug kam pirmiausia siejasi su nusikalstamo pasaulio šulo Henriko Daktaro tėvonija ir kavine „Vilula“, pagarsėjusia nusikaltėlių sueigomis, žmonių grobimu, susišaudymais, vagystėmis.
Nupurčius kriminalinį šleifą, daugeliui iš atminties iškyla seni medinukai, kurių pastogėse burkuodavo pulkai karvelių, senajame turguje sekmadieniais vykdavo prekyba žuvytėmis, o kino teatre „Vilnis“ būdavo rodomi seni filmai.
Pagirti Vilijampolę dėl išskirtinės istorijos, net dviejų Lietuvos prezidentų – Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus vardais pavadintų gatvių ar nevystančių gėlių prie Lietuvos laisvės šauklio Romo Kalantos paminklo į galvą šautų retam.
Nors Vilijampolėje dar galima išvysti neasfaltuotų gatvių, į žemę sukritusių medinių namų ir rasti kitokių skaudulių, šis rajonas kyla tarsi Feniksas iš pelenų: atnaujinami ne pirmos jaunystės gyvenamieji būstai, dygsta daugiabučių kvartalai, verslo centrai, nutiesti dviračių takai. Dulkės nupūstos ir nuo valdininkų stalčiuose išgulėjusios Kėdainių tilto idėjos, rengiamasi tvarkyti Sąjungos aikštę.
Praeities ženklai nyksta
Prastą šlovę dėl nusikalstamos veiklos prieš kelis dešimtmečius rajonui pelniusią praeitį dabar mena nebent Jadvygos Daktarienės kavinė.
Tačiau dėl joje verdamų cepelinų užeigos nesikrato ne tik vietos gyventojai. Į ją valgyti atvažiuojama iš viso miesto. Žmonės sako, kad čia skanu, nebrangu, ir pabrėžia – saugu kaip niekur kitur.
Truputį liūdnesnis vaizdas žvelgiant į vietinių nusikaltėlių puotomis garsėjusią „Vilulą“, kurios atgaivinimo ženklų nematyti – pastato langai užkalti, aplinkui auga žolės, mėtosi šiukšlės.
Laikas iš atminties baigia ištrinti ir dar vieną vilijampoliečių bruožą. Mados etalonais laikytų trumpai kirptų vyrukų, vilkinčių sportiniais kostiumais ir pasipuošusių storomis auksinėmis grandinėlėmis su kryžiais, beveik neliko. Juo sunkiau rasti kietuolį, demonstruojantį išeigine ligi šiol laikomą trimis juostelėmis puoštą sportinę aprangą.
Pasivadina „slabodkiniais“
Vietos gyventojai turi ne tik savas tradicijas ar požiūrį į gyvenimą, bet ir kalbėjimo manierą – kai kurių žodžių tarimas ar net kirčiavimas būdingas tik jiems.
Daugeliui pykčio nekelia ir tai, kad jie vadinami „slabodkiniais“ ar „slabadzianskais“, o jų gyvenamasis rajonas – Slabada ar Slabodke. Gyventojai patys save taip ir vadina.
Pavadinimas Sloboda Wiliampolska aptinkamas dar XVII amžiaus dokumentuose, o Vilijampolės Slabada tarpukariu vartotas oficialiai.
Slavišku žodžiu „slabada“ senovėje būdavo vadinami laisvi nuo baudžiavos kaimai, o Vilijampolė kaip atskiras miestelis, turintis savarankiško teritorinio vieneto statusą, išliko iki pat 1919-ųjų, kai buvo prijungta prie Kauno.
Senos gatvės pradeda gražėti
Senąjį Slabados gyvenimą vis dar atspindi kvartalas, kuris prasideda vos pravažiavus senąjį Vilijampolės tiltą. Ne mažiau nei dešimties gatvių danga – dulkstantis žvyras. Šimtuose namų dar nebaigtos įrengti miesto komunikacijos.
Iš Jurbarko gatvės pasukus į dešinę prieš akis atsiveria daugybė siaurų gatvelių, kurių medinė architektūra nesikeitė nuo praėjusio amžiaus pradžios.
Tačiau po jas pavaikščiojus galima įžvelgti ir atgimimo ženklų: seni namai atnaujinami, tveriamos naujos tvoros, nyksta daržai, griaunami sukiužę mediniai sandėliukai, aprūdiję metaliniai garažai, atsiranda daugiau gėlynų.
Atsinaujinimo vajus įsisuko ir į labai seną šio rajono Vežėjų ir aplinkines gatves. Šioje vietoje stovinčius dviaukščius medinius namus gyventojai vieną po kito šiltina, apkala lentelėmis, tvarko pamatus, pastoges, keičia langus, balkonus.
„Daugelį namų mūsų ir gretimose gatvėse pastatė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenę žydai, kurių tūkstančiai žuvo Vilijampolėje vokiečių įkurtame gete, o vėliau ir koncentracijos stovykloje. Daugiau nei pusšimtį metų šie medinukai sulaukdavo nebent nedidelio kosmetinio remonto. Pastaruoju metu gatvė tampa neatpažįstama, nes namai gražėja tiesiog akyse“, – kalbėjo Vežėjų gatvės gyventoja Daiva.
Dygsta pastatai ir kvartalai
Kaune gražėja ne tik senieji namai. Čia statomi nauji pavieniai pastatai, dygsta ištisi nauji gyvenamieji kvartalai.
Naujas verslo centro pastatas jau papuošė Sąjungos aikštę iš Panerių gatvės pusės.
Planuojama, kad naujovių bus ir toje aikštės pusėje, kur gyventojus ir pravažiuojančius žmones baugina apleisti memorialo žuvusiems komjaunuoliams likučiai.
Jau parengti Sąjungos aikštės tvarkymo detalieji planai, pagal juos šioje vietoje atsiras futbolo maniežas.
Iš sąstingio jau bunda ir didžiulis 7 aukštų statinys Varnių gatvėje, kuris ilgus metus stovėjo apleistas.
Šiuo metu čia pluša statybininkai – netrukus vaiduoklis bus paverstas moderniu komercinių ir gyvenamųjų loftų kompleksu „Haus 38“.
Pastatui gyvybė pučiama pagal žinomo architekto Gintauto Natkevičiaus projektą. Baigus darbus pastatas pasikeis neatpažįstamai – Kauno veidą darkęs vaiduoklis taps moderniu urbanistinio stiliaus kompleksu iš stiklo, betono ir aliuminio konstrukcijų.
Dar 1984 metais Varnių gatvėje buvo pastatytas keturių aukštų pastatas. Tuomet statybos įstrigo, o projektas taip ir liko neužbaigtas. 2008 metais vėl prasidėjo statybos – pastatas paaukštintas iki 7 aukštų. Jau tuomet jo koncepcija buvo išskirtinė – aukštis siekia daugiau nei 30 metrų. Užgriuvusi ekonominė krizė darbus sustabdė. Apleistas pastatas stovėjo iki šiol. Tačiau dabar pradėti esminiai pokyčiai. Planuojama, kad naujakuriai pastate pradės kurtis po metų.
Vienas didžiausių užmojų – Neries pakrantėje kuriamas naujas gyvenamųjų namų ir komercinės paskirties patalpų kvartalas „Piliamiestis“, kuriame baigiami statyti du namai po 62 butus.
Dar du namai statomi. Iki 2025 metų čia turėtų iškilti 20 įvairios paskirties statinių. Planuojame, kad „Piliamiestyje“ įsikurs ne vienas šimtas šeimų.
Dar viena su Vilijampolės plėtra susijusi gera žinia – Kauno savivaldybės atstovai iš stalčių traukia ir dulkes pučia nuo daugybę metų juose išgulėjusios Kėdainių gatvės tilto idėjos.
Per Nemuną – naujas statinys?
Primename, jog 2008 metais buvo pradėta garsiai kalbėti, kad po penkerių metų Nemuno krantus ties Kėdainių gatve turėtų sujungti unikalios konstrukcijos statinys.
Jeigu viskas būtų vykę pagal planą, Kėdainių gatvės tilto statyba turėjo prasidėti 2010 metų pabaigoje, o pirmieji automobiliai naujuoju tiltu važiuoti 2013 metais.
Miesto bendrajame plane numatytas tiltas turėjo sujungti Vilijampolę su Marvele ir padidinti daugelio miesto gatvių pralaidumą. Pagal šio tilto galimybių studijos išvadas, daugelio pagrindinių miesto gatvių apkrova turėtų sumažėti pusantro karto.
Galimybių studijos autoriai siūlė pasirinkti vieną iš trijų tiltų konstrukcijos variantų. Vienas iš jų – tradicinis tiltas, panašus į Č.Radzinausko ir M.K.Čiurlionio. Kiti du – modernesni, vizualiai vienas į kitą panašūs. Lyninis ir vantinis tiltai iš tolo atrodo panašiai, jų konstrukcijas laiko įtempti lynai arba metalo juostos. Tokio tipo tiltas pastatytas Rygoje per Dauguvą.
Neseniai apie Kėdainių gatvės tiltą vėl pradėta viešai kalbėti. Kada jis galėtų atsirasti ir kokios konstrukcijos jis būtų, neaišku. Mat vien tilto projektavimo darbai užtruktų maždaug metus, dar keletą mėnesių vyktų konkursas. Tiltas būtų statomas ne vienus metus.
Kol valdininkai kuria planus apie naują tiltą, darbininkai pluša tvarkydami Vilijampolę ir Žaliakalnį jungiantį Varnių tiltą. Jo kapitalinis remontas artėja prie pabaigos.
Darbams persikėlus į kairiąją tilto pusę, vairuotojai jau gali išmėginti naują asfalto dangą. Visiškai atnaujinti eismą planuojama iki šių metų rugsėjo 1 dienos.
Žaliosiose zonose reikia tvarkos
Vilijampolės gyventojai džiūgauja, kad mikrorajonas auga, gražėja ir turi plėtros perspektyvų. Žmonėms smagu, kad čia gausu ir žaliųjų plotų.
„Sutvarkytas parkas prie Neries upės, nutiesti dviračių ir pėsčiųjų takai, pastatyti nauji suoleliai, įrengta futbolo aikštė, vaikų žaidimo aikštelės. Deja, kai kuriems žaliesiems plotams dar trūksta tvarkos, racionalių sprendimų“, – sakė Vilijampolėje gyvenanti Airida Paulauskaitė.
Viena tokių vietų – tarp Tilžės ir Kėdainių gatvių esantys tvenkiniai. Netoli jų gyvenanti Milda Baranauskienė tikino, jog to, kad čia telkšo du nemaži vandens telkiniai, daug kas dabar net nežino – jų krantai užžėlė žole ir krūmais, o vanduo nevalytas.
„Kai buvau jauna, vasarą čia eidavome maudytis, o žiemą važinėdavomės rogutėmis ir pačiūžomis. Tarpukariu iki šių telkinių iš Nemuno vedusiu kanalu net atplaukdavo laiveliai. Gaila, kad šiandien nėra kam jais pasirūpinti“, – apgailestavo senolė.
Kauniečiai noriai lankytų Veršvų piliakalnį, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai. Tačiau piliakalnis stūkso apleistas. Mokslininkai nustatė, jog Lietuvos kultūros paminklu paskelbtas piliakalnis mena akmens amžių, tačiau jis pažymėtas sunkiai įskaitomu, aptrupėjusiu ženklu.
Kilti į piliakalnį ar leistis nepatogu, vietomis net pavojinga. Šlaitai kai kur labai statūs, laiptų nėra. Jis apžėlęs menkaverčiais krūmais, ant šlaitų vešantys medžiai kai kur pasvirę ir nuvirtę. Yra aukuras, tačiau greta jo nematyti nė vieno suolo.
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas tvirtino, jog Kaune esančių piliakalnių situacija iki šiol buvo sudėtinga. Oficialiai jie yra valstybinėje žemėje, todėl miesto atstovai neturėjo teisės atlikti jokių statybos darbų.
Šiuo metu savivaldybė ir Nacionalinė žemės tarnyba rengia dokumentus, kad piliakalniai atsidurtų savivaldybės žinioje. Vyksta projektavimo darbai, kad Veršvų, kaip ir Eigulių ir Jiesios, piliakalnyje būtų galima įrengti laiptus, pašalinti menkaverčius želdinius.
Vilijampolės istorija – įdomi ir spalvinga
Vilijampolė įkurta 1652 metais, kai Jonušas Radvila pakvietė užsienio pirklius ir amatininkus atvykti į Kėdainius bei kuriamą Vilijampolę. Po metų čia stovėjo 24 namai.
Pagrindiniai šios vietovės gyventojai buvo žydai, kuriems tuo metu buvo uždrausta apsigyventi Kaune. Vilijampoliečių verslumo dvasia siekia šimtmečius, čia klestėjo prekyba ir amatai. Seniausiu Kauno fabriku laikoma 1863 metais Vilijampolėje įkurta pramoninė I.B.Volfo alaus darykla. Po dviejų dešimtmečių netoliese buvo atidarytas Finkelšteino degtukų fabrikas. Vėliau Vilijampolėje duris atvėrė kailių, trikotažo, mezgimo, dailės, koklių gamybos įmonės. XIX amžiaus pabaigoje Vilijampolė garsėjo kaip kultūros ir švietimo centras. Slabados ješiva (rabinų mokykla) buvo viena didžiausių ir žymiausių Europoje. Vienu metu joje mokėsi per 300 žmonių. Vilijampolės miestelis prie Kauno buvo prijungtas maždaug prieš šimtą metų.
Vilijampolė ir joje gyvenę žydai ypač nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai šioje vietoje įkūrė getą, o vėliau koncentracijos stovyklą. 1944 m. traukdamiesi jie sprogdino ir degino Vilijampolę, iš jos liko vien griuvėsiai.
Sovietmečiu čia klestėjo žinomos gamyklos „Inkaras“, „Vilkas“, „Dobilas“, „Šilkas“, „Granitas“, „Atrama“, „Liepsna“. Daugumos jų jau nebėra.
Šiuo metu Vilijampolėje gyvena apie 25 tūkst. žmonių. Yra maždaug 3 tūkst. namų, iš kurių beveik 300 – daugiabučių.
Savininkai prašė keisti žemės paskirtį
Romaldas Rabačius
Kauno miesto administracijos direktoriaus pavaduotojas
„Visi pastebi, kaip sparčiai tvarkosi ir atsinaujina Kaunas, pirmiausia centras. Neužmiršta ir Vilijampolė, viena seniausių miesto dalių. Tai didelį plėtros potencialą turintis miesto rajonas.
Netoli tradicinių Vilijampolės medinukų, senojo taksi parko vietoje, išdygo šiuolaikiškas „Kaustos“ pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas.
Čia išlindo ir problema: žemės savininkai anksčiau komercinės paskirties žemę paprašė pakeisti į gyvenamosios paskirties. Prašymas buvo patenkintas. Bet pastaruoju metu atsirado sandėlius, gamyklas statyti norinčių verslo subjektų, tad žemės savininkai prašė savivaldybės grąžinti komercinės žemės paskirties statusą.
Tačiau žemės paskirtis taip lengvai nekaitaliojama. Juolab kad naujos statybos daugiabučių gyventojai sukilo prieš, jie nenori gyventi šalia pramonės objektų.
Bet Vilijampolės plėtros perspektyvos tikrai geros. Jau parengti detalieji planai sutvarkyti Sąjungos aikštę, šalia jos – didelis futbolo maniežas.
Tiesa, maniežo teritorija siejasi su buvusiomis žydų kapinaitėmis iš geto laikų, bet su žydų bendruomene, manau, pavyks susitarti.
Problemų dar yra, Varstos gatvė – bene baisiausia Vilijampolėje, bet ir ji bus tvarkoma.“
