išklojo viską, ką žinojo. Ir vis dėlto norisi jai uždegti žvakutę.
Moteris kape - pokario metais graži mergina N., kartu su savo seserimi
ir keliais partizanais buvo užklupta stribų.
Sesuo buvo sušaudyta ten pat, prie sudarkyto bunkerio, N. akivaizdoje.
Pati N. išprievartauta ir nugabenta tardyti. Tačiau N. netapo
kaltinamąja - jai pasiūlytas atsitiktinai bunkeryje atsidūrusios
liudininkės vaidmuo. Žinoma, už gražias akis. N., suvokusi, jog tai
vienintelis būdas likti gyvai, papasakojo ir tai, ko nežinojo.
N. išgyveno, dirbo kolchoze, viena augino sūnų. Kartais užsukdavo buvę
stribai, išskyrus vaiko tėvą, pagerti. Ir dar kai ko. N. sužinojo, kad
vaiko tėvas dirba lentpjūvėje, bandė įtikinti, kad prisiimtų tėvystę,
bet tas pasiuntė savo sėbrus pas N. perspėti, kad jai nereikėtų to
daryti.
Netrukus vaiko tėvas buvo rastas negyvas po užgriuvusiais rąstais.
Stribai savarankiškai bandė išsiaiškinti, kas atsitiko, ir įtarė N.
Jos apkaltinti nepavyko - N. rado vyrą užtarėją, stribai pradingo lyg į
vandenį.
Išniro jie jau pasenę, gimus Sąjūdžiui, ir iš karto pradėjo šantažuoti
N., kad nesugalvotų kam nors ko nors apie juos pasakoti. N. ir pati
bijojo, bet jau ne stribų, o kad apie jos praeitį nesužinotų sūnus, mat
stribai tuo ir gąsdino.
Tuomet N. suplanavo stribams siaubingą kerštą. Agatha Christie tokio
nesugalvotų. Kerštą už viską: seserį, prievartavimą, suniokotą
gyvenimą. Dalį keršto įvykdė, kitos dalies nebespėjo - užklupo vėžys.
Moteris aiškino, esą tai Dievas nebeleido grimzti į mirtiną nuodėmę.
Tačiau prieš mirtį norėjo su kuo nors pasikalbėti.
Aš tą istoriją žinau. N. yra ne N. Ji taip pat yra, nepaisant gal kada
ir klaidingo sprendimo, Lietuvos tragedijos dalis. Daug tokių istorijų
žinau. Dalį jų išgirdau iš savo motinos, buvusios partizanų ryšininkės
ir kalėjusios Intoje, pasakojimų, nors ji ryžosi ap[ie tai prabilti
tik Sąjūdžio laikais.
Kadaise, kai buvau dar studentas, su kolega L.Gadeikiu rinkome tautosaką
Žemaitijoje. Padainavę pagyvenę žmonės neretai pradėdavo pasakoti apie
pokarį, nes dalis ir dainų tam buvo skirtos. Pirmą kartą supratau, jog
vertinant istoriją, ypač po 1940 metų, juoda ir balta yra pačios
neteisingiausios spalvos.
Jau dirbdamas vieno ryškiausių ir nuoširdžiausių Sąjūdžio kūrėjų
kompozitoriaus J.Juzeliūno vadovaujamoje komisijoje tuo įsitikinau
šimtus kartų. Prie bet kurios žmogaus istorijos revoliucijų ir karų
metais reikia liestis labai atsargiai.
Žinau tikrą istoriją apie jauną sovietinį partinį karjeristą, kuris
įsimylėjo partizanę ir vos ne vesterno stiliumi sugebėjo ją išvogti
iš vagono į Sibirą. Daug vėliau tas pats veikėjas buvo išvadintas
Kremliaus „šunimi“, o mirusi žmona jo jau nebegalėjo apginti.
Manau, ne vienas prisimena skandalingą filmą „Naktinis portjė“. Drąsiai
galiu pasakyti: Lietuvoje buvo daug kietesnių siužetų. Žinoma, tai
nereiškia, jog viskas reliatyvu ir nebeliko jokių aiškių kriterijų. Juk
nenustumsiu į šalį savo motinos ir daugelio kitų likimų ir
nepradėsiu domėtis tardytojų jausmais.
Kriterijai niekur nedingsta, pliusas ir minusas egzistuoja, buvo
gestapas, buvo įvairiais pavadinimais KGB (nors šiuo konkrečiu
pavadinimu žinomas nuo 1954 m.), buvo baltaraiščiai, buvo stribai, buvo
pasižymėję galvažudžiai ir kankintojai.
Tačiau konkrečiu atveju nereikia skubėti atsistoti į kurią nors barikadų
pusę. Paskubėjus labai lengva apsirikti.
Savaime suprantama, turiu galvoje dabartinį triukšmą dėl talentingos
rašytojos R.Vanagaitės tekstų. Tiksliau tariant, dėl vieno emocingo ir
per daug skubotai paskelbto teksto apie garsųjį partizaną
A.Ramanauską-Vanagą.
Prisipažinsiu, kai pirmą kartą susidūriau su tardomų partizanų
bylomis, man pačiam netikėtas klausimas buvo toks: o kodėl tardomieji
taip plačiai viską pasakoja?
Ir tik daug perskaitęs, lygdamas tekstus, ypač liudininkų
parodymus, pradedi suprasti, kaip byla siuvama (tiksliai žanrą
įvardijantis rusiško žargono žodis).
R.Vanagaitė - ne naujokė archyvuose, panašių bylų „organizavimo“
gudrybes turėtų žinoti. Tad jeigu jau nutari kreiptis į visuomenę, tai
turi daryti tik su nenuginčijamu faktu, o ne studentiška abejone.
Bet reakcija į R.Vanagaitės žodžius nustebino labiau nei patys
rašytojos žodžiai.
Užuot ramiai atsakius į tikras ar netikras abejones (tai, beje, darė
„bylų“ fabriką pažįstantis Seimo narys istorikas A.Anušauskas), iš karto
buvo griebtasi vandens pylimo ant Rusijos propagandinio malūno temos.
Pakeliui buvo paskelbta, kad remtis KGB medžiaga yra daugiau nei
nesusipratimas.
Atsiprašau, o kaip tada liustracija? Ten niekuo kitu, tik KGB
medžiaga ir tesiremiama. Ir dar papildomai KGB darbuotojų asmeniniais
popiergaliais. Dabar ruošiamasi skelbti KGB agentūrinius pranešimus.
Kam tada toks vargas, jeigu viskas yra melas?
Mano manymu, sureagavusieji, neturėdami ką staiga pasakyti, sutriko. Ir
vis keisčiau skamba perspėjimai dėl rusiškos propagandos.
Negi svarstydami savo valstybės istorijos problemas, susijusias su
holokaustu ar pokariu, mes turime nuolat galvoti, ką pasakys Rusijos
propagandininkai? O mums patiems tiesa nereikalinga?
O kodėl negalima R.Vanagaitės teiginių vertinti kaip prevencinio
pasitikrinimo dėl kitų metų skyrimo A.Ramanauskui-Vanagui atminti? Ar
būtų geriau abejonių išgirsti jau paskelbus?
