Skandalo įkarštyje – Nijolės Oželytės prisiminimai, kam Vytautas Landsbergis pasiryžo lemtingąją naktį

Sunkiai tikėtina, kad ši idėja bus įgyvendinta. Politologai sako, kad ir iniciatyvos sumanytojas, ir priešininkas turi savų argumentų. Kaip pasakytų senoliai, visi gudrūs savo naudai.

V.Pranckietis galbūt panoro pritapti prie politinio elito, įsiteikti prezidentei ir dešiniųjų pažiūrų rinkėjui, o idėjai pasipriešinęs R.Karbauskis pataikauja V.Landsbergio nekenčiančiam rinkėjų ratui. 

Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius Landsbergis įtaria, kad eilinį kartą bandoma savo populiarumą didinti jo senelio sąskaita, visai nepagalvojant, kaip jaučiasi pats politikos patriarchas. Ir taip jau ne pirma valdžia. 

Sausio 13-ąją profesoriui V.Landsbergiui įteikta Laisvės premija, nors ankstesni Seimai to padaryti neišdrįso. Neseniai Seimo pirmininkas V.Pranckietis pranešė rengiantis siūlymą, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis būtų teisiškai pripažintas šalies vadovu.

„Manau, kad yra neteisinga iki šiol nepripažinti to, ką žmonės puikiai supranta, kad profesorius Landsbergis buvo šalies vadovas. Beje, profesoriaus Landsbergio jubiliejus taip pat artėja, tai gal būtų gražu kartais ir atiduoti skolą“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7” sakė Seimo pirmininkas V.Pranckietis.

Pagal naująją tvarką V.Landsbergis galėtų tikėtis rezidencijos Turniškėse ir valstybinės rentos. Dabar jis naudojasi tarnybiniu automobiliu ir turi apsaugininką. Ir progą Seimo pirmininkas surado – šiemet profesoriui sukanka 85-eri.

„Mano ir akimis, ir ausimis, ir širdimi, manau, kad taip buvo, tai yra faktas ir mes tikrai turime surasti sprendimą. Mums turbūt nėra būtina kalbėti apie definicijas, bet apie tai, kas priklauso asmeniui, kuris vadovavo valstybei pačiu sunkiausiu momentu. Nenoriu sakyti – privilegijų, bet aktyvios politinės veiklos užtikrinimo paketą mes turime priimti ir tą įtvirtinti įstatymu“, – tokiai idėjai pritarė premjeras Saulius Skvernelis.

Tačiau nepasitenkinimo banga kilo greitai. Net ne visuomenėje, o pačioje V.Pranckiečio partijoje.

„Labai aiškiai pozicija apibrėžta, yra aiškios nuostatos, kad vadovo statusą įgyja tik vienas asmuo – prezidentas, kurį išrenka Respublikos piliečiai. Akivaizdu, kad ponas Landsbergis nebuvo rinktas. Toliau, pagal Konstituciją įstatymo leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos, kurios kitą asmenį prilygintų prezidentui, valstybės vadovui. Kitaip tariant, jokių galimybių Aukščiausios Tarybos pirmininką prilyginti valstybės vadovui arba prezidentui nėra“, – aiškino valstiečių lyderis R.Karbauskis.

Aistras dar pakurstė signataras, buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius.

„Pradėkime nuo to, kad Sąjūdis, eidamas į rinkimus, turėjo programą, kurioje numatytas kolektyvinis prezidentas, tai yra prezidiumas. Jokio prezidento ten nebuvo, atvirkščiai, puikiai suvokėme, kad derybose su Rusija gali būti taikomas spaudimas konkretiems asmenims. Ir nei ministrui pirmininkui, nei Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui įgaliojimų sąmoningai nedavėme todėl, kad nebūtų paspaustas, kad nepakliūtų į tokią situaciją. Landsbergis neturi jokios teisės reikalauti sau valstybės pirmojo asmens, valstybės vadovo titulų“, – aiškino A.Butkevičius.

Ir tada pratrūko V.Landsbergio anūkas, konservatorių partijos pirmininkas G.Landsbergis. Jis šiame siūlyme įžvelgė piktų kėslų. 

„Man tas veiksmas primena sąmoningą apgalvotą patyčią. Nepasitarus, o gal ir galima spėti, netgi žinant, kad frakcija nepalaikys tokio veiksmo, nutarimo, įstatymo pakeitimo, išeiti su tokia idėja į viešumą, akivaizdu, tada prasideda diskusijos, debatai, kiekvienas žmogus, turintis vienokią ar kitokią nuomonę, iš karto puola pasisakyti, štai, pažiūrėkite, vos ne pats Landsbergis prašosi sau papildomų privilegijų“, – piktinosi G.Landsbergis.

Kai partijos pirmininkas V.Pranckiečio sumanymą sukritikavo, dabartiniam Seimo vadovui išblėso noras įteikti V.Landsbergiui seniai trokštamą dovaną. Tačiau ne visi šios idėjos šalininkai taip greitai jos išsižadėjo.

„Jis juridiškai, teisiškai buvo Lietuvos vadovas. Pažiūrėkime į tuo metu galiojusią laikinąją Konstituciją. Joje buvo nustatyta, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas yra aukščiausias pareigūnas.

Jis turėjo teisę pasirašyti įstatymus ir juos skelbti, atstovauti Lietuvą užsienyje, vesti tarptautines derybas ir pasirašyti, jis teikė ministro pirmininko kandidatūrą Aukščiausiajai Tarybai, generalinio prokuroro, Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą. Akivaizdu, kad tokius įgaliojimus turi valstybės vadovas.

Tai nebuvo vien parlamento pirmininkas, tai buvo asmuo, kuris buvo parlamento pirmininkas ir valstybės vadovas“, – laidoje „24/7” teigė Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius.

Tačiau tokiems argumentams pritaria ne visi.

„Aš gi juokiuosi, kodėl manęs maršalu nedaro Lietuvoje. Pagal to meto įstatymus nebuvo, kas už gynybą atsako. Aš atsakiau vienas pagal pareigas, na tai duokite ir man medalikėlį. De facto aš turėjau prezidentinę funkciją. Ir ponia Prunskienė, ir ponas Landsbergis ne be grieko.

Juk mes niekada nepamiršome, kad 1989 m. Sąjūdžio Seime pirmas klausimas, kuris buvo svarstomas, buvo naujos LTSR Konstitucijos klausimas. Ir šituos dalykus teikė ne kas kitas, o ponas Landsbergis. Kodėl mes turėjome turėti nors mažiausią pasitikėjimą juo?, – aiškino buvęs krašto apsaugos ministras A.Butkevičius.

Tačiau kita Aukščiausiosios Tarybos narė, signatarė Nijolė Oželytė Aukščiausiosios Tarybos darbo metus mena kitaip. 

„Pasakysiu paprasčiausią pavyzdį, tarkime, balsavimo naktis, kai balsavome už nepriklausomybę. Kol Gorbačiovas neišrinktas, blaškėsi Algirdas Brazauskas, komunistai rėkė, kad Landsbergio provokacija, sprendė, kad bus balsuojama šią naktį ne dėl to, kad mes visi buvome apuokai, bet iš tikrųjų nė vienas neprisiėmėm asmeninės atsakomybės.

Ne todėl, kad neturėjo pareigų, o todėl, kad šito žmogaus drąsa, ją galima pavadinti beprotiška, nebijojo pasekmių, suprato, ką daro, suprato, kad pasekmės menkos, palyginus su darbu, kurį jis nuveiks šią akimirką“, – prisiminė N.Oželytė.

Tačiau kilus diskusijoms, ar buvo V.Landsbergis valstybės vadovu, ar ne, Seimo pirmininkas V.Pranckietis savo „Facebook“ paskyroje parašė nuomonę  ir ne vieną valstietį ir ne tik išvertė klumpių.

„Nesiseka Vytautams Lietuvoje – vienam karūną pavogė, kitam niekaip statuso nesuteikia. Dar reikės istorikų paklausti, ar ne anūkas Vytautui Didžiajam arklį pabaidė. Jeigu rimtai, po vakarykščių Gabrieliaus Landsbergio viešų pasisakymų, kyla klausimas, kodėl Gabrielius Landsbergis nesiekia įamžinti senelio nuveiktų darbų“, – rašė Seimo pirmininkas.

Politologų nuomone, nėra ko stebėtis nei idėją siūlančiais, nei jai prieštaraujančiais politikais.  Visi jie turi savų tikslų.

„Manau, čia pirmiausia Seimo pirmininko asmeninė iniciatyva ir ji kilo ne be paskatinimo iš išorės, iš viršaus. O koks aukštesnis pareigūnas yra aukščiau už Viktorą? Tai prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar Pranckietis tiesiogiai išgirdo iš jos konkretų pageidavimą ir nurodymą pagaliau sutvarkyti ir išspręsti šį reikalą, ar išskaitė jos giliose akyse, nežinia.

Akivaizdu Pranckiečio noras įsiteikti prezidentūrai, prezidentei asmeniškai ir noras kuo tvirčiau įsitvirtinti politinio isteblišmento gretose, kuris yra susiformavęs aplink prezidentūrą, konservatorių ir dešiniojo politinio elito dalį, kariuomenę ir specialiąsias tarnybas, taip pat žymią dalį rinkėjų. V.Landsbergis šiame spektre yra tapęs savotiška ikona, politiniu stabu, atpažinimo ženklu.

Pagal požiūrį į šią figūrą iškart suveikia sistema savas-svetimas. Jei esi Landsbergio gerbėjas, neklystamai atpažįsta, kad esi savas. Ponas Pranckietis, manau, panoro būti savas šitame įtakingame politiniame ir socialiniame segmente ir pabandė tokiu būdu įsiteikti“, – samprotavo dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris.

Valstiečių lyderio poziciją irgi nulėmė ne kas kitas, kaip bandymas įsiteikti.

„Viena iš pagrindinių partijos baimių – prarasti savo elektoratą. Kai V.Landsbergis kelia teigiamas emocijas, taip jis kelia vis dar juodą įtūžį ir pagiežą toje elektorato pusėje, kuri vadinama centro kairiąja, populistine ar kairiąja puse. Akivaizdžiai ponas Karbauskis, kai paprieštaravo savo dėstytojo ir statytinio Seimo poste iniciatyvai, tai jis tikriausiai turėjo omenyje šią riziką“, – teigė V.Bruveris.

Kaip ir ankstesnės kadencijos Seime, siūlymas suteikti V.Landsbergiui valstybės vadovo statusą gali virsti tik žaidimu. Tačiau tai dar vienas įrodymas, kad valstiečių komunikacija pakrikusi. Tą, rodos, jau suprato ir patys valstiečiai, pasisamdę bendravimo mokymo specialistą. O politikus stebintys ekspertai valstiečių komunikaciją įvardija kaip vieną didžiausių jų problemų.

„Iš valstiečių norėjosi unifikuotos komunikacijos, kad kalbėtų apie tą patį. Bet mes turime kakofoniją, kai vienas kalba vieną, kitas kitą. Nejaugi tie žmonės neturi telefonų ir negali susiskambinti ir paderinti pozicijų? Paprastai yra problema, kai tu nieko gero nepadarai, bet reikia pasirodyti geru. Bet kai tu padarai kažką reikšmingo ir nesugebi to iškomunikuoti, tai jau tikrai yra problema“, – svarstė politologė Rima Urbonaitė.

„Landsbergio klausimas, dar keletas klausimų, jeigu iškeltume Algirdo Mykolo Brazausko biusto temą – tai toksiškos temos. Mes tą terminą naudojame stipriai, nes jos nepalieka abejingų. Jos nėra susijusios su siekiamybe ar tikslais, jos yra skirtos pigiam populiarumui ar priešinimui. Taip pat yra partizanų klausimas, vienas žmogus pavadino teroristais.

Tų toksiškų temų politikams geriau neliesti, nes jos niekada neduos pliuso, bet kad sukurs priešų – tai faktas. Todėl protingi politikai, su didesne patirtimi, atsargiai šnekėjo toje pusėje ir suprato, kad dabar ne laikas apie tai šnekėti“, – teigė viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas.

Pirmą kartą valstybės vadovo statusą V.Landsbergiui planuota suteikti 80-mečio proga 2012 metais. Tuomet tokią idėją iškėlė konservatoriai. 2014 metais tokį pat siūlymą pateikė buvusi Seimo pirmininkė, Darbo partijos narė Loreta Graužinienė. 

Būta ir daugiau pavienių Seimo narių bandymų teikti įstatymo projektą dėl valstybės vadovo  statuso suteikimo V.Landsbergiui, tačiau jie net nebuvo įtraukti į Seimo darbotvarkę.