Po Lukiškių aikštę jau galima pasidairyti, tačiau kiek anksčiau merkiant lietui ir žvelgiant į skubančius, nuvargusius darbininkus, nejučiom prisimindavai klasiko Kristijono Donelaičio eilutes iš „Rudenio gėrybių“: „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina...“
Iš tiesų – aplipę purvais, merkiami lietaus darbininkai keikė valdžią, kuri gainiojo, kad lapkričio 3-iąją aikštė trūks plyš būtų atidaryta.
Dėl to dirbo savaitgaliais, plušėjo viršvalandžius.
Lukiškių aikštės rekonstrukcijos konkursas klimpo nuo pat dar 1999 metais kilusio sumanymo ją paversti reprezentacinės valstybės aikštės vardo verta vieta.
Nuo rekonstrukcijos pradžios praėjo daugiau nei pusantrų metų, bet ar tas vertimasis per galvą, skubėjimas buvo į naudą?
Miesto galvos nepasirodė
Savivaldybės atstovė Neringa Kolkaitė tik ketvirtadienio pavakarę patvirtino, kad kitą dieną – penktadienį – Lukiškių aikštė bus atverta lankytojams.
Tačiau optimizmu trykštančių žinučių iš savivaldybės nebuvo.
O juk apie tokių objektų atidarymo iškilmes valdžia mėgsta pasigirti iš anksto.
Kodėl jų nebus, N.Kolkaitė neatsakė, o mero Remigijaus Šimašiaus darbotvarkėje lapkričio 3-iąją apsilankymas rekonstruotoje aikštėje net nebuvo paminėtas.
„Aikštė atverta lankytojams, jie galės pasivaikščioti naujais takais, pasidžiaugti pertvarkomis“, – aiškino N.Kolkaitė.
Tik savivaldybės vadovai Lukiškių aikšte, kuri buvo uždaryta nuo praėjusių metų liepos, vakar džiaugtis neketino.
Asfaltavo ir pilant lietui
O ketvirtadienį aikštėje po purvyną dar murdėsi darbininkai. Paklaustas, kaip sekasi darbai, vienas įmonės „Kerista“ ženklais pažymėtu kombinezonu vilkintis darbuotojas tik mostelėjo ranka: „Et, nenoriu net kalbėti. Visą spalio mėnesį viršvalandžius dirbame, šeštadienių, sekmadienių laisvų nebūna. Ir kas iš to?“
Iš tiesų – ir praėjusį savaitgalį buvo asfaltuojama Lukiškių gatvė.
Pylė lietus, dangus su žeme maišėsi, bet kelininkai kantriai mėgino lyginti asfaltą.
Apgailėtinai darbininkų pastangos atrodė ir užvakar. Štai Lukiškių aikštės kampe jie grėbliais ir kastuvais mėgino lyginti gruntą.
Kokį ten gruntą – purvą su žemių gurvuoliais stumdė. Ir kaip čia vėl neprisiminsi K.Donelaičio: „Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos, nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška.“
Nespėjo lyginti skaldos
Tuo metu J.Tumo-Vaižganto gatvėje buvo klojamas šaligatvio kraštas.
Kad sustabdytų vandens upelį, išpylė tokio pat purvo kalną, o kad jo lietus taip greitai neišplautų, ant viršaus užmetė smėlio maišą.
Bet vanduo vis tiek tekėjo, tad betoninį šaligatvio kraštą įmetė tiesiog į balą.
Aikštėje volas mėgino išlyginti skalda išpiltą taką. Sunkvežimiai ją vis vežė, tad kelininkas tiesiog nebespėjo atlikti savo darbo.
Nelengva buvo ir lyginti žemę, kur tik kitąmet žaliuos žolė. Karučių ratai buvo tirštai aplipę purvu. Permirkusios žemės prikrautas karutis, žemėtas grėblys ar kastuvas taip pat svėrė gerokai daugiau.
Ilsėtis – į automobilį
Jau visai pilant lietui darbininkai ketvirtadienį krovė iš sunkvežimio ir statė suolus. Tokius pat, kokiais savaitgaliais užtveriamas eismas Gedimino prospekto atkarpoje.
Suolai aikštėje nepritvirtinti prie trinkelių, tad neatmestina, kad greitai bus ištampyti į pakampes.
O Vilniaus gatvių apšvietimo elektros tinklų darbuotojai vis dar buvo įnikę į šviestuvų montavimą.
Gatves aplink aikštę buvo apsupusi statybininkų, kelininkų technika. Kadangi patalpų drabužiams išsidžiovinti ir sušilti aikštėje nebuvo, darbininkai ilsėjosi ir šildėsi automobiliuose. Tai liudijo aprasoję jų langai.
Kad įvykis išskirtinis, rodė ir ant šaligatvio sustatyti įmonių vadovų visureigiai. Brisdami per purvą jie mojavo aikštėje skėčiais, duodami paskutinius nurodymus.
Pasiteisinimas – ne vienas
Kai Lukiškių aikštę praėjusių metų vasarą uždarė rekonstruoti, valdžia žadėjo, kad kitų metų rugsėjį jau galėsime joje ilsėtis, pasivaikščioti.
Kai paaiškėjo, kad rugsėjį darbų atlikti nespės, savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento vadovas Virginijus Pauža rado neapibrėžtą pasiteisinimą, kodėl Lukiškių aikštė neatidaryta laiku.
Esą aikštės rekonstrukcija vyksta pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį, todėl ji užtruks pusantrų metų.
Tačiau savivaldybė žadėjo, kad jau lapkričio 3-iąją lankytojai išvys visiškai kitą vaizdą: naujai išvedžiotus takus, pakeistą aikštės granitinę dangą, įrengtus naujus suolus, pasodintus medžius, naujus šviestuvus, vėliavų stiebus.
Priekaištaujant savivaldybei dėl vėlavimo, ji pirštu bedė į archeologus: esą aikštėje užsitęsė tyrimai.
Tad net po Lukiškių aikštės atidarymo joje dar kurį laiką darbuosis archeologai.
Dar vienas pasiteisinimas – užtruko savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ specialistai, rengiantys Lukiškių aikštės rekonstrukcijos techninį projektą. Deja, dėl šios problemos susigriebta tik liepą.
O kai kurių darbų Lukiškių aikštėje viešieji pirkimai vyko tik spalio mėnesį.
Pakeitė tik pavadinimus
Ir netikėk, kad istorija sukasi ratu. Juk tarpukariu lenkai taip pat neskubėjo rekonstruoti Lukiškių aikštės. Jie ilgai rengė konkursus, diskutavo, tačiau mažai ką darė.
Kaip ir mūsų laikais, lenkai aikštę ketino paversti reprezentacine. Juk ne veltui iki 1936 metų Lukiškėmis vadinta aikštė po Juzefo Pilsudskio mirties buvo pervadinta Maršalo Pilsudskio.
Bet 1939 metais atėjo rusų bolševikai ir Vilnių su visa Lukiškių aikšte trumpam atidavė Lietuvai, tačiau greitai aikštėje buvo įkurdintas rusų revoliucionierius Vladimiras Leninas.
Beje, panašiai kaip lenkai elgėsi ir lietuviai – iš Lenino aikštės pavadinimą pakeitę į Lukiškių, iki šiol ginčijasi dėl Vyčio paminklo joje, o aikštės rekonstrukcijos darbų teko laukti ne vieną dešimtmetį.
Žvalgėsi pro tvoros tarpus
Paprasti vilniečiai neabejingi tam, kaip atrodys Lukiškių aikštė. Nors ketvirtadienį merkė įkyrus lietus, tai vienoje, tai kitoje vietoje prie tvoros tarpo buvo matyti koks nors smalsuolis.
O tų tarpų, skylių tvoroje – gerokai daugiau nei anksčiau, nes skubantys darbininkai nebespėjo jų lopyti. Vis dėlto mėginančius fotografuoti paskutinius darbus vilniečius jie varė šalin: „Čia negalima, nesvarbu, kad juostos nėra.“
Žvelgdama į aikštę iš Gedimino prospekto pusės vilnietė Juzefa Barzdžiūnienė atsiduso: „Skubos darbą velnias neša.
Ar reikėjo taip viską išdraskyti, tiek pinigų sumerkti, kad sulauktume tokio rezultato? Mano galva, ne.“
Vilniuje 47 metus gyvenanti moteris matė, kaip keitėsi Lukiškių aikštė. Jos nuomone, būtų užtekę patvarkyti takus, pakeisti suolus, apšvietimą ir palaukti, kol ateis įkvėpimas. Nes dabar aikštė atrodo negyva.
Pro šalį ėjusi kita moteris pripažino, kad nė šviestuvų nereikėjo keisti – senieji atrodė geriau: „To modernaus meno nauji šviestuvai greitai bus nudraskyti. Pažiūrėkite, kokio jie aukščio.“
Lenkai paminklo J.Pilsudskiui nepastatė
XX amžiaus pradžioje, iškilus Teismo rūmų (dabar – Vilniaus apygardos ir Apeliacinis teismai) ir Moterų gimnazijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pastatams, o vakarinėje dalyje – Pirklių klubui ir vadinamajai Juozapo Montvilos kolonijai – išskirtiniam nedidelių namų kvartalui, Lukiškių aikštė įgijo dabartinį pavidalą.
Visas aikštės plotas buvo išvagotas takų, pakraščiai užsodinti medžiais. Taip Lukiškių aikštė atrodė iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, o po to Vilnius atiteko Lenkijai.
Lukiškėse lenkai nevengė rengti kariuomenės pasirodymų ir netgi buvo pastatę laikiną medinį obeliską 1918 metų kovose dėl Vilniaus žuvusiems kariams atminti.
Netrukus pradėta rimtai ruoštis J.Pilsudskio paminklo statybai, tačiau tam sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.
