Nors pats V.Ušackas dar garsiai nekalba apie artėjančius prezidento rinkimus, sklando kalbos, kad jis jau buria savo komandą ir net kviečia prisijungti įvairius žymius visuomenės veikėjus.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir V.Ušacko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Pone Ušackai, Jūs baigėte ketverių metų kadenciją kaip Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje ir 27 metų diplomatinę karjerą, grįžote į Lietuvą. Nesunku buvo grįžti?
– Ne, nesunku, kadangi aš to norėjau. Per 27 metus paskaičiavom su šeima – beveik 20 metų praleidom užjūriuose nuo Vašingtono iki Afganistano, Londono, Briuselio ir pastaruoju metu Rusijos.
Tiesiog norėjosi sugrįžti tam, kad panaudoti įgytą patirtį, dalintis ja su jaunąja karta ir Lietuvos žmonėmis. Ir išnaudoti unikalų tinklą draugų, pažįstamų, ekspertų, kurį subūriau per tuos metus Lietuvos interesams ir mūsų vietai Europoje ir pasaulyje.
– Kai stojote į Tėvynės sąjungą, jūs sakėte, kad tikite geresne Lietuva ir norite prisidėti prie jos kūrimo. Suprantu, kad jūsų karjeroje sekantis žingsnis yra politika?
– Politiką galima daryti ir įtakoti nebūtinai užimant politinį postą – ministro ar Vyriausybės nario kėdę. Mano nuomone, aš visuomet dalyvavau politikoje, nuo Sąjūdžio laikų, kai buvau vienas iš Lietuvos studentų sąjungos atkūrėjų.
Tokiu būdu visada sirgau už savo valstybę, siūlydamas sprendimus ir konkrečiai dirbdamas, kas liečia užsienio politiką, stojant į Europos Sąjungą, NATO, mūsų santykiuose su kaimynais – tą veiklą ir tęsiu.
– Šiuo atveju kalbu apie vidinę politiką.
– Tą ir turiu omenyje. Aš aktyviai dalyvausiu ir vidaus politikoje, išsakydamas savo poziciją, teikdamas siūlymus, rekomendacijas dėl tiek vidaus, tiek užsienio politikos klausimų.
Tai yra normalaus, brandaus piliečio, pilietinės visuomenės požymis. Linkėčiau, kad daugiau Lietuvos žmonių įsijungtų į svarbių vidaus ir užsienio politikos klausimų svarstymą. Negalima visko deleguoti tik tam, kas yra valdžioje.
Kaip tik reikia traukti žmones, kalbėti apie dalykus, kurie susiję su socialine politika, švietimu, aukštuoju mokslu, demografija, dėl kurios mes pergyvenam – kad žmonės jaustų bendrą savininkiškumą, kad būtų Lietuvos projekto dalimi.
– Dabar jūs kalbate kaip kandidatas į prezidentus. Kodėl jūs iki šiol nepasakote, ar kandidatuosite?
– Aš kalbu kaip Vygaudas Ušackas, Lietuvos Respublikos pilietis, pradėjęs darbą Kauno technologijos universitete Europos instituto direktoriumi. Tuo pačiu esu eilės asociacijų narys Europoje ir kalbu kaip privatus asmuo.
– Ar jūs ketinate kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą 2019 metais?
– Aš ką tik grįžau po 8 metų tarnybos Europos Sąjungai ir Lietuvai Afganistane, Rusijoje ir ilgą laiką Amerikoje, kitur, todėl šiandien mano svarbiausias uždavinys yra įsikurti. Dar iki šiol mano „iPhone“ neveikia pilnai, nes adresų knygutė kažkur debesyse užklydusi.
Taip pat dirbti su jaunąja karta, Lietuvos žmonėmis ir išnaudoti tinklą ekspertų ir politikų, kurį turiu sukaupęs per tuos metus tam, kad prastūminėti Lietuvos interesus.
– Jūs labai diplomatiškai atsakėte, ne veltui esate diplomatas. Net neabejoju, kad jūs – ambicingas žmogus. Įgyvendinti tai, apie ką jūs kalbate, reikalingas kažkoks statusas, postas.
Tikrai netikiu, kad jūs, turėdamas tokią diplomatinę karjerą, tiek patirties ir kontaktų, visa tai nurašytumėte į nuostolius, dirbdamas analitiku, ekspertu, patarėju ar KTU Europos instituto vadovu. To nepakanka, jeigu siekiat Lietuvą pakeisti?
– Aš labai patogiai jaučiuosi, per ilgai užsibuvau valdiškuose postuose ir noriu būti laisvas pilietis, kuris galėtų atvirai reikšti savo nuomonę, kritikuoti ir siūlyti. Yra ambicijos, gali būti norai, bet ne tai apsprendžia. Apsprendžia, ar žmonės to nori.
– Bet jūs esate apklausose.
– Dėl šito nenoriu tęsti pokalbio, nes tai yra būrimas iš tirščių, labai ankstyvos spekuliacijos ir svarstymas. Suprantama, kad prezidento postas yra labai svarbus, Lietuvos piliečiai įsitraukia, bet aš savo sprendimus darysiu, ar kandidatuosiu, ar ne – ne šiuo metu, ne poros mėnesių laikotarpyje, bet kitais metais, kai tam ateis laikas.
Susiję straipsniai
– Nuo ko tai priklausys? Ar jūs esate sau susidėliojęs planą? Ar turi pasikeisti visuomenės nuomonė, ar jūs turite pritraukti kažkokius žmones? Mano žiniomis, jūs jau buriate komandą ir net kviečiate žinomus žmones prisidėti prie jūsų.
– Aš buriu komandą žmonių, kurie savo patirtimi ir ekspertize, man būnant Europos instituto direktoriumi, padėtų spręsti ir teikti siūlymus dėl svarbių klausimų, Europos politikos – mes ką tik girdėjom Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ambicingą kalbą apie Europos viziją ir daugiagreitę Europą.
Tos diskusijos Lietuvoje trūksta ir lapkričio 2 d. mano kvietimu atvyks ekspertai iš Prancūzijos ir Vokietijos, taipogi Šiaurės šalių, Baltijos valstybių ir Lenkijos, kur mes diskutuosime būsimos Europos vizijos klausimais ir kokią vietą Lietuva užima, kaip mes save matome būsimoje Europos Sąjungoje, kokie mūsų interesai, kaip mes turime save pozicionuoti, tam, kad Lietuvos ekonominiai, žmonių interesai būtų kuo geriau atspindėti.
Aš tą patį darysiu ir svarstant demografijos klausimus. Tam nebūtina kandidatuoti, gali būti laisvas žmogus, pilietis, o kai ateis laikas kitais metais, jeigu bus žmonių noras, parama, tada ir priiminėsim sprendimus.
– Partiniu atžvilgiu jūs nesate laisvas, priklausote Tėvynės sąjungos partijai. Jeigu konservatoriai keltų jus kandidatu prezidento rinkimuose?
– Prezidentas turi būti visų Lietuvos žmonių prezidentas, su visa pagarba partijai vienai ar kitai. Jis turi atstovauti jų interesus, o ne vienos partijos interesus. Jeigu sieksiu tokio posto, sieksiu būti visų Lietuvos piliečių prezidentu.
– Amerikos prezidento rinkimuose Barackas Obama viename viešame žurnalistų renginyje viešai pažemino Donaldą Trumpą. Akivaizdu, kad D.Trumpui tai buvo tam tikras stimulas siekti prezidento posto vien dėl to, kad atsisėsti į kėdę to, kuris jį pažemino.
Daug analogijos galima atrasti jūsų santykyje su dabartine prezidente, tiksliau to santykio nebuvime. Kandidatavimas galėtų būti iš asmeninio keršto ar noro įrodyti, kad Dalia Grybauskaitė buvo neteisi?
– Aš gerbiu Lietuvos prezidentę D.Grybauskaitę ir keršto ar kitų minčių neturiu. Jei kandidatuosiu, aš kandidatuosiu pagal savo platformą, viziją, o ne kad kažkam kažką parodyt.
– Kaip tuomet suprasti jūsų pasisakymus apie tai, kad neva Vladimiras Putinas pareiškė, kad D.Grybauskaitė per daug sau leidžia: „Kodėl ji ant manęs taip visą laiką „varo“?“. Tie pasisakymai buvo Rusijos žiniasklaidoje ir ištransliuoti iš jūsų lūpų.
– Kadangi ten buvo galutinis mano interviu, kur žurnalistas klausė apie įdomesnes diplomatines subtilybes. Aš paviešinau tai, ką mes kalbėjom su Putinu ir kaip jis skundėsi prezidentę, o aš ją apgyniau, kaip ginu visus Lietuvos piliečius, kai dirbu užsienyje.
Tai turėtų būti tradicija. Jei yra nesutarimai, mes turėtume juos ginčytis ir diskutuoti namuose, tačiau kai bebūtų iškilęs klausimas dėl vieno ar kito Lietuvos vadovo, politiko ar reikalo, aš visada atsistoju už Lietuvos pusę.
– Šis dalykas nuskambėjo įdomiai. Aš abejoju, ar D.Grybauskaitei tai patiko išgirsti iš jūsų lūpų.
– Patiko, nepatiko – aš nežinau. Visa esmė buvo tai, kad Putinas skundėsi Lietuvos prezidente, kad ji ant jo „varo“.
Aš paaiškinau, kodėl: nes Putinas jau tuo metu grasino Ukrainos teritoriniam vientisumui, jau buvo pradėjęs įvedinėti sankcijas Lietuvos vežėjams ir žemės ūkio produkcijos gamintojams.
Sakiau, kad kitaip ir negali būti. O ką reikia daryti mažos valstybės vadovui, jei didelės valstybės vadovas grasina ir įvedinėja sankcijas.
– Prezidentė yra pavadinusi Rusiją teroristine valstybe. Jums, bendraujant su V.Putinu pasirodė, kad jis „varo“. Ar tai buvo juokų forma pasakyta, ar galima buvo suprasti, kad Rusijos prezidentui nelabai patinka ta retorika?
– Dėl to teroristinės valstybės apibūdinimo, aš su juo nesutinku, nes paprasti Rusijos žmonės tai priima kaip tam tikro lipduko lipinimą ant visų Rusijos piliečių.
Todėl reiktų atsargiau su tokiais apibūdinimais, nes tokiu būdu metama kaltė visiems Rusijos piliečiams, kurių dalis nesutinka su tokia Rusijos politika ir tokiu būdu juos pažemina.
Apie tą patį kalbėjo net Vilniuje prieš metus, opozicijos vienas iš lyderių M.Kasjanovas, kuris išreiškė nepasitenkinimą tokiu šalies pavadinimu.
– Ar V.Putinas tai pasakė juokų forma, ar tai buvo pasakyta rimtai, kad jam nepatinka tokie D.Grybauskaitės pasisakymai?
– Čia reikia jo paklausti. Tą jis pasakė, aš jam atsakiau ir tokią su juo turėjom diskusiją. Diplomatijoje tokios diskusijos kartais turi didesnę reikšmę negu oficialios derybos, nes, ypatingai su valstybės vadovu, tu bendrauji neformalioje aplinkoje, lifte, eidamas koridoriuje.
Ar jis norėjo pasiųsti kokią žinią – akivaizdu, kad jis buvo nepatenkintas mūsų prezidentės pasisakymais, bet aš panaudojau progą jam išsakyti savo nuomonę, paremiant prezidentės išsakytą poziciją.
Vladimiras Putinas domėjosi, kodėl yra kritikuojamas Lietuvos prezidentės
– Ar jūs siejate savo ateitį su konservatorių partija?
– Aš esu partijos narys, nesu toks aktyvus kaip kiti politikai, nes noriu būti laisvesnis, laisvom rankom. Bet tuo pačiu jaučiuosi bendruomenės nariu, išpažįstu vertybes, patriotizmą, laisvą rinką, demokratiją, įstatymo viršenybę.
Daug turiu draugų, bendraminčių, su kuriais kartu dirbau Vyriausybėje ir jaučiu bendrumą.
– Ar šioje partijoje matote žmonių, kurie galėtų būti kandidatais į prezidento postą?
– Aš matau labai reikalingą ir sveikintiną reiškinį, kad partija keičiasi, tampa modernesne. Naujas lyderis Gabrielius Landsbergis įnešė stiprių, naujų, modernių, progresyvių vėjų, kurie, kaip rodo apklausos, daro poveikį ir žmonės tai vertina.
O kas bus kandidatas, reiks klausti partijos narių ir kitų, kurie dalyvaus išankstiniuose rinkimuose. Kaip bus atrenkami kandidatai, nežinau. Mano nuomone, Lietuvos prezidentas – būsimas ir dabartinis, turi atstovauti ne vienos partijos, o visų Lietuvos piliečių interesus.
– Užsiminėte apie tai, kad svarbu, ką žmonės galvoja. Jei žiūrėtume istoriškai, žmonėms dažniausiai patinka kandidatai, kurie yra nauji veidai ir ilgą laiką nerezidavę Lietuvoje. Jūs visus kriterijus atitinkate.
– Nežinau, ar tokie yra kriterijai, įvairiausių buvo kandidatų, bet aš tikrai ne dėl to sugrįžau į Lietuvą, kad staiga vėl pasirodyt, kad mane prisimintų. Aš grįžau į Lietuvą, kadangi esu sukaupęs unikalios patirties per tuos 27 metus.
Vėjas mane blaškė į sunkiausius frontus ir pafrontes, tiek pozityvios darbotvarkės linkme Vašingtone ir Briuselyje, skinant kelią į Europos Sąjungą ir NATO, kartu dirbant su visais Lietuvos piliečiais ir politikais, įvairiausių partijų atstovais.
Todėl aš ir išlaikau ryšius ir kontaktus su visais. Savo ruožtu patirtis Afganistane ir Rusijoje, kur buvo žymiai kitokia padėtis ir situacija, praturtino mane patirtimi, kurią stengiuosi panaudoti.
– Tam, kad jūs galėtumėte visapusiškai panaudoti savo patirtį, visuomenė turi jus pažinti. Jūsų manymu, ar lietuviai pakankamai pažįsta V.Ušacką?
– Aš manau, kad nepakankamai, nes manęs ilgai nebuvo Lietuvoje. Man malonu gauti kvietimų iš įvairiausių regionų, organizacijų, visuomeninių susivienijimų, kurie kviečia mane juos aplankyti, susitikti, išklausyti jų interesus ir bėdas. Tai vienas iš mano uždavinių, noriu pergyventi, net tik užjausti, bet ir padėti, pakeisti Lietuvos žmonių gyvenimą geresne linkme.
– Kokie jūsų artimiausi tikslai?
– Darbotvarkė labai intensyvi, nesitikėjau, kad tokia bus, kai grįšiu iš diplomatinės tarnybos. Aš esu įsipareigojęs KTU Europos institutui – ir paskaitas skaityt, ir tam tikrus tyrimus daryt, keletą konferencijų Lietuvoje daryti.
Yra programa „Saugi Lietuva – saugioje Europoje“ ir savo ruožtu yra visa eilė kvietimų į konferencijas, seminarus kaip Europos Užsienio reikalų tarybos nariui, kaip neseniai tapusiam Ukrainos draugu.
Aš Ukrainos draugu buvau nuo labai seniai, bet nuo buvusio NATO generalinio sekretoriaus kvietimų tapau Ukrainos draugų grupės nariu. Kitą antradienį, trečiadienį lankysiuosi Kijeve, ketvirtadienį būsiu Paryžiuje, kur vyks diskusija lanksčios Europos klausimais ir važinėsiu po Lietuvą, regionus, bendrausiu su žmonėmis, žurnalistais, kad geriau suprasti ir žinoti, kokios bėdos ir Lietuvos žmonių interesai.
Mums reikia klausyti Lietuvos žmonių. Jų labiau išklausyti ir tuo pagrindu keisti požiūrį tiek į mūsų santykius, tiek į mūsų ekonominę politiką.
– Į kokią Lietuvą jūs grįžote?
– Į pasikeitusią Lietuvą, šiek tiek sutrikusią – Lietuvą, kurioje trūksta strateginio orientyro, kuo mes norime būti. Manau, kad reikalinga strateginė diskusija.
Jeigu mes patys jos neturėsim, tai padės mums Europos Sąjunga, vien tik šių merkantalistinių, labai pragmatinių tikslų, kadangi reikės kalbėti apie Europos Sąjungos biudžetą, kokiose kryptyse mes matom Lietuvos proveržį, kaip mes norim panaudoti savo žmogišką kapitalą, intelektą, finansines lėšas tiek iš savo biudžeto, tiek gaunamas iš Europos Sąjungos.
O svarbiausiu tikslu ir grėsme aš matau Lietuvos išsivaikščiojimą. Man asmeniškai tai yra skaudu, man trūksta, kad mes neturime prisiėmę aiškios politinės atsakomybės, Vyriausybės, valstybės vadovų lygmenyje, kodėl žmonės išsivaikšto ir ką mes turime daryti.
Tam reikalingas panašaus lygio strateginis susitarimas, kurį mes buvome pasiekę stojant į Europos Sąjungą ir NATO, geriausi žmogiškieji protai, kitų valstybių patirtis – Singapūro, Airijos, kaip valstybė sugebėjo pakeisti savo mokestinę, psichologinę, socialinę aplinką, išlaikant savus piliečius, tie, kurie anksčiau buvo išvykę, atgal sugrįžo.
Aišku, bus reikalinga kontroliuojama, bet tikslinga imigracijos politika, kur imigracijos veiksniai, lygis būtų apibrėžtas mūsų strateginių ekonominių interesų, kokių žmonių, žmogiško kapitalo mes norime pritraukti.
Ta linkme aš stengsiuosi dirbti, kartu su kitais ekspertais prisidėti, formuojant tam tikras rekomendacijas.
„Lietuva tiesiogiai“ - nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.