Štai tokia švento pasipiktinimo audra užgriuvo jauną dizainerę, kuri pasipuošusi apdaru su itin gilia iškirpte atėjo į LRT televizijos naujo sezono, skirto valstybės atkūrimo šimtmečiui, iškilmes Valdovų rūmuose.
Audra buvo tokia didelė, jog atrodė, kad toji iškirptė – pagrindinis šventės akcentas. Todėl ne vienas įžvelgė, kad šia apranga buvo įžeisti ne tik kiti iškilmių svečiai, pats nacionalinis transliuotojas, bet ir Valdovų rūmai, taip pat visa valstybė su jos šimtmečiu.
Bet ši audra buvo niekis, palyginti su uraganu, kuris užgriuvo du žinomus popmuzikos žmones D.Zvonkų ir S.Stavickį-Stano, sukūrusius humoristinę dainą bei vaizdo klipą „Rusija puola“.
Čia dainuojama, kad Rusijos puolimo grėsme pateisinamos ir kompensuojamos visos Lietuvos problemos, rodomi vaizdai su kvailai besielgiančiais paprastais rusais ir kariškiais.
Tame uragane, kuris taršė abu dainorėlius, daugiausia buvo tiesiog paprastos neapykantos ir keiksmų, tarp kurių „idiotai“ – bene švelniausias epitetas.
Negana to, vadinamieji informacinio karo ekspertai aiškino, kad tai – tikra dovana Kremliui, nes pagal jo „naratyvą“ išjuokia Rusijos galimo antpuolio tikimybę kaip tariamą, dar labiau pažeidžia protus tų nesąmoningų masių, kurios nemato Maskvos grėsmės.
Šis triukšmas užgožė retus balsus, priminusius, kad laisvoje šalyje visi gali šaipytis iš ko nori ir kad nuogąstavimai dėl baisių dainos padarinių – perdėti. Lygiai taip pat nebuvo klausomasi dainos autorių paaiškinimų, kad jie nenuvertina Rusijos grėsmės, o tik šaiposi iš perlenkimų, kurie Lietuvoje jau tapo rimta problema.
Ažiotažas išties patvirtina pastaruosius kūrėjų žodžius.
Juk kai kurie itin budrūs piliečiai net šnairavo į humoro nestokojančius baltarusius, kurie socialiniuose tinkluose sukėlė tikrą šventę naujos valstybės, Veišnorijos, įkūrimo proga, sukūrė jai skirtą „Vikipedijos“ puslapį, „Veišnorijos užsienio reikalų ministerijos“ paskyrą.
Mat Kremlius ir Minskas būsimų pratybų „Zapad“ scenarijuje įtartina Veišnorija pavadino regioną, kuris apima vakarinį, su Lietuva besiribojantį, Baltarusijos pakraštį. Šis regionas išties savotiškai „separatistinis“, bene mažiausiai prorusiškas ir labiausiai priešiškas dabartiniam Minsko režimui.
Veišnoriją virtualioje erdvėje įkūrę žmonės iki soties tyčiojosi iš būsimų pratybų, ragindami Rusijos ir Baltarusijos kariuomenę verčiau pasiduoti nenugalimai Veišnorijos armijai, o baltarusius – bėgti į laisvės ir gerovės salą.
Bet, kaip sakyta, dalis lietuvių urapatriotų net šiose patyčiose įžvelgė pavojingų erezijų.
Liguistumo nestokoja ir atmosfera, supanti konservatorių patriarcho V.Landsbergio figūrą. Pastarosiomis dienomis tai patvirtino diskusijos, kilusios dėl valstybės vadovo statuso jam įteisinimo.
Visą savo politinį gyvenimą svajojęs būti prezidentu V.Landsbergis, matyt, būtų vis dėlto nieko prieš gauti bent jau simbolinį statusą patvirtinančias valstybines regalijas.
Ne tiek svarbu, ar profesorius pats paprašė tų regalijų kito profesoriaus, Seimo vadovo V.Pranckiečio, ar pastarasis pats tai sugalvojo, ar šią idėją „valstiečiui“ įpūtė V.Landsbergio globėja prezidentė D.Grybauskaitė.
Svarbiau, jog pats dešiniųjų patriarchas neužkirto kelio, kad tauta dar kartą neskiltų į dvi dalis: vieną – šaukiančią, jog šiukštu negalima taip pagerbti tokio monstro kaip V.Landsbergis, ir kitą, įrodinėjančią, kad visi, abejojantys jo šventumu bei nuopelnais nepriklausomybės atkūrimo byloje, – Rusijos agentai, sužaloto sovietinio mąstymo aukos, valstybės ir tautos gėda.
Nieko keista, kad emocijų jūroje nuskendo klausimo esmė. Juk Konstitucinis teismas dar 2002 m. išaiškino, kad V.Landsbergis, vadovavęs Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui, negali būti prilygintas visos tautos vėliau rinktiems prezidentams, be to, iki 1992 m. Lietuvoje išvis nebuvo tokios pareigybės kaip valstybės vadovas.
Tiesa, konstitucinės teisės specialistai pripažįsta, kad šie išaiškinimai gali būti ir negalutiniai. Vadinasi, tai dar kartą reikėtų aiškintis tam pačiam Konstituciniam teismui.
Kad ir kaip būtų, tie politiniai šokiai ir žaidimai dėl V.Landsbergio pagerbimo jau seniai primena absurdo teatrą, kurio ryškus epizodas – šią savaitę V.Pranckiečio tėkštelėtas pokštas feisbuke.
Seimo pirmininkas pademonstravo visai neblogą politinio humoro jausmą, už kurį galbūt sulauktų pritariančių šūksnių net, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Parlamente.
Juokdamasis iš patriarcho anūko G.Landsbergio pasipiktinimo neva dėl klastingų V.Pranckiečio užmojų pastarasis priminė, kad „nesiseka Vytautams Lietuvoje – vienam karūną pavogė, kitam niekaip statuso nesuteikia. Dar reikės istorikų paklausti, ar ne anūkas Vytautui Didžiajam arklį pabaidė“.
Dar juokingiau, kai po šio pokšto užvirusiame komentatorių mūšyje paaiškėjo, jog tokius komentarus greičiausiai rašinėja ne pats Seimo vadovas, o jį aptarnaujantys viešųjų ryšių specialistai, tarp kurių – ir jo duktė Viktorija.
Tačiau apakintiems V.Landsbergio aureolės buvo visiškai nejuokinga – jie šėlo piktindamiesi, kad pats Seimo pirmininkas paniekino parlamentą ir valstybę, nusmukdamas iki tokio siaubingai žemo lygio.
O pabaigoje – klausimas, į kurį daug kas garsiai bijos atsakyti: kokio lygio yra mūsų viešosios erdvės ir demokratijos kokybė?