Kad ne tik prie Lepelio, bet ir kituose miškuose bei kaimuose, kur vyksta pratybos, pilna žvalgų, aiškėjo jau artėjant prie Ščytnos. Na, gal nekrato jie kiekvienos mašinos, jeigu ji neįtartina. Bet priartėti prie pratyboms paruoštos technikos neleis.
Vietos gyventojams jau prieš kelias dienas prisakyta nė nemėginti žengti arčiau pratybų teritorijos, o ypač plepiems – prikąsti liežuvį.
Keliavo į parduotuvę maišelio?
Iš miško dviratį stūmė Leonidas, rankoje laikydamas mažytį maišelį su grybais. Neįprasta tai regėti, kai kiti grybautojai šiomis dienomis baravykus velka krepšiais ir kibirais.
„Einu į parduotuvę kito maišelio nusipirkti“, – kažkaip neįtikinamai aiškino Leonidas, spėjęs susirinkti vos kelis grybus, kurių šiomis dienomis kiti grybautojai net neliestų. Baltarusis pasakojo, kad kasdien grybauja po porą valandų.
Netrukus jo pasakojimą nutraukė iš miško iširęs automobilis UAZ. Tik jo ekipažą šį kartą domino ne Leonidas, klusniai kulniavęs iš miško. Sustojo prie naujų atvykėlių, kurių ir automobilis ne su baltarusiškais numeriais. Pasinaudojęs proga pašnekovas iš karto pradingo.
„Apie jus jau pranešiau“
Prisistatęs mandagiai, karininkas paaiškino: „Nereikia problemų nei jums, nei mums.“ Panašus jis buvo į žvalgybininką, juolab kad koks jo laipsnis, net neaišku, nes uniforma buvo be antpečių. Liūdnai nuleidęs galvą, prie UAZ vairo sėdėjęs kareivis klausėsi pokalbio.
Karininkas dėstė trumpai ir aiškiai: vyksta pasiruošimas pratyboms, todėl pašaliniams čia ne vieta. Net dokumentų, kaip jau buvo tapę įprasta, nepareikalavo. Bet aiškėjo, kad jeigu dar prieštarausi, būsi paguldytas ant žemės, o paskui ilgai užtruksi kaimynų valstybėje.
Pasukus iš miško atgal, prisiminėme prieš tai įvykusį susitikimą su purvino visureigio vairuotoju. „O ką čia veikia lietuviai?“ – į Ščytnos kaimo viduryje sustojusius atvykėlius kreipėsi vyras. Paaiškinus, kad atvažiavome į pratybas, linktelėjo galva ir kažkodėl šypsodamasis kažkur nuvažiavo.
O kai važiavome link miško, tas pats visureigis vėl sustojo. „Apie jus jau pranešiau, tuoj pasitiks“, – tarstelėjo ir nuvažiavo. Minėtas UAZ su karininku net nelaukė, kol privažiuosime. Pats atskubėjo.
Kad sunkiasvorė technika jau Ružanų poligone prie Ščytnos, liudijo jos ratų išmalti keliai. Vietomis jais lengvuoju automobiliu sunkiai išvažiuosi.
Karo Ščytnoje dar nebuvo
Prieš tai Ščytnos kaimo viduryje prie kryžiaus autoparduotuvės lūkuriavusios dvi moterys buvo linksmai nusiteikusios: „Pas mus karo dar nebuvo. Bet sakė, kad savaitgalį bombarduos.“
Savo žodžius palydėjusios juoku, Lida ir Nadežda pridūrė, kad paštininkas jau savaitės pradžioje paskelbė į mišką kojos nekelti. O kaip sunku nekelti, juk ten pats grybų dygimas!
Grybus renka Lidos ir Nadeždos vyrai, o moterys juos džiovina. Dabar grybautojai tik miškeliais aplink kaimą. Didesnius miškus tenka užmiršti.
„Kalnai grybų, taip nei vienais metais nebuvo. Džioviname juos ir vešime į Ukrainą“, – pasakojo moterys. Pasirodo, abi jos Zaporožėje gyvena. Tai kaip atsidūrė Baltarusijos užkampyje?
Lida atsiduso: „Poligonas mane ten išvežė.“ Moteris gimė ir augo Ščytnoje, o paskui sutiko poligone tarnavusį ukrainietį. Taip ir atsidūrė Ukrainoje. Dabar kiekvienais metais atvažiuoja į gimtinę grybų rinkti. O čia tos pratybos.
Kalba ir vėl pasisuko apie karą. „Ten, kur šaudo, Doneckas, Luhanskas už trijų šimtų kilometrų, tai gyvename, ačiū Dievui, ramiai. Tik apie politiką Ukrainoje nesinori kalbėti“, – kalbėjo Lida, priminusi, kad ukrainiečiai garbina Baltarusijos „batką“ Aliaksandrą Lukašenką. Esą, jeigu toks jų prezidentas būtų, tvarkos netrūktų.
