Iš emigracijos grįžę broliai nuo kvaišalų vaduojasi Molėtuose Klausimas. Ar pavyks į narkotikus seniai įjunkusiems broliams atsikratyti pražūtingos priklausomybės?

Linksmybės, automobiliai, merginos, narkotikai, emigracija, vagystės, kalėjimas. Ir bandymas sustabdyti užburtą velnio ratą. Tokią savo pašėlusio gyvenimo istoriją „Lietuvos rytui“ papasakojo broliai Marius (38 m.) ir Liudas (34 m.) Zabukai.

Atsidūrę prie Molėtų įsikūrusioje bendruomenėje Marius (kairėje) ir Liudas Zabukai viliasi, kad pradės gyventi kitaip.<br>D.Umbraso nuotr.
Atsidūrę prie Molėtų įsikūrusioje bendruomenėje Marius (kairėje) ir Liudas Zabukai viliasi, kad pradės gyventi kitaip.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Indrė Vainalavičiūtė, „Lietuvos rytas“

Sep 25, 2017, 5:23 PM, atnaujinta Sep 27, 2017, 2:12 PM

Keletą metų Anglijos fabrikuose dirbę broliai spėjo pabūti ir šios šalies įkalinimo įstaigose, ir reabilitacijos centruose.

Jau daugiau kaip du mėnesiai jauni vyrai gyvena netoli Molėtų įsikūrusioje nuo priklausomybės siekiančių išgyti asmenų bendruomenėje „Nugalėtojų akademija“.

Klijus uostė nuo 12 metų

Zabukai augo sostinės Naujininkų mikrorajone, vėliau šeima ne kartą kraustėsi.

Biologinis jų tėvas su šeima negyveno, motina ištekėjo antrą kartą, bet tiek ji, tiek patėvis stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų.

„Gal dėl to, kaip viskas susiklostė, kaltas auklėjimas: tėvas nematė, kaip augome, motina nematė, močiutės nebijojome, darėme, ką norėjome, labai greitai norėjosi suaugti.

Pirmą kartą į gydymo įstaigą patekau būdamas 24-erių ir jau turėjau ilgoką vartojimo stažą.

Tiesa, tuomet ten praleidau vos dvi savaites, o vartoti narkotikus norėjau labiau“, – aiškino Marius ir netikėtai jam užsikirto balsas.

„Kai jaudinasi, jis visada užstringa“, – suskubo įsiterpti Liudas paduodamas broliui stiklinę vandens.

Gurkštelėjęs porą gurkšnių Marius šyptelėjo: „Katilinėje suvalgiau saldainį.“

„Sužinojęs, kad į Molėtų rajoną vyksta brolis ir dar yra merginų, nusprendžiau gydytis ir aš. Kitose bendruomenėse pamatęs laiptais lipančią merginą turi nuleisti akis, jokio kontakto būti negali, o čia gali bendrauti, kalbėtis.

Ši reabilitacija – kaip normalus gyvenimas, o teko matyti tokių vietų, kur viskas taip apribota, jog išėjęs nežinojau, kaip elgtis visuomenėje – žmonės nemoka gyventi be kontrolės, – kalbėjo Marius ir pridūrė, kad tikėjimas kitokiu rytojumi jį jau buvo apleidęs: – Buvau susitaikęs, kad narkotikus vartosiu iki savo dienų galo ir nuo jų mirsiu.

Netikėjau savimi – klijus pradėjau uostyti būdamas vos 12-os.“

Gydėsi, bet nesėkmingai

Broliai bandė gydytis Anglijoje, tačiau reabilitacija emigracijoje ne tik brangiai kainuoja, bet ir nedavė jokių rezultatų, o ir pagundos sugrįžti prie įpročių buvo čia pat.

„Kai viskas arti namų, išeini į kiemą ir matai, kaip greitkeliu draugai po darbo lekia namo.

Klausdavau savęs, ką aš čia veikiu, jeigu vos už dvylikos kilometrų yra galimybė pataisyti sveikatą“, – pasakojo Marius.

O Liudas papildė: „Jei man reikėtų apsisvaiginti, iš čia pėsčias eičiau iki Anglijos, Lamanšą perplaukčiau. Atstumas – ne kliūtis, bet aš grįžau, nes labai kentėjau nuo abstinencijos, netiko ten taikyta metadono programa.

Tai jau septintoji mano reabilitacija. Tada dvi savaites praleidau reabilitacijoje, nes skyrėmės su žmona ir atsidūriau gatvėje.

Esu ištvėręs reabilitacijoje ir aštuonis mėnesius, bet ir būdamas ten vartojau narkotikus.

Prieš važiuojant čia mane buvo suėmę policijos pareigūnai, buvau gavęs parų.“

Paklaustas, už ką buvęs suimtas, jaunas vyras tik gūžtelėjo pečiais: „Neįsivaizduoju – esu labai daug visko pridaręs. Po ginkluoto apiplėšimo man buvo skirtas priverstinis gydymas.

Turėjau susirasti vietą reabilitacijai, kad vėl neuždarytų, bet reabilitacijoje gėriau – naktimis kvailiodavau su merginomis, o dienomis vaizduodavau, kad sveikstu.“

Matyta mirtis negąsdino

Vedęs vos dvidešimties Liudas su žmona susilaukė dviejų dukrų, šiandien jos – jau paauglės.

„Su mergaitėmis ryšį palaikau, jų tikrai nepamiršau.

Abu vaikai buvo planuoti, puikiai pamenu, kaip su žmona sėdėjome ant akmens ir kalbėjomės. Žmona narkotikų nevartojo, kartu pragyvenome dešimt metų.

Žinoma, būdavo, kad skirdavomės ir taikydavomės. Po barnių važiuodavau į reabilitaciją, žmona patikėdavo, kad viskas pasikeis, ir priimdavo. O paskui būdavo vėl taip pat – iš namų nešdavau daiktus.

Šiuo metu dukros gyvena Anglijoje, pats buvau įsikūręs vos dešimt minučių kelio nuo jų namų.

Dirbdavau fabrike, kol pavykdavo. Iš pradžių juk kiekvieną dieną narkotikų nevartodavau, durdavausi kas porą savaičių, bet vėliau darbo su vartojimu suderinti nepavykdavo.

Pasirinkau vartojimą ir ėjau vogti. Keičiau miestus, vienus narkotikus – kitais, kaltinau žmoną ir nesupratau, kad problema slypi manyje. Pagalvodavau, kad reikia visa tai mesti, bet nesugebėjau.

Būdavo dienų, kai žiūrėdamas per televiziją į vėžiu sergančius vaikus galvodavau, kad kas nori gyventi – miršta, o kas nenori, vis tiek gyvena. Iš tiesų tai jau ne gyvenimas, o tik egzistencija: gyveni gatvėje, purvinas, dvokiantis, turi nuolat saugotis, kad kas nors neprimuštų. Kiekvieną rytą nubudęs pradėdavau laukti mirties.

Esu daug žmonių „atpompavęs“, kartą net brolį iš mirties nagų ištraukiau“, – pasakojo Liudas.

Vyras prisipažino kartą Vilniaus tabore matęs, kaip jo akivaizdoje mirė žmogus: „Nežinau kodėl, bet ir aš nepuoliau padėti – pasyviai stebėjau, kaip jį nurengia, krausto kišenes. Tuomet man buvo svarbiau susirasti veną ir susileisti nei žmogų išgelbėti.“

Norėjo susikurti įvaizdį

„Buvau paauglys, stebėdavau brolio draugus, kurie važinėjo naujais automobiliais, ir aš norėjau taip gyventi, o paskui susiradau draugų ir prasidėjo: plėšėme butus, kioskus, vogdavome iš butų.

Aš galėjau pinigų prašyti iš mamos ar tėvo, bet buvo įdomiau elgtis taip, norėjosi susikurti kieto vyruko įvaizdį. Narkotikai buvo neatsiejama visa šio „gero gyvenimo“ dalis. Jei nieko nevartoji, tai koks tu „bachūras“?

Pinigų, automobilių, merginų netrūksta, rūkai sau „Marlboro“, visi gerbia“, – apie „auksinius“ laikus pasakojo Liudas.

Angliškai išmoko kalėjime

Nors emigracija turėjo tapti naujo gyvenimo pradžia, seni įpročiai nuvedė už grotų.

„Anglų kalbos pramokau kalėjimuose. Į Angliją nuvykęs žinojau tik tokius žodžius kaip „šuo“ ar „katė“. Tuo metu kalėjime buvau vienas lietuvis tarp anglų. Jie norėdami bendrauti piešdavo man piešinukus, kol suprasdavau. Aišku, buvo laiko užsiimti tokiais dalykais“, – šyptelėjo Liudas.

„Žmogus išvyksta į užsienį, pradeda daugiau uždirbti, bet atsiranda dvasinė tuštuma, ir jis nežino, kaip ją užpildyti.

Tada gyvenime atsiranda alkoholis arba narkotikai, kai kurie turi priklausomybių nuo lošimų ar sekso. Kaip kas supranta, taip tą tuštumą bando užpildyti“, – kalbėjo Marius.

Anot Liudo, gauti narkotikų nuo jų priklausomam žmogui nėra jokia problema: „Važiuodamas automobiliu galiu pasakyti, kuris iš gatvės praeivių yra narkomanas, telefonu kalbėdamas su žmogumi galiu pasakyti, ar jis apsvaigęs.

Net nepažįstamame mieste gauti dozę – vienas juokas. Nuvežkite mane nors į tundrą – aš ir su lokiu susitarsiu, kad gaučiau narkotikų. Jei narkomanui reikia, jis gaus.

Anglijoje dozei reikėdavo 100–150 svarų per dieną, ir tai susiorganizuoti pavykdavo. Ten automobiliai ne taip prižiūrimi, eini pro šalį, guli koks daiktas paliktas, lyg paties velnio pakištas...

Arba einu pro parduotuvę, į kurią negalėčiau užeiti, nes ten mane jau pažįsta, bet matau, kad lyg tyčia apsaugininkas stovi kieme ir rūko: eik – imk, ką nori.“

Broliai atviravo, kad lengviausiai pinigų prasimanydavo vogdami iš parduotuvių, o parduoti vogtas prekes buvo vienas juokas.

„Duokit man kiaurą „baleiką“ – ir ją brangiai parduosiu“, – šyptelėjo Marius.

Palaiko tiktai motina

Pokalbio metu Marius vis nudelbdavo akis žemyn.

„Viskas prasidėjo, kai buvau 16-os, nuo alkoholio su draugais savaitgaliais, nuo tokių iš pirmo žvilgsnio nekaltų pasisėdėjimų. Po poros metų atsirado ir narkotikai.

Esu ne kartą bandęs išsivaduoti nuo priklausomybės, buvau keliose ilgalaikėse reabilitacijos programose ir keliolikoje trumpalaikių. Jau buvau patyręs ir tą vadinamąjį blaivybės džiaugsmą, kai turi darbą, kuri santykius.

Paskutinis atkrytis buvo kitoks – vartojau ir iš anksto pradėjau suvokti, kas manęs laukia, tai paskatino atvykti čia, prie Molėtų.

Turėjau draugę – susilaukėme sūnaus. Bet su juo bendrauti draudė buvusioji“, – dėstė Marius.

Čia įsiterpė Liudas – tarstelėjo, kad su vaiku trukdė matytis ne buvusi draugė, o narkotikai.

Mariaus teigimu, grįžti į Lietuvą nusprendė, kad būtų toliau nuo pagundų Anglijoje.

„Artimieji Lietuvoje tikrai nepriims“, – atsiduso Marius, bet jo brolis suskubo prieštarauti: „O močiutė? Ji tikrai priimtų.“

Marius tiktai ironiškai šyptelėjo: „Kur? Į pensioną?“, bet Liudas skubėjo paaiškinti: „Turiu omeny, kad priimtų kaip žmogų.“

Broliai prasitarė, kad jų pasiryžimą gydytis palaiko vienintelis likęs artimas žmogus – Anglijoje gyvenanti motina.

Mokosi gyventi iš naujo

Bendruomenės „Nugalėtojų akademija“ nariai privalo gyventi pagal itin griežtas taisykles ir laikytis minutėmis suplanuotos dienotvarkės. Zabukai prisipažino, kad tai nėra lengva.

„Kartais daug kas erzina, bet nusiraminu, kai pagalvoju, kad tai tikrai nėra blogiau už vartojimą ir gyvenimą gatvėje. Susirinkimai, kokie nors reikalavimai ar kritika tikrai nėra taip blogai.

Sportas, darbas – prie viso to reikia įprasti. Juk nuo darbų paprastai mes būname atpratę“, – ironizavo Marius.

„Esu įpratęs gyvenime daryti, ką noriu, tad prie laisvės suvaržymų priprasti buvo nelengva.

Kas rytą bėgame kelių kilometrų krosą, iš pradžių buvo sunku.

Juk viskas ne taip, kaip aš noriu, bet mane verčia. Dabar viskas kitaip“, – pridūrė Liudas.

„Dabar esu pavalgęs, turiu kur miegoti. Rankas ir kojas turiu – dar gyvas.

O kiek draugų jau mirę. Džiaugiuosi, kad esu gyvas ir turiu šansą“, – kalbėjo Marius.

Jam pritarė ir brolis: „Kartais ryte būna slogių minčių, kabinu pusryčių košę, bet tada prisimenu, kad tabore jos išvis nevalgiau.

Čia aprengtas, pamaitintas, dušas yra, o kai vartodavau, nesiprausdavome mėnesiais ir tai nerūpėjo – dantys išbyrėję, pažastys dvokiančios, kojinės suplyšusios.“

Liudas tvirtino, kad jau dabar, po dviejų mėnesių bendruomenėje, jaučiasi pasikeitęs. Bet Marius tarstelėjo, kad nereikėtų užsidėti rožinių akinių: „Du mėnesiai nėra toks ilgas laikas – juk vartota daug ilgiau.“

Apie ateitį broliai kalbėjo nedaug ir labai atsargiai.

„Kai pagalvodavau apie savo praeitį, norėdavosi verkti. Taip pat ir su mintimis apie ateitį. Tuštuma, nežinau, kuo reikės užsiimti, kol kas jokių planų neturiu, kai ateis laikas – pagalvosiu“, – aiškino Liudas.

„Mes mokomės gyventi šia diena, bet taip, kad rytojus būtų geresnis“, – ištarė Marius.

Privalo laikytis net 280 taisyklių

Priklausomybės ligų reabilitacijos centras „Nugalėtojų akademija“ buvo įsteigtas 1992 m. Vilniuje.

Centro gyventojai privalo išmokti gyventi griežtai laikydamiesi net 280 bendruomenės taisyklių.

2012 m. „Nugalėtojų akademija“ išsikėlė į Molėtų rajoną. Centrui buvo skirtos erdvios 1500 kv.m patalpos, esančios Labanoro regioniniame parke, ant Siesarties ežero kranto.

Šiuo metu čia gydosi 21 pacientas, nors centras turi sąlygas priimti 28 asmenis.

Keturi iš buvusių „Nugalėtojų akademijos“ pacientų įkūrė naujus reabilitacijos centrus ir jiems vadovauja.

Tiesa, būta ir atvejų, kad centro programą baigusiems pacientams po kelerių metų vėl prireikdavo pagalbos ir jie grįždavo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.