Iš valstybinio buto Preiloje daugelį metų klibinamas, bet teismų užtarimo sulaukiantis Neringos meras 43 metų socialdemokratas Darius Jasaitis graudino visuomenę, kaip praradus butą jam būtų nelengva suktis su 1600 eurų alga – reikia juk gražiai apsirengti, mokėti partijos nario mokestį, išlaikyti apynaujį automobilį.
Netekus būsto, merui iš pradžių tektų gyventi kabinete, o neperrinkus, jo lauktų gatvė.
Taip kalbėjo sveikas, darbingo amžiaus žmogus, gaunantis dukart didesnį atlyginimą už šalies vidurkį, Kuršių nerijos nacionalinio parko bute įsitaisęs už simbolinį 23 eurų nuomos mokestį.
Šie žodžiai tarsi skuduru tvojo šimtams tūkstančių tvarkingų daugiavaikių šeimų, neįgaliųjų, pensininkų, taip pat mokytojams, bibliotekininkams, slaugytojams, kitų didvyriškų profesijų atstovams, kuriems D.Jasaičio pajamos – neįsivaizduojamos kosmoso aukštybės.
Įžūlumo konkurse D.Jasaitį pralenkti bandė Seimo poniutės – iš 2 tūkst. eurų atlygimo neįmanoma padoriai apsirengti, virkavo jos parlamento pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, kuris nuo rinkėjų slėpė į skurdo liūną įklimpusių politikių pavardes.
Seimo narė Aušra Maldeikienė dėstė, jog parlamentaro alga nėra labai jau didelė, o plagiato drugio iš Kauno technologijos universiteto rektoriaus kėdės iškrėstas Petras Baršauskas nesižavėjo savo 3 tūkst. eurų atlyginimu – ką ten, daugiau gauna net statybininkas.
Valstybinių įmonių ir įstaigų bosai, iš iždo kas mėnesį nugriebiantys po 3, 4, net 6 tūkst. eurų, be raudonio dėmių veiduose porina, jog toks atlyginimas – negėdingas, jeigu jis būtų mažesnis, visi kaip kiškiai išsilakstytų. Įdomu, kur? Kas privačiame sektoriuje sutiktų tiek mokėti veikėjams, kurie netrykšta talentu, tačiau pagal sovietmečio tradicijas per pažintis, partinius ryšius dešimtmečius sėkmingai plaukioja nuo vieno šilto valdiško posto prie kito?
Tariamas politikų rūpestis skurdžias pajamas gaunančiais piliečiais virsta primityviu farsu. Seime pramušinėjamas Algirdo Syso ir Andriaus Palionio užmojis būtų vertas dėmesio, jei jie siūlytų kilstelti 400-800 eurus gaunančių biudžetininkų algas. Tačiau palaiminus šį projektą, labiausiai augtų pačių seimūnų, teisėjų ir kitų riebų kąsnį, palyginti su didžiąja visuomenės dalimi, atsiriekiančių žmonių atlyginimai.
Neseniai parduotuvėje teko išvysti senutę, kuri ilgai vaikščiojo nuo vieno prekystalio prie kito, bet liūdnai atsidususi, nuėjo su tuščiu maišeliu rankoje – kainos buvo per aukštos, daužančios į šipulius jos kuklų biudžetą.
Kitas ašaras kauptis privertęs epizodas – paauglių pašnekesys prekybos centre apie kišenpinigius. Vienam tėvai kasdien duoda penkis, kitam – septynis eurus, o kukliau apsirengusi mergaitė tyliai ištarė: „Aš gaunu tris eurus per savaitę“.
Po tokių žodžių politikų verkšlenimai dėl tariamai sunkios materialinės padėties – tarsi spjūvis į veidą juos išlaikantiems, iš nepalyginamai kuklesnių pajamų gyvenantiems rinkėjams.
Kol valdžioje bus žmonės, kuriems neskauda širdies dėl skurstančiųjų, kurie aimanuoja net ir gaudami solidžias algas, mes toliau vilksimės Europos Sąjungos uodegoje. Nes jiems negelia širdies ir dėl šalies ateities.
