Šią savaitę uraganą viešojoje erdvėje sukėlė net du žinomi šalies žmonės – dizaineris J.Statkevičius ir viešųjų ryšių specialistė, rašytoja R.Vanagaitė.
J.Statkevičiaus interviu Rusijos propagandos kanalui „Sputnik“, kur jis pavadino Lietuvą tokia valstybe, iš kurios lieka tik emigruoti, sukėlė pirmąją visuotinio triukšmo bangą.
Tačiau tas interviu vargu ar buvo vertas, kad dėl jo kiltų toks cunamis.
Antai europarlamentaras V.Mazuronis, paskelbęs, kad kandidatuos prezidento rinkimuose, savo apsisprendimą motyvavo labai panašia į J.Statkevičiaus leksika – esą jį jau galutinai užkniso tai, kas vyksta Lietuvoje.
Bet po partijas pabėgiojusio politinio senjoro mėginimas pavaizduoti šiuolaikišką jaunuolį daugeliui sukėlė atlaidų juoką, o J.Statkevičiaus pareiškimai įžiebė pyktį.
Galima sutikti, jog ne kartą panašiais pareiškimais garsėjęs ekscentriškasis dizaineris dabar padarė rimtą klaidą, kad išsiliejo Rusijos režimo propagandos kanalui.
Bet bene labiausiai ant menininko buvo nirštama dėl to, kad taip jis neva sukėlė didžiulį pavojų Lietuvos valstybei, – padėdamas Kremliui auginti penktąją koloną ir būsimus okupantų kolaborantus Lietuvoje skleidžiant savo propagandą.
Šitokios baimės greičiausiai gerokai perdėtos. Juk tokių „sputnikų“ pagrindinis adresatas – plačios Rusijos masės, kurioms siekiama vis iš naujo įrodyti, kad ne tik „pribaltai“, bet ir visi Vakarai yra ties žlugimo riba.
Bet Vakarų, kaip ir Lietuvos, auditorijai tos Kremliaus žiniasklaidos poveikis – minimalus.
Juolab buvo akivaizdu, kad tuo pavojumi iš tiesų netiki net daugelis tų, kurie puolė paskutiniais žodžiais keikti J.Statkevičiaus kaip Lietuvos priešo.
Kaip ir kitais atvejais, tų aistringųjų smerkėjų pagrindinis motyvas – įšokti į pirmąsias eiles visuotiniame tautos mobilizavimo rituale arba patvirtinti savo „teisingą“ ir svarų statusą. Kitaip sakant, kai kurie J.Statkevičiaus talžytojai irgi pasirodė kaip pigūs propagandininkai – užuot kalbėję argumentais, tenkinosi dergdami dizainerį tarpuvarčių vertais žodžiais.
Bet J.Statkevičius greitai tapo antraplaniu herojumi, mat R.Vanagaitės demaršas – kur kas rimtesnis.
Ši rašytoja vieną pokario partizanų vadų A.Ramanauską-Vanagą tiesiai išvadino Rusijos specialiųjų tarnybų agentu, kokiu jis esą tapo dar per pirmąją sovietinę okupaciją, bei sovietų šlovintoju, kokiu jis esą dėl savo silpnumo ir noro įsiteikti okupantams tapo po to, kai buvo suimtas.
Negana to, R.Vanagaitė pareiškė, kad toks menkysta, kuris net nebuvo kankintas, o pats save mėgino sužaloti ir išdavė savo buvusius bendražygius, yra nevertas didvyrio vardo. Be to, dabartinis jos gyvenimo draugas, žymus „nacių medžiotojas“ E.Zuroffas esą pateiks medžiagos, kad Vanagas dar prisidėjo ir žudant žydus.
Faktai apie buvusį Vanago flirtą su sovietiniu saugumu, taip pat apie paskutines jo kalbas pripažįstant savo „klaidas“ ir „nusikaltimus“ – seniai žinomi, išanalizuoti istorikų.
Žinoma ir tai, kad šis žmogus buvo nepaprastai nuožmiai kankintas, kartu grasinant ir jo artimiesiems. Be to, žinoma, kad ne tik Vanago, bet ir kitas panašias bylas KGB klastojo.
Aišku, neatmestina, kad R.Vanagaitė su E.Zuroffu galbūt galėjo atrasti ir kokios nors iki šiol nežinomos medžiagos apie partizanų vadą, bet ar padoru ją anonsuoti tokia žiauria forma?
Regis, neklysta tie, kurie teigia, kad R.Vanagaitė taip tiesiog siekia kuo didesnės reklamos sau, todėl daro tai kuo skandalingesniu būdu. Bet vargu ar pateisinama, kad ji taip elgiasi kruviname istoriniame lauke, į kurį reikėtų žengti su didinamuoju stiklu, o ne kirviu.
Dažnas, pirmiausia profesionalūs istorikai, apie tai jau perspėjo, kai pasirodė nacionalinį ažiotažą sukėlusi R.Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kėlusi tikrai svarbią visuomenės atsakomybės už dalies lietuvių dalyvavimo holokauste problemą.
Tokie beatodairiški išpuoliai nesiremiant faktų visuma šią problemą tik diskredituoja, nes ji toliau lieka ideologinių, politinių ir etninių kaktomušų įkaite.
Prie to prisideda ir didelės Lietuvos visuomenės dalies reakcija. Štai ir dabar R.Vanagaitė, E.Zuroffas, taip pat netgi tie, kurie šioje situacijoje bandė išlikti blaivesni, iškart buvo paskelbti Rusijos talkininkais jos informaciniame kare prieš Lietuvą.
Neliko nuošalyje ir dešiniųjų patriarchas V.Landsbergis. Jis R.Vanagaitei, be kita ko, viešai patarė: „Nueikit į mišką, kur drebulės, pasimelskit ir nusiteiskit.“
Drastiškai pasielgė leidykla „Alma littera“, kuri iki šiol leido R.Vanagaitės knygas. Leidėjai pareiškė nutraukiantys ryšius su šia rašytoja, o visas jos knygas išimantys iš prekybos.
Aišku, bus tokį leidyklos žingsnį giriančių, bet bus ir tokių, kurie pasakys, kad tokia praktika primena knygų deginimo ritualus diktatorių valdomose šalyse ar paprasčiausią cenzūrą. O nedraugiškų valstybių propagandininkai galės baksnoti į Lietuvą, kaip į priešų nuolat ieškančią ir necivilizuotomis priemonėmis su jais kovojančią abejotinos demokratijos valstybę.
Blogiausia, kad šešėlyje vėl liko bene svarbiausia problema, dėl ko vis kyla panašūs skandalai: Lietuva iki šiol dar nesuvedė sąskaitų su tragiška savo istorija, o ją tebedažo tik juoda ir balta spalvomis, kitaip sakant, tada buvo arba patriotai, arba niekšai.
Kol neideologizuoti istorikai argumentuotai neatsakys į visus abejonių tebekeliančius klausimus dėl lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse ar kai kurių pokario partizanų veiklos, tol Lietuva ir jos visuomenė bus pažeidžiama. Ir neatmestina, kad vėl bus įžiebti skandalai, kaip atsitiko šią savaitę.
