O Baltarusija siūlo kaimynams miegoti ramiai. „Baltarusija nė vienos kaimynės nelaiko savo prieše, o pratybos yra gynybinio pobūdžio“, – jau ne kartą girdėtus žodžius kartojo Baltarusijos gynybos ministerijos spaudos atstovas Vladimiras Makarovas.
Patys kariškiai sakė nesuprantą to didžiulio dėmesio, sutelkto į pratybas. Jų žodžiais, jos yra eilinės. Kaip bus toliau, pamatysime.
Išgąsdino lietuvių vairuotojus?
Ketvirtadienį, pirmają Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų dieną, Baltarusijos pasienyje automobilių su lietuviškais numeriais – vos vienas kitas. Daugiausia namo grįžta ar į Lietuvą keliauja baltarusiai, rusai, net kazachai. Bet tik ne Lietuvos piliečiai.
Gal išgąsdino grėsmingi pranešimai net apie galimą okupaciją per pratybas, kitos nerimastingos žinios?
Į Vilnių pro šalį pralekia trys pustuščiai maršrutiniai autobusai iš Kijevo, Borisovo ir Minsko, nors šiaip maršrutas tarp Lietuvos ir Baltarusijos sostinių populiarus.
Automobilių Baltarusijos keliuose gerokai mažiau, bet tai – nuo seno įprastas vaizdas. Karinės technikos judėjimo pasienyje nematyti, žmonės grybauja, dirba ūkio darbus. Trumpai tariant vyksta įprastas gyvenimas.
Gyvenimas poligone verda
Osipovičiuose, nuo kurių iki didžiulio poligono – vos keli kilometrai, vaizdas pasikeičia. Prie prekybos centro stovi grėmėzdiškas karo medicinos automobilis, kareiviukas atsitūpęs ant šaligatvio nuobodžiauja.
Osipovičių poligone aktyvūs kariniai pratybų veiksmai vyks savaitgalį, bet pasiruošimas jiems akivaizdus.
Pratyboms jau seniai ruošiamasi. Vien tranšėjų kabeliams iškasta 10 tūkst. metrų, šešiuose ugnies ruožuose atnaujintas elektros tiekimas, sutvarkyti apkasai.
Širdį skauda dėl žemės
Tik Osipovičiuose gyvenantis Sergejus tvirtino, kad dabar pratybos jau nebe tos. Anksčiau poligono teritorija buvo gerokai didesnė, siekdavo net šio rajono centro ribas. Tad kai griaudėdavo pabūklai, duždavo trobų langų stiklai.
„Dabar karinė technika ten, kažkur toli už miško, nei mes ją matome, nei girdime“, – mostelėjo ranka Osipovičių gyventojas, pasigaminęs savadarbį traktorių, kuriuo ir arti, akėti galima. Ir tuo traktoriumi net 30 kiloemtrų per valandą greičiu galima riedėti. Štai kur technikos stebuklas!
Anot Sergejaus, tegu jie ten miškuose su amerikonais kariauja, mažai jam tai rūpi. Jam labiau širdį skauda, kad daug žemės aplink Osipovičius apleista, net dirvonuoja.
„Žemė nuostolinga ir Amerikoje, Kanadoje. Visi žemdirbiai dairosi į valstybės kišenę. Tokia tikrovė“, – nuo karinių prie žemiškų dalykų kalbą nukreipė Sergejus.
Paprašė pateikti dokumentus
Artėjant prie poligono kontrolės punkto išdygsta karinė mašina. Užkardas, toliau kelio nėra. Iš visų pusių pasipila kariškiai.
„Kelias vienas – tik atgal“, – parodė kryptį papulkininkis. Tačiau atsitraukti dar anksti. Atvykėliai iš Lietuvos privalo pateikti dokumentus, aiškinti kelionės tikslus.
Papulkininkis kažkur skambina, tariasi, ką daryti. Ima atrodyti, kad tas „atgal“ gali būti ne tuoj. Kariškiai juokauti nenusiteikę.
Vis dėlto apie šį bei tą pasikalbėjus baltarusiai atlyžta. Iš kažkur atskubėjęs pulkininkas stebisi tokiu dideliu susidomėjimu pratybomis. „O juk jos – visiškai eilinės“, – tvirtino jis.
Dokumentai atvykėliams grąžinami. „Mes iš karto pastebime, kai mums meluoja“, – įspėjo papulkininkis.
Palydi per teritoriją
Į poligoną vienas po kito suka kariniai automobiliai, bet staiga atrieda lengvasis „Mercedes Benz“. Jo vairuotojas akivaizdžiai pasipiktinęs – tiek metų šiuo keliu važinėjo, o dabar jis užtvertas! Aiškinimai, kad vyksta pratybos ir dešimt kilometrų keliu per poligoną juda sunkiasvorė technika, nepadeda. Tad vienam kariškiui sėdus į lengvąjį automobilį tenka palydėti drąsuolį.
Tuo tarpu atvykėliams iš Lietuvos poligono užkardas pakyla. „Mes paslapčių neturime“, – spausdamas ranką tarsteli papulkininkis.
Priekyje judant karo policijos automobiliui su švyturėliais judame per poligoną, net neturėdami jokio oficialaus kvietimo.
Dešinėje matyti karinės technikos parengiamieji darbai, bet kariškiai budrūs. Tik pakėlus fotoaparato objektyvą, iš kažkur išdygsta jų automobilis UAZ, o jame sėdintis kariškis grūmoja pirštu, kartu ir nusišypsodamas.
Grybautojai nekelia kojos
Pakeliui į Osipovičius – grybų kalnai. Pakelėse parduodami gražiausi baravykai, raudonviršiai.
Tania ir Nadia skundžiasi, kad rinkti grybų toli žingsniavo, nuvargo kojos. O dar juos parduoti reikia. Kiti grybautojai, jų žodiais, ne tokie sąžiningi, prekiauja ir kelių dienų senumo grybais. O jos – tik šviežiais, šiandien surinktais baravykiukais.
Už jų kibirą – 10 Baltarusijos rublių, už pamaišytų „baltų ir raudonų grybų“ (suprask – baravykų ir raudonviršių) kibirą – 5 rubliai. Bet moterims užtektų už abu ir 5 eurų. Nes euras – didelis pinigas.
Moterys neslėpė – grybų poligone – nors vežimu vežk ir iki jo visai netoli. Tačiau dabar ten uždrausta lankytis ir grybautojams atėjo sunkios dienos.
O čia dar prieš pratybas poligono miške grybautojas susisprogdino. Pajudino nesprogusį šaudmenį. Moterų nuomone, taip tik miestiečiai gali elgtis. Aplinkinių kaimų gyventojai atsargesni.
Atsakė į vieną klausimą
Pirmosios pratybų dienos ataskaita žiniasklaidai – kaip priklauso, karinėje-informacinėje agentūroje „Vajar“.
Baltarusijos gynybos ministerijos spaudos atstovas Vladimiras Makarovas dėsto apie šaliai kylančias grėsmes, ginkluotų grupuočių siautėjimus.
Jo žodžiais, pagal panašų scenarijų kyla visi kariniai konfliktai. Paskui aptariami pratybų tikslai, uždaviniai, išvardijami du „Zapad“ etapai.
V.Makarovas pabrėžė – svarbiausi pratybų poligonai išsidėstę toli nuo valstybės sienos. O „Zapad“ pobūdis – gynybinis. Išvardijnęs seniai girdėtus dalyvaujančių karinių pajėgų skaičius, V.Makarovas teigė, kad daugiau Rusijos karių į Baltarusiją neatvyks.
„Jeigu kas netiki – galės pasiskaičiuoti prabėgus dienai ar dviem po pratybų pabaigos“, – baigė kalbą V.Makarovas.
Atsakęs į vienintelį klausimą, vienintelis Baltarusijos gynybos ministerijos kalbėtojas paskubėjo baigti spaudos konferenciją.
