Praėjusią savaitę į Alytaus pataisos namus kasdien vykdavo desantas iš Vilniaus. Keturi pareigūnai kiauras dienas sėdėjo ir klausėsi nuobodžiaujančių, arba, kaip pasakytų vargstantieji laisvėje, išsidirbinėjančių, nuteistųjų skundų.
Štai dešimt metų nelaisvės gavęs Aleksandras K. norėtų gauti kilimėlį mankštai ir dar pageidautų, kad prie jo nesiartintų narkomanai, sergantys ŽIV, džiovininkai ir kiti, pasak jo, „brudai“.
„Karma“, – pamaniau pasidomėjusi jo kriminaline istorija.
Pasirodo, tokia bausmė skirta už narkotikų gabenimą ir platinimą stambiu mastu. Dar pagalvojau, kažin kiek žmonių jis padarė narkomanais, kurie dėl kelių eurų dozei suskaldydavo senukams galvas.
Nesuprantu, kodėl reikia ką nors papjauti ar apiplėšti, kad tokio žmogaus teisės tampa svarbesnės negu jų aukų, dažniausiai nesulaukiančių žalos atlyginimo. Kas taip perlenkė lazdą gindami vienos grupės žmonių teises, kuriomis manipuliuojant stringa pats teisingumo vykdymas?
Daugybė pareigūnų, atitraukti nuo pagrindinio savo darbo, atsimušinėja nuo nesibaigiančių nuteistųjų ir jų teisių gynėjų skundų.
Alytaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Linas Šimkus stebėjosi, kad įmantrius skundus surezga net nemokantys rašyti beraščiai, nelankę mokyklos.
Nuo skundų dėl netinkamų kalėjimo sąlygų dūsta teismai, šūsnis laiškų gauna Seimo nariai, o Seimo kontrolierius galima pavadinti nuteistųjų atstovais, nes jų „humaniškos“ rekomendacijos dažnai prasilenkia su sveiku protu.
Įdarbintos visos skundams jautrios kontrolės organizacijos. Paklauskite Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kiek kartų važiavo tikrinti nuteistųjų skundų, nes maistas jiems patiekiamas per šaltas. Arba nepakankamai nekaloringas.
Atvažiuoja tikrintojai, skaičiuoja davinio kalorijas. Ar kokie nors seneliai, išlaikomi valstybės, savo prieglaudose sulaukia tiek dėmesio?
Skundų piramidės viršūnėje – Lukiškių kalėjimas ir Alytaus pataisos namai.
„Gyvagalviams“ – taip vadinami nuteistieji iki gyvos galvos – tai garantuotas būdas atkreipti į save dėmesį, prablaškyti nuobodulį ir dar turėti iš to finansinės naudos.
Pagulėję gali atsipūsti
Kai nusikaltėlis pasiunčiamas už grotų, mažų mažiausiai tikimės, kad bus apribotas jo komfortas. Tačiau kalėjimas iš vidaus baisus neatrodo.
Alytaus pataisos namai užima net 18 hektarų plotą – tai tarsi miestas mieste.
Dirba tik trečdalis nuteistųjų. Daugeliui bausmės laikas skaičiuojamas serialais, peržiūrėtais lovose, beveik prie visų, lyg kokiame transatlantiniame lėktuve, pritvirtintas nedidelis televizorius.
Dauguma „kali“ gulėdami siaurose lovose, po to tie tatuiruoti milžinai eina atsipūsti į poilsio kambarį. Patalpos su odiniais baldais, egzotiškų žuvų akvariumai, blizgančios grindys, treniruokliai, biliardo stalas, kompiuteriai, muzikos klubas, sporto aikštelės.
2016 metais nuteistiesiems išlaikyti įkalinimo įstaigose skirta 54,7 mln. eurų.
Šiuo metu Alytaus kalėjime sėdi, tiksliau sakant, daugiausia guli, netgi vidury dienos, apie 1100 nuteistųjų. Tiesa, ne visi jie mūrai ąžuolai, socialiniuose tinkluose žvejojantys nuotakas ar lengvatikes aukas.
Natūralioji atranka daugelį čia pasodina ant atstumtųjų suolelio. Kai kurie jų suluošinti savo pasirinkto gyvenimo kelyje. Kitų tiesiog gaila, už grotų atsidūrusių už pirmą savo nusikaltimą, kai kuriems čia ne vieta, nes jie nesugeba pakovoti už save. O pataisos namų pažibos – daugkartiniai „čempionai“, kriminalinį stažą skaičiuojantys dešimtimis teismo nuosprendžių.
„Ozas“ – taip vadinasi Alytaus pataisos namų korpusas, kuriame gyvena „šustriakai“. Vos pravėrus duris jie pradeda švilpti lyg varnėnai, šaukti: „Mentai, mentai.“ Kelių pareigūnų prižiūrimame nuteistųjų būryje vis kas nors verdama, gaminama, slepiama.
Priėjus arčiau prie švilpiko galima pamatyti tik nekaltas akis, kurios, žinoma, niekuo dėtos. Bet per kiekvieną kratą randama telefonų, kortelių, interneto ryšio priemonių. Ryšys ir svaigalai čia – brangiausia valiuta.
Nors ant tvorų dar likę užrašai „Stop – bus panaudotas šaunamasis ginklas“, perrašius įstatymą nuo rugsėjo 1-osios niekas nebešauna į sprunkantį per tvorą.
Kita vertus, ko bėgti, jei kalėjime daugelis gyvena geriau negu laisvėje?
Dalis nuteistųjų, būdami laisvi, neturėjo socialinio draudimo, darbo stažo, nesilankydavo pas gydytojus, neturėjo pinigų maistui, vaistams, pramogoms.
Laisvėje valkiojęsi benamiai apie tokius poilsio kambarius su odiniais baldais negalėjo nė pasvajoti – dauguma apsieidavo be higienos priemonių, dantų pastos, dezodorantų, prezervatyvų. O čia viską gauna veltui.
Vaistai: viskas įskaičiuota
Neseniai kilo skandalas paaiškėjus, kad nuteistieji gauna gausybę psichotropinių vaistų. Šiuo metu Alytaus pataisos namuose vyksta tyrimas, kuris turėtų viską paaiškinti.
Jeigu kam nors jau dabar neaišku, štai faktai, kuriais gali tikėti, gali netikėti: pasirodo, daugiau nei 90 procentų nuteistųjų turi įgytų ar įgimtų psichikos sutrikimų, priklausomybių, kurias nuolat reikia slopinti, raminti, migdyti. Neduosi vaistų – susipjaustys rankas.
Gydytojas kiekvieną kartą rizikuoja prarasti licenciją, jei nepaskirs vaistų, nes jo sprendimas bus tuoj pat apskųstas.
Sveikatos priežiūros skyriuje – 400 pavadinimų vaistų, 40 proc. kalinių juos nuolat vartoja, kiti prašo ir nevartoja, nes čia pat, prie skyriaus, tabletės išmetamos į šiukšlių dėžę.
Už nusikaltimų aukų ir kitų mokesčių mokėtojų pinigais perkamus vaistus kaliniams nereikia mokėti nė cento, už procedūras – taip pat.
2016 metais nuteistiesiems skirtiems medikamentams išleista 838,6 tūkst. eurų, iš jų Alytaus pataisos namų – 353 tūkst., 225,4 tūkst. eurų teko vaistams, kuriais gydoma nuo ŽIV ir AIDS.
Pas gydytojus – be eilės
Populiariausių skundų viršūnėse – gydymo paslaugos, nors nuteistiesiems, iš viso neturėjusiems socialinio draudimo, už vizitus pas gydytojus mokėti nereikia.
Kai tik kalinys pareiškia norą patekti pas gydytoją specialistą, jam net netenka laukti eilėje kaip kitiems mirtingiesiems. Negi su ginkluotu konvojumi jis stovės prie gydytojų kabineto?
Per pirmus šešis šių metų mėnesius nuteistieji, lydimi sargybos, 210 kartų vyko į polikliniką, kartais – po kelis kartus per dieną. Daugelio specialistų, tarp jų ir odontologų, paslaugos jiems, kaip ir pataisos namuose, suteikiamos nemokamai. Už ką? Kad apribota jų laisvė?
Beje, tuo metu, kai lankiausi Alytaus pataisos namuose, priklausomybes norėjo gydytis du asmenys, o specialistai dirba trys. Mat nuteistieji turi teisę „nenorėti“ gydytis.
Jautiena – privaloma
Teigiama, kad Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas žmogus, bet tik ne kaliniai. Pastarieji aprūpinti ir vaistais, ir maistu, kokio daugelis laisvėje nevalgė.
Kalėjimų departamento duomenimis, 2016 metais laisvės atėmimo įstaigoms išlaikyti skirta 54,7 mln. eurų. Iš jų įkalintų asmenų maitinimui atseikėta beveik 5 mln. eurų, vien Alytaus pataisos namams – 809,6 tūkst. eurų.
Vieno nelaisvėje gyvenančio diena kainuoja apie 13 eurų, o kartais gali siekti net 60 eurų.
Aišku, nuo daugelio išlaidų neišsisuksi, tačiau maistui taupantys žmonės užspringtų pamatę, kokie kalinių valgiaraščiai.
Nuteistųjų mitybą reglamentuojančiuose teisės aktuose demonstruojant aukštą žmogaus teisių gynimo lygį įteisinta, kad nuo 2018-ųjų kiekvieno kalinio, jeigu jis ne vegetaras, mitybą pagerins 2 kilogramai jautienos per mėnesį.
Veganų nelaisvėje nedaug, tačiau ir jais pasirūpinta – jiems atskiras valgiaraštis, kaip ir vegetarams, sergantiems kepenų nepakankamumu, cukriniu diabetu. Pastarieji dar gauna ir naktipiečius.
Reikia tik įsivaizduoti, kokia erdvė atsiveria skundams rašyti, jei kuriam veganui pasirodo, kad jiems skiriamas maistas ne visai tinkamai paruoštas.
Pataisos namų administraciją šokdina alkoholikai, narkomanai ir kitomis per žalingą gyvenimo būdą užgyventomis ligomis sergantys kaliniai, kurių dažno meniu sudarydavo šiukšlių konteinerio turinys.
Kaip čia nepaklausi: ar daug garbingų senjorų užsitarnavo du kilogramus jautienos per mėnesį, jei statistinis pensininkas guodžiasi neturįs net protezams, kuriais tą mėsą sukramtytų?
Dvasinio peno – per akis
Stebina ir tai, kad nei savo, nei kitų žmonių teisių laisvėje nepaisę kaliniai staiga jų pasigenda atsidūrę už grotų. Skundų padaugėja po susitikimų su žmogaus teisėmis besirūpinančiomis negirdėtomis organizacijomis.
Nuteistųjų susitikimų darbotvarkėje – pasimatymai su jų sielovada susirūpinusiomis nevyriausybinėmis viešosiomis įstaigomis, įvairių religijų atstovais, tarp jų ir „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios, meditacijos centrais, kviečiančiais aplankyti kalinį, duoti antrą šansą, ir kitomis, kurios tiesiog puikiai atitinka sektų apibrėžtį.
Tą dieną, kai buvau Alytaus pataisos namuose, buvo atvykęs ne kas kitas, o pats Pranašas iš JAV. Nenoriu šaipytis iš dvasinių ieškojimų būdų, bet buvo smagu klausytis kalbų, kaip Dievas jiems jau atleido ir patys jie turi sau atleisti, prisiminti, kad jie turi tokias pat teises, kaip ir kiti visuomenės nariai. Tik ar tikrai visuomenė jau jiems atleido?
Toks Andrius X, nuteistas dvylikai metų laisvės atėmimo už tai, kad žiauriai kankindamas nužudė žmogų, pataisos namuose tapo musulmonu Ismailu, reikalauja Korano.
Kažkas jam turi nupirkti Koraną. Ar tikrai turi? Biudžeto lėšomis?
O kultūrinių programų su pilvo šokėjomis, populiariais atlikėjais, scenos divomis galėtų pavydėti bet kuris provincijos miestelis, neprisikviečiantis net ir Ž lygio popžvaigždžių.
Alytaus pataisos namuose galima įgyti septynias profesijas, dirbti, eiti į paskaitas, koncertus, koplyčią, kirpyklą. Galima, bet daugelis neina.
Prezervatyvai – irgi veltui
„Patiriu nežmoniškas kančias, nes negaliu pasikeisti apatinių“, – viename skunde rašo nuteistasis, nors skalbimo paslaugos jam nemokamos. Ši nuostata net įtvirtinta teisės aktuose.
Nesuprantu, kodėl jis savo apatinių neįdeda į skalbimo mašiną. Bet įstatymo numatyta tvarka reikia išnagrinėti jo skundą ir parašyti atsakymą raštu.
Bandau suprasti, kodėl dar 2016 metų Teisingumo ministerijos priimtu teisės aktu numatyta nuteistiesiems į ilgalaikius pasimatymus įdėti nemokamų prezervatyvų. Kodėl norėdami „pasimatyti“ jie negali susitaupyti ir nusipirkti prezervatyvų patys?
Už nakvynę viešbučio vertuose pasimatymų kambariuose mokėti irgi nereikia, nebent į romantišką pasimatymą antroji pusė atvyksta iš Panevėžio moterų pataisos namų.
Tuomet ji susimoka už konvojaus paslaugas.
Striuka tik neklusniesiems
Pataisos namuose yra ir tikras baisus kalėjimas, kur kamerose beveik nėra laisvų vietų. Kaliniams reikia gerai prisidirbti, kad patektų į šiuos narvus. Čia jau tikrai apribota laisvė ir bendravimas.
Nuo vieno lango iki kito nusidriekę siūlai rodo, kad veikia vadinamoji Morzės abėcėlė.
Pro nedidelį langelį paduodant maistą iš pradžių pasigirsta urzgimas, panašus į skundimąsi.
Bandau įsiklausyti, kuo gi skundžiasi Dantės „Pragaro“ aštuntame rate atsidūrę nusikaltėliai: „Peiliuko reikia, duonytės atsipjauti...“