Vieni spėja, kad R.Vanagaitė tarptautinėje arenoje netrukus bus pristatinėjama kaip lietuviškoji Jeanne d'Arc, kiti sako, kad ji amžiams liks Lietuvos išdavike, kuria puikiai pasinaudojo Vladimiro Putino Rusija. Ką Lietuvos visuomenė padarė ne taip, kad nesugebėjo užglaistyti vienos moteriškės sukelto skandalo?
Į popieriaus mėsmalę turėtų patekti R.Vanagaitės paskutinės autobiografijos knygos – visas 15 tūkstančių tiražas, taip pat ir kitų jos parašytų knygų likučiai iš knygynų ir prekybos vietų. Tačiau leidyklos sprendimas paversti knygas makulatūra sukėlė kone tarptautinį skandalą, o rašytojai suteikė progą pasisakyti ne tik Lietuvoje. Ji cituojama jau ne tik Rusijoje, bet ir Izraelyje.
„Pasipiktinimas, kuris išvirto į knygų šalinimą, automatiškai R.Vanagaitę paverčia persekiojama ir auka. Aš nenustebsiu, kai iš jos bus pradėta kurti lietuviška Jeanne d'Arc – kovotoja už žodžio laisvę. Nenustebsiu, jei ji Lietuvą paduos Europos Žmogaus Teisių Teismui ir galimai laimės“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7” kalbėjo rašytojas Arkadijus Vinokuras.
„Kad ir kaip būtų, uždrausti labai paprasta, bet draudimai nieko nepasiekia, jie tik sukuria erdvę viešai reklamai. Kaip sakoma, blogos reklamos nėra. Aišku, kad ta knyga neturi išliekamosios vertės, bet dabar ji tampa tam tikru kultūriniu fenomenu. Tokią knygą visada įdomu išversti į kitas kalbas, nes dėl jos buvo tiek daug kilę, interviu ne tik Rusijoje, bet ir Izraelyje. Ne esminiai dalykai svarbūs, o miglos aplink. Sukuriamos netikros istorijos, kuo apeliuojama, kad negalima pasakyti savo nuomonės“, – teigė kultūrologė Rita Repšienė.
Reakcija į R.Vanagaitės sukeltą skandalą parodė Lietuvos visuomenės veidą.
„Mes turime kitų šalių, kur autoriai, panašiai kaip R.Vanagaitė, nustumiami į istorines paraštes, bet jų knygos lieka bibliotekose, jų galima nusipirkti ir knygynuose. Mano galva, pasireiškė lietuvio noras turėti kuo daugiau kraujo, nes knygų išėmimą iš lentynų aš interpretuoju kaip kraujo troškimą“, – sakė istorijos profesorius Alvydas Nikžentaitis.
Tačiau ne visi su tokia nuomone sutinka. Yra sakančių, kad reakcija į R.Vanagaitės pareiškimus apie Lietuvos partizaną A.Ramanauską-Vanagą tik parodė, kad lietuviai galiausiai tapo pilietiška visuomene.
„Prie visuomenės reakcijos mėgstama prikabinti neigiamas etiketes. Daug kartų buvo kalbėta ir dejuota, kad Lietuvoje trūksta pilietinės visuomenės. Dabar matome normalią pilietinės visuomenės reakciją ir galime, dėl nepasitikėjimo savimi, priminti, kad pilietinės visuomenės lygiai taip pat reaguoja daugelyje Vakarų šalių. Kiekvienas prisimins žymų dizainerį ar meno veikėją, kuris, dėl pasisakymų prieš Holokaustą, buvo griežtai pasmerktas visuomenės, o ne kokių nors valdžios institucijų, ir turėjo pasitraukti iš modelių namų ir pan. Mes turime pilietinę visuomenę ir turime tuo pasidžiaugti“, – teigė psichologas Gediminas Navaitis.
„Žiūrėkite, ką daro amerikiečiai. Dėl savo elgesio prodiuserį išmetė iš darbo, bet jo produkcijos niekas neišmetė iš apyvartos ir filmų niekas neišmetė į šiukšlių dėžę, juos toliau rodo. Knyga turi simbolinę svarbią prasmę, mes, žydai vadinami knygos tauta. Manau, kad būtų daug įtikinamiau, jei būtų pradėję akcijų nepirkti R.Vanagaitės knygų. Tai demokratijos kontekste būtų tikras, protingas ir įtikinamas boikotas, visuomenės balsas, kuris yra visiškai teisingas“, – sakė A.Vinokuras.
Ir štai netruko paaiškėti, kas gi tas, padėjęs įsiūbuoti R.Vanagaitei skandalą tarptautiniu mastu.
„Tai man pasirodė tokio egzaltuoto patriotizmo išraiška ir iš karto priminė panašius atvejus dar Sąjūdžio metais, kai labai dažnai tekdavo girdėti atseit patriotinių pareiškimų, o po to paaiškėdavo, kad žmogus, darantis tokius pareiškimus, turi tam tikrų biografinių problemų. Pasirodo, vienas iš leidyklos savininkų ir vadovų taip pat turi biografinių ypatybių. Pagal internete skelbiamus viešus duomenis, jis yra buvęs etatiniu KGB bendradarbiu iki pat 1990 m. birželio mėnesio“, – aiškino Seimo narys Andrius Kubilius.
Po to, kai leidėjas „Alma littera“ R.Vanagaitės knygas nutarė paversti makulatūra, autorės už drąsą stojo ginti Europos žydų kongresas, vadovaujamas Rusijos milijardieriaus Moshe Kantoro.
„Neturėtų net kilti minčių, kad 2017 metais knygos su požiūriu, kuriam kai kas nepritaria, yra neleidžiamos vien dėl politinių priežasčių, tai primena kur kas tamsesnius laikus. Rūta – drąsi moteris, kurios balsas reikalingas Lietuvai, kad ši pripažintų savo praeitį, ypač per Holokaustą. Ją reikėtų girti, o ne pulti“, – tokiomis mintimis dalinosi M.Kantoras.
Tačiau tokiam pareiškimui priešinosi Lietuvos žydų bendruomenė.
„Labai norėčiau ir prašyčiau mūsų kolegų žydų bendrataučių tiek Europoje, tiek pasaulyje prieš rašant, protestuojant dėl netinkamo valstybės elgesio žydų atžvilgiu, pasikonsultuoti su vietinėmis žydų bendruomenėmis. Ir ne tik pasikonsultuoti, bet kreipti dėmesį į mūsų nuomonę. Kaip man paaiškino protingi žmonės: „Na ir kas, kad tu pasakei, paaiškinai, bet yra V.Putinas, kuris pasakė kitką, ir viskas“, – teigė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Kad Europos žydų kongresui vadovaujantis milijardierius M.Kantoras prabilo Kremliui palankiais žodžiais, nestebina Rusijos politiką analizuojančių tyrėjų.
„Norėčiau atskirti poną Kantorą nuo Europos žydų. Ponas Kantoras pirmiausia yra V.Putino režimo viena svarbiausių dalių. Jisai savo verslą pradėjo, pradėkim nuo to, kad sovietiniais metais buvo uždaros laboratorijos Maskvos aviacijos institute, kurias visas, tas laboratorijas, prižiūrėjo KGB“, – teigė Vilniaus politikos analizės instituto analitikas Marius Laurinavičius.
Pasak Laurinavičiaus, KGB šleifas M.Kantorą lydėjo ne tik sovietmečiu. Esą būtent artimi ryšiai su Kremliumi padėjo M.Kantorui susikrauti milijardinius turtus iš chemijos pramonės ir tapti įtakingos žydų organizacijos vadovu.
„Yra vienas dokumentas, rašytas Šveicarijos žvalgybos, kur minima viena bendrovė, tiesiogiai neįvardijama, bet jų teigimu įkurta KGB. Tai Rusijos žurnalistai labai greit nustatė, kad tą bendrovę Šveicarijoje įkūrė ponas Kantoras. Kaip R.Vanagaitė kelia klausimus, taip ir aš keliu klausimus, kodėl būtent M.Kantoras, kuris yra Putino režimo tarnas, kodėl keliamas šitas Putino Rusijai naudingas naratyvas?“ – teigė M.Laurinavičius.
Taip jau sutapo, kad R.Vanagaitė papūtė į vieną dūdą kartu su Rusija.
„Turėtume pažvelgti į platesnį kontekstą. Lietuvai, kaip valstybei, svarbu turėti draugų, kad tos valstybės būtų pozityviai nusiteikusios mūsų atžvilgiu. Šiandien Lietuvos ir Izraelio santykiai yra geri, bet šitas veiksmas aiškiai skirtas šių santykių gadinimui. Be abejo, tuo suinteresuotas Kremlius, kuris veikia per savo propagandistus. Klausimas, ar ta ponia yra apmokamas agentas, ar žmogus, kuris panaudojamas, yra jau antraeilis“, – kalbėjo psichologas G.Navaitis.
Šiemet Lietuva mini 25-asias diplomatinio bendradarbiavimo su Izraeliu metines, ta proga Lietuva pasikvietė Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu ir šis kvietimą priėmė. Tačiau Izraelį dabar pasiekė R.Vanagaitės skleista žinia, kad Lietuva ateinančius metus ruošiasi paskelbti galimo žydšaudžio, partizano A.Ramanausko-Vanago metais. Ir kaip pasielgs Izraelio vienas iš vadovų – dar neaišku.
„Pasitikėjimas KGB šaltiniais ar užrašais tas pats, kaip lapė būtų paskirta prižiūrėti vištidę ir ji vestų buhalterinę vištų apskaitą. Visų pirma, mes turime suvokti, kad to žmogaus nuopelnai vertinami kaip auka tautai, valstybei. Mes kalbame apie aukos šventumą, nuopelno šventumą, o ne asmens šventumą. Mes nekalbame apie asmenį kaip šventą, tai nėra Dievo, angelo šventumas, kaip Šv. Pranciškaus ar Motinos Teresės. Tiesiog partizanai buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes, bet jie skiriasi tik tuo, kad jie padėjo savo galvas už tėvynę, ir jų atminimas, auka yra šventa. Ir čia matome labai gudrų ėjimą, pastangą diskredituoti pačią auką, apeliuojant į tai, kad tas žmogus nėra šventas religiniu požiūriu“, – aiškino filosofas Naglis Kardelis.
O Rusija, sako, tik ir laukia, kad Lietuvoje nebeliktų nieko šventa.
„Kiekviena šalis turi turėti savo lyderius ir kuo tu nori didžiuotis. Jeigu tu vykdai informacinį karą prieš kitą šalį, labai gerai yra smogti per tą lauką – tu jį sumažini, suniekini, sumenkini ir pasakai, kad štai, jūsų partizanai yra ne partizanai, o žydšaudžiai, kurie šaudė į beginklius žmones. Tokiu atveju gauname tai, kad nedalyvavo jokiose kovinėse operacijose, o dalyvavo baudžiamosiose akcijose. Tokiu atveju mes prarandame atramos tašką tarpukariu, kuris dar pakankamai gyvas ir jautrus. Šiuo atveju Rusija bando įtikinti, kad jeigu tu priešinaisi sovietiniam laikotarpiui, tu buvai už nacius. Pasakymas, kad tu buvai už savo valstybę, bet ne už sovietus, reiškia, kad tu buvai už nacius“, – teigė informacinio karo ekspertas Mantas Martišius.
„Mes padarėme labai blogą dovaną mūsų draugams Vakaruose ir auksinę dovaną putinizmui. Šiame kontekste, stojęs ginti R.Vanagaitę Europos žydų kongresas – jie neiškrenta iš V.Putino valdomos Rusijos istorijos traktuotės. Bandoma iš Lietuvos sukurti žydšaudžių ir fašistų tautybę, nenusisekusią valstybę. Spręsdami, kaip elgtis, mes turime pastoviai mąstyti apie šį variantą, jeigu mes norime laimėti informaciniame kare ar bent turėti iniciatyvą“, – teigė A.Vinokuras.
Tačiau nesutariama, ar reiktų kalbėti apie R.Vanagaitę, ar ją ignoruoti.
„Visuomenė, norime to ar nenorime, pasidariusi radikalesnė. Reikia diskutuoti apie tokius dalykus, mes turime mokėti valdyti emocijas, neturime įsiūbuoti laivo, kuris ir taip dabar plaukia banguotoje jūroje. Nuo to niekam nebus geriau. Mes matome, kur vyksta panašūs skandalai, kas atsitinka, kad ir Lenkijoje“, – teigė istorijos profesorius A.Nikžentaitis.
„Priešiška valstybė atakos imasi tada, kai matosi, kad agresoriaus pozicija yra nepralošiama. Šiuo atveju ir nereagavimas ar perdėtas reagavimas Lietuvai yra naudingi. Mes matome, kam tai naudinga. Aukai, kaip sakoma, abiem atvejais tai nepalanki situacija, o agresorius niekada nepralaimi“, – aiškino filosofas N.Kardelis.
Nors Europos žydų kongresas Lietuvą ragina iš naujo peržiūrėti lietuvių vaidmenį per Holokaustą, premjeras Saulius Skvernelis siūlymą vertina skeptiškai. Esą istoriją peržiūrėti galima, bet remiantis faktais, o ne gandais.
Penktadienį R.Vanagaitė išplatino laišką, kuriame pripažino, jos suklydo ir skleidė klaidingą informaciją. Kartu su atgaila pasirodė ir žinia, kad Lietuvos kultūros tarybos R.Vanagaitė prašo skirti stipendiją dar dviem knygoms rašyti. Stipendija – 600 per mėnesį, mokama dvejus metus.
„24/7“ – sekmadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
