Generalinė prokuratūra šiuo metu svarsto, ar iškelti baudžiamąją bylą dėl skandalingai pagarsėjusios viešųjų ryšių specialistės pareiškimų.
Į teisėsaugą kreipėsi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius – mirusio žmogaus atminimo paniekinimas ir šmeižimas.
„Sprendimas, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, dar nepriimtas. Nagrinėjamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prašymas“, – naujienų portalui lrytas.lt pirmadienį pranešė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė.
R.Vanagaitė sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą apjuodinusi legendinį laisvės kovų didvyrį – esą A.Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas, išdavinėjo bendražygius, šlovino Sovietų Sąjungą ir dalyvavo Holokausto procese.
Itin skaudžiai įžeidė R.Vanagaitės aiškinimai, jog partizanas nebuvo kankinamas, – esą jis pats save sužalojo. Pagal jos logiką, A.Ramanauskas-Vanagas pats išsidūrė akį, šešis kartus prasikirto voką, daužydavo save iki sąmonės netekimo, žalojosi lyties organus.
Praėjusią savaitę pramanų autorė išplatino laišką, kurį žiniasklaida suprato kaip atsiprašymą.
Tačiau iš tikrųjų R.Vanagaitės laiške nebuvo žodžio „atsiprašau“, o savo klaidą ji pripažino tik dėl kankinimų neigimo.
Partizano atminimą žemino ir artimas R.Vanagaitės draugas, nacių medžiotoju prisistatantis Efraimas Zuroffas, tėškęs kaltinimus dėl dalyvavimo žydų persekiojime, bet nepateikęs nė menkiausio įrodymo. Arogantiški ir nepagrįsti kaltinimai iš E.Zuroffo lūpų liejasi jau ne pirmą kartą.
Baudžiamajame kodekse parašyta, jog tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę, ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
R.Vanagaitė savo knygoje „Mūsiškiai“ ir gausiuose interviu tapė lietuvius kuo niūresnėmis spalvomis Holokausto laikotarpiu, pylė ant jų purvą Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai. Ypač dažnai ji „sublizgėdavo“ Rusijos žiniasklaidos priemonėse.
