Kas čia tokio, kad A.Lukašenka vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi. Nesvarbu, kad kaimynai Vilniaus pašonėje renčia atominį monstrą arba rengia karines pratybas.
Draugauti su jais būtina, o kad nuvykti būtų patogu, jau netrukus pradės kursuoti ir elektrinis traukinys. Šis labai svarbus ruožas jau elektrifikuotas, o mažiau svarbiems, pavyzdžiui, tarp Vilniaus ir Klaipėdos, eilė ateis gerokai vėliau.
Vos pora valandų, ir iš Lietuvos sostinės atsiduri Minske. Per tiek laiko ir iki Šiaulių vargu ar nuriedėtum traukiniu. O apie Lenkiją geriau nekalbėti: pusšimčiu kilometrų ilgesnė nei iki Baltarusijos sostinės kelionė nuo Kauno iki Balstogės trunka net penkias valandas! Galima iki valiai prisigrožėti lietuviškais ir lenkiškais peizažais, kai traukinys juda troleibuso greičiu.
Ir ne taip jau svarbu, kas kaltas: pervažų neįrengę lenkai, Trakiškėse pasikeičiantis traukinio personalas ar daugybė stotelių. Faktas, kad „Rail Baltica“ vėžės, apie kurią nuolat pakalbama jau antrą dešimtmetį, tiesimas darosi panašus į nacionalinio stadiono statybų epopėją.
Lietuviai giriasi nuveikę kur kas daugiau nei latviai ar estai. Tačiau net jau nutiestas ruožas nuo sienos su Lenkija iki Kauno, pasirodo, kreivokas, todėl traukiniai gali dundėti nebent 160, o ne numatytu 220 kilometrų per valandą greičiu.
Belieka guostis, kad pagaliau Baltijos šalys lyg ir apsisprendė tą vėžę pabaigti iki 2025 metų, nors, kaip rodo gyvenimas, planai neretai ima ir sugriūva.
Todėl norintys traukiniais keliauti greitai ir patogiai dar ilgai iš užsienio valstybių turės rinktis tik Baltarusiją.
