Jai pritarė ir kita lietuvė: „Lietuva graži ir tvarkinga, toks vaizdas iš išorės, bet juk šalyje vieni senukai... Reikia stengtis, kad jaunimas norėtų likti savo šalyje, kaimai tuštėja“, – kalbėjo Eugenija Untulienė-Kreft.
Kiekvieną trečiadienį į Šventosios šeimos bažnyčią Kaliningrade renkasi lietuvių bendruomenė. Čia vykstančios pamaldos nepanašios į tokias, kokias išvystumėte bet kurioje kitoje katalikų bažnyčioje: čia meldžiamasi dviem kalbomis, o linkėjimą „ramybės“ palydi ne mandagus linktelėjimas galva, o šilti ir nuoširdūs rankų paspaudimai kiekvienam bendruomenės nariui.
Glaudų bendruomenės ryšį liudija ir tai, kad po mišių prie arbatos puodelio Kaliningrado lietuviai pasidalija savo džiaugsmais ir rūpesčiais.
Prisiminė tremties vargus
„Mano amžius jau toks, kad taip dažnai, kaip anksčiau, į Lietuva nuvykti negaliu, bet netrukus planuoju važiuoti aplankyti giminaičių kapų, atšvęsti Druskininkuose gyvenančios sesers 90-metį.
Kaliningrade gyvenu nuo 1993 metų, politika niekada nesidomėjau, bet visuomet rasdavau laiko dalyvavimui lietuvių bendruomenės veikloje – kartu šokame, dainuojame, pasišnekame“, – kalbėjo ponia Regina.
Moteris apgailestavo, kad jaunoji karta vangiai mokosi lietuvių kalbos: „Kai kokio jaunuolio pasiklausiu, kodėl jis nesimoko lietuviškai, man atsakoma: „O kam to reikia? Ką ta kalba man duos? Juk Lietuvoje darbo nėra, iš ten jaunimas išvažiuoja.“ Bet kas nori, mokosi ir kalba.“
Kaliningrado lietuvė teigė, kad meilė gimtam kraštui įskiepyta dar vaikystėje: „Lietuva visada mūsų širdyje. Mano šeima buvo ištremta, norėjau grįžti į Lietuvą, bet nepavyko. Iš vaikystės Lietuvą prisimenu kaip labai gražų kraštą, kuriam meilė įskiepyta dar vaikystėje. Augau paprastoje, bet tvarkingoje lietuvių šeimoje, kur nuo mažens vaikai buvo pratinami prie darbo. Tuomet, kai atsidūrėme tremtyje, supratau, kad sunkiausia ten buvo tiems, kurie anksčiau buvo lepinami.“
„Baisiausias prisiminimas – alkio jausmas. Valgyti nebuvo ko. Pamenu, prie ežero augo juodieji serbentai, kurių šakos buvo apkibusios uogomis, bet – dumble. Pakeldavome tas šakas, skindavome uogas ir taip išgyvenome“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Kunigą sužavėjo pagarba lietuvių kalbai
Jau devynerius metus į lietuviškas mišias Kaliningrado lietuvius suburiantis kunigas Aleksandras Krevskis su šypsena prisiminė, kad kai buvo paskirtas į Šventosios šeimos bažnyčią, suprato, kad niekur nedings ir teks mokytis lietuvių kalbos.
„Suvokiau, kad mokytis reikės, o pamatęs, kaip Rusijoje gyvenantys lietuviai puoselėja savo kalbą, buvau sužavėtas“, – sakė dvasininkas.
Tiesa, jo paties ryšiai su lietuvių bendruomene užsimezgė kur kas anksčiau: „Pamenu, pirmą kartą lietuvius Kaliningrade sutikau prieš dvidešimt metų. Tuomet buvau tik atvykęs į praktiką. Tą kartą į mišias susirinko apie trys šimtai žmonių. Leisiu sau pajuokauti, bet anuomet ar sutikti lietuvius, ar vokiečius, nebuvo jokio skirtumo, mat kalbos nesupratau“, – kalbėjo A.Krevskis
Anot dvasininko, šiandien į mišias ateina kiek mažiau parapijiečių, tačiau jų ryšys su Bažnyčia itin tvirtas: „Nesinorėtų sakyti, kad žmonės pasikeitė, bet dabar jie geresni, atviresni. Kai pamenu posotviemečio laiką su gausybe nepriteklių, problemų, tai, matyt, kovodami už galimybę išgyventi žmonės buvo kupini pavydo, egoizmo. Tai matėsi.“
Lietuviškose mišiose jau ne vieną dešimtmetį kunigui talkina nuo 1958-ųjų Kaliningrado srityje gyvenantis Vytautas Vėgėlė.
Jis į susitikimą su naujienų portalo lrytas.lt žurnalistais atėjo ne tuščiomis – senjoras atsinešė ir nuotraukų iš asmeninio albumo, kuriose užfiksuotos svarbiausios lietuvių bendruomenės kūrimosi ir gyvenimo akimirkos.
„Dalyvauju bendruomenės veikloje nuo tada, kai čia atvykau, o nuo 1980 metų visi pradėjau darbuotis dar aktyviau. Mes, Kaliningrado lietuviai, siekėme, kad būtų įkurta katalikiška parapija, ir mums pavyko“, – kalbėjo V.Vėgėlę
Bendruomenei veiklos netrūksta
Sekmadieninės lituanistinės mokyklos vadovė ir mokytoja Laima Mesčeriakova rūpinasi, kad lietuvių kalbos pradėtų mokytis ir patys mažiausi bendruomenės nariai: „Pernai mūsų sekmadieninėje mokykloje mokėsi 46 mokiniai. Būna atvejų, kai mokiniai paskui išvyksta tęsti mokslų į Lietuvą, į Lietuvių namus. Sekmadieninėje mokykloje mokiniai skirstomi į grupes pagal gebėjimus, veikia ir nuotolinio mokymosi grupė.
Paklausta, kokią Lietuvą įsivaizduoja į sekmadieninę mokyklą atėję vaikai, pašnekovė sakė: „Dauguma vaikų yra kilę iš mišrių šeimų, bet paprastai vaikai jau būna apsilankę ir patys susipažinę su Lietuva, bendrauja su lietuvaičiais giminėmis, žino lietuvių kalbos frazių, moka pasisveikinti. Yra ir tokių, kurie lietuvių kalbos pradeda mokytis nuo pradžių. Su tokiais mokiniais tenka labai rimtai darbuotis“.
L.Mesčeriakova teigė, kad geriausia motyvacija mokiniams būna kelionės į Lietuvą.
Kad veiklos netrūksta ir suaugusiesiems, patvirtino bendruomenės pirmininkė Nida Lukoševičienė: „Turime du ansamblius: „Penkie Vaikia“ ir „Gabija“. Jų nariai noriai renkasi į repeticijas padainuoti lietuviškai, o paskui vykstame koncertuoti į kitus srities miestus.“
Pašnekovė teigė, kad lietuvių bendruomenė palaiko glaudžius ryšius ir su kitomis tautinėmis bendrijomis: „Nė viena šventė neapsieina be lietuvių – mus visuomet pakviečia, kaip ir mes juos kviečiame į savo šventes. Švenčiame visas lietuviškas, o kurgi daugiau mes pakalbėsime lietuviškai?“
