Į įsimintiną pokalbį, kurio stenogramą šiandien pateikia „Lietuvos rytas“, buvo pakviestas ir Respublikinei Panevėžio ligoninei vadovaujantis 62-ejų Ivanas Dorošas.
Teisėsaugos mėsmalės traiškomas medikas jau iš trečio ministro lūpų išgirdo pasiūlymą trauktis „savo noru“.
Bet vėl nesutiko.
Tiesa, įvykęs pašnekesys su ministro Aurelijaus Verygos patarėja Nendre Černiauskiene, kuri anksčiau ilgai dirbo Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT), I.Dorošą sukrėtė.
„Dar galima suprasti pokalbį, kai pasiūloma išeiti gražiuoju, ir užuominas, kad jeigu tai būčiau padaręs anksčiau, visų tų bylų gal nebūtų buvę.
Bet ką turėčiau manyti, kai patarėja tiesiai sako: „Jumis dėta tą pačią minutę būčiau išėjusi. Ir tada būtų nutrauktos visos bylos. Šimtu procentų“, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ prisiminė gydytojas.
Dar labiau I.Dorošą pašiurpino užuominos, kad jeigu savo noru nesitrauks iš posto ir kovos toliau, „gali atsirasti kažko papildomo“. Beje, praėjusią savaitę jis buvo mėnesiui nušalintas nuo pareigų.
Korupcijos byla – milžiniška
Kaune mediciną baigusį ir Lietuvoje šeimą sukūrusį ukrainietį I.Dorošą jau kurį laiką čiupinėja teisėsauga.
Balandį Kauno apygardos teismas atvertė jo bylą, kurią sudaro net 59 tomai. Šviestuvai, televizorius, statybinės medžiagos ir prabangus automobilis – įtariama, kad tokiais kyšiais buvo lepinamas I.Dorošas.
Pats medikas įtarimus neigia ir tvirtina, kad yra persekiojamas nuo tada, kai tapo Panevėžio ligoninės vadovu 2015 metais.
Į šias pareigas I.Dorošas buvo paskirtas po konkurso, bet dabar yra įsitikinęs, kad neturėjo jo laimėti: „Ši vieta buvo pažadėta kitam. Aš tapau kliuviniu.“
Apie problemas prasidėjus teismo procesui I.Dorošas prieš kurį laiką ryžosi pasikalbėti su ministerijos vadovybe.
„Lietuvos rytas“ skaitytojams pateikia unikalią galimybę susipažinti su ministro priimamajame daugiau kaip valandą vykusiu pokalbiu, kurį slapta įrašė pats I.Dorošas.
Geras žmogus – ne profesija
Garso įraše, kuri turi „Lietuvos rytas“, girdėti, kad iš pradžių I.Dorošas pasidžiaugė galėsiąs susipažinti su ministru, jam paaiškinti savo situaciją, o N.Černiauskienė apgailestavo, kad pokalbis vyksta nemaloniomis aplinkybėmis.
Papasakojęs apie save, savo karjerą Lietuvoje medikas atskleidė, kad trauktis iš pareigų jam siūlė ir buvę ministrai Rimantė Šalaševičiūtė bei Juras Požela.
Tačiau A.Verygos patarėjai buvo įdomiau, kokia yra I.Dorošo pozicija dėl jam pareikštų įtarimų.
Pastarasis kaltę neigė ir pateikė dokumentų, iš kurių esą galima susidaryti vaizdą, su kuo jis susidūrė pradėjęs vadovauti ligoninei.
N.Černiauskienė tuo pernelyg nesusidomėjo, bet I.Dorošą įtraukė į ilgą pokalbį. (Kalba netaisyta. Pokalbio stenograma čia pateikiama ne visa. – Red.)
N.Černiauskienė (N.Č.): Jūsų manymu, byla prieš jus yra sukurpta?
I.Dorošas (I.D.): Aš tuo net neabejoju.
N.Č.: Kieno čia yra iniciatyva? Ar manote, kad žmonės neturi ką veikti?
I.D.: Turi, be jokios abejonės.
N.Č.: Tai jūsų ambicijos vadovauti? Gal užtektų būti paprastu gydytoju?
I.D.: Užtenka? Nenorite toliau klausyti mano pasakojimo?
N.Č.: Tai, ką jūs pasakojate, neturi nieko bendra su tuo, dėl ko mes tarėmės susitikti.
I.D.: Turi. Aš noriu papasakoti, koks esu žmogus.
N.Č.: Bet geras žmogus – ne profesija. Geras žmogus niekada nebuvo profesija.
I.D.: O argi aš sakiau, kad esu geras žmogus? Mane turėtų vertinti kiti, koks esu žmogus – geras ar blogas.
Kitas vertinimas, koks aš esu gydytojas, koks vadovas, kokie mano gebėjimai. Jūs žinote, kad gydytoju gimstama.
N.Č.: Aš pati esu iš gydytojų šeimos.
Atsivers nuostabios galimybės
I.Dorošas papasakojo, kaip pradėjo dirbti Jonavos ligoninėje, kur tuo metu gydytojai rūkydavo kabinetuose, o po darbo juose ir išgerdavo, kaip jis pastatė šitą ligoninę „ant kojų“.
N.Č.: Kas trukdo turint tokius gebėjimus dirbti ne valstybiniame sektoriuje?
I.D.: Dabar aš apie tai galvoju.
N.Č.: Nes jeigu yra lyderio savybės... Kodėl turint tokią profesiją, iš kurios galima normaliai gyventi, kam reikia deginti energiją su kažkuo – besikeičiančiais ministrais, neaiškiomis politinėmis srovėmis, kovoti?
Aš sistemoje irgi nemažai dirbau, bet kai išėjau iš sistemos, galėjau greitį viršyti, galėjau ramiai... Tai geriau, nei priklausyti nuo politinės įtakos.
Negebėti rasti sprendimo ir siekti tik proceso...
I.D.: Bet šito reikėjo...
N.Č.: Jūsų amžius leidžia viską pakeisti...
I.D.: Šiandien? Jūs žinote, kiek man metų?
N.Č.: Gerai atrodote. Nesvarbu.
I.D.: Šitas kelmas, nors ir atrodo stiprus iš šalies, yra supuvęs. Šitos užmaskuotos grožybės (rodė pigmentines dėmes ant rankų. – Red.).
N.Č.: Žinote, dėl ko jos atsiranda? Dėl nervinės įtampos.
Patikėkite manimi, atsitraukus nustoja kristi plaukai, atsiranda nuostabios galimybės gyventi...
I.D.: Aš suprantu, ką norite pasakyti, bet jūs negirdite manęs.
Didžiausias Dievo išbandymas
I.Dorošas papasakojo apie savo sveikatos būklę, įvairias ligas. N.Černiauskienė klausė, ar sergant hepatitu galima operuoti.
Gydytojas aiškino, kad operuoja su apsaugos priemonėmis, užkrėsti esą neįmanoma.
Ligoninės vadovas taip pat atviravo, kaip po sudėtingo ir komplikuoto gydymo jis neteko skydliaukės, jo kasa yra nesveika, jis yra antro tipo diabetikas, be to, kenčia dėl padidėjusio kraujospūdžio.
N.Č.: Ir prie viso šito jums reikia dar kažką įrodinėti... Ar tikrai? Kodėl, jeigu tikrai esate tikintis, neįsiklausote į užduotis, kurios yra organizme?
I.D.: Žengus pirmą žingsnį, reikia žengti ir antrą...
N.Č.: Ne visada. Žinote, du žingsnius atsitraukus vėliau galima...
I.D.: Bet aš esu principingas žmogus...
N.Č.: Aš suprantu, čia ir priežastis.
Bet išbandymas valdžia yra didžiausias Dievo išbandymas. Nėra didesnių išbandymų.
I.D.: Bet jeigu aš būčiau atsitraukęs, būtų viskas aišku: prisidirbęs.
Prisiminė beisbolą
N.Č.: Ne. Aš galiu šiek tiek papasakoti apie save.
Esu iš vadovaujančių medikų šeimos. Aš tiesiog noriu pasakyti, kad žinau apie medikus ir gerbiu jų profesiją.
Mano sesuo medikė, jos vyras medikas, jos vaikas medikas. Aš šios profesijos nesirinkau, nes pamačiau, kiek reikia daug darbo, pasirinkau teisę... Be to, domiuosi beisbolu. Žinote tokį?
I.D.: Žinoma.
N.Č.: Jis žaidžiamas vėduoklės formos aikštėje, laksto komandos su lazdomis.
Žaidimo esmė – atmušti kamuoliuką. Jungtinėse Amerikos Valstijose šis žaidimas ypač populiarus, dabar populiarus ir Kinijoje, Baltarusijoje – daug žaidėjų ten vyksta iš Lietuvos...
Tai ką aš noriu, kad jūs išgirstumėte? Kažkada JAV baltieji ir juodieji šį žaidimą žaidė atskirai. Vienas žydas vadybininkas priėmė unikalų sprendimą. Pasižiūrėkite kada filmą „42“.
I.D.: Apjungė juodaodžius ir baltaodžius...
N.Č.: Vieną juodaodį įkėlė į baltųjų komandą. Jis, kaip vadybininkas, kuris buvo garbingo amžiaus, sulaukė nerealaus pasipriešinimo iš visų aplink – tiek dėl paties sprendimo, tiek dėl to paties juoduko sveikatos ir gyvybės, dėl puolimo kitų žaidėjų ir panašiai.
Bet ne jis įėjo į istoriją dėl savo principinio sprendimo. Jo pavardės gal net niekas neprisimena, bet jis prisimenamas kaip kitokio požiūrio pateikėjas.
To filmo pagrindinis veikėjas buvo ne tas žaidėjas.
Mano manymu, pagrindinis veikėjas buvo vadybininkas, kuris laiku pajuto jėgų pusiausvyrą. Čia yra esmė. Žinokite, gyvenime taip yra: kai tu laiku pajunti jėgų pusiausvyrą, iš pačios keisčiausios situacijos gali išeiti labai aukštai pakelta galva.
Nes istoriniai momentai laimimi tada... Kada laimimi? Kai tu išeini pakelta galva. Ir nebesvarbu, kaip po to rutuliojasi visa eiga. Žmones prisimena ne dėl to, kad principas.
Va, dabar jūs užsispyręs. Principas įrodyti, kad nesat kaltas.
I.D.: Taip, labai teisingai. Noriu įrodyti, kad aš nesu kaltas.
N.Č.: Ne tai įrodys. Ne jūsų buvimas ir, sakykim, ta ganėtinai sudėtinga situacija, nes įtampos yra... Ir mes, kaip steigėjas, tų impulsų labai daug turime. Vienas momentas.
Kitas momentas – turit pajausti tą jėgų pusiausvyros pasikeitimą.
Jeigu dar buvo kažkoks lygis tolerancijos ilgą laiką dėl tam tikrų veiksmų, tame tarpe ir korupcijos.
Visuomenėje tas tolerancijos lygis yra pasikeitęs, tos pusiausvyros pasikeitusios. Šiuo metu priimdami kitokį sprendimą, visiškai netradicinį, tarsi pripažindami – va, taip, kažkaip aš kaltas ir traukiuosi... Ne.
Šitoj vietoj priimtas sprendimas, jisai nepriklausomai nuo to, kokie bus teisminiai vėliau sprendimai. O jie... na... žinokit, duodu didesnę procento dalį, nes vis tiek bendrauju tiesiogiai su kolegomis, bus negeri tie sprendimai. Nepapuoš nei jūsų, nei mūsų nepapuoš.
I.D.: Pažiūrėsim tuomet. Pažiūrėsim, kokie jie bus.
N.Č.: Yra svarbu pagauti tinkamą momentą. Šiuo momentu yra tinkamas laikas jį pagauti.
Tiek to, tegul bus tai trečio ministro trečias pasiūlymas – tai yra Darbo kodekso 125 str. 1 dalis, šalių susitarimu. Tai yra susitariama dėl laiko, per kurį jūs galite išeiti. Dar kol kas šiai dienai mes irgi matome, kad teisminis procesas dar tęsiasi.
I.D.: Jis tik prasidėjo... Jis tiktai prasidėjo.
Rudenį pasibaigs krūmelių byla. Pažiūrėsim, kuo jinai baigsis.
N.Č.: Bet, sakykim, tai čia vienas momentas. Na, sakykim, turit galimybę dėl laiko sutarti. Šalių susitarimu – dvi tos kompensacijos. Dvi išeitinės. Ir viskas. Gražioj formoj. Ką jūs laimit? Nepulkit sakyti – ne. Nepulkit sakyti – ne, nepulkit sakyti – taip.
Ką jūs laimit iš teisinės pozicijos? Iš teisinės pozicijos jūs, jeigu yra bloga baigtis... (Prasta įrašo kokybė.) jūs vis tiek pasitraukiate. Jeigu nėra baigties, na, sakykim, įvyksta kažkoks stebuklas, atsitinka ikiteisminės kažkokios klaidos.
Visko atsitinka, suklysta tyrėjai, prokurorai, dar kažkas tai... gali būti, kad jūs nekaltas.
I.D.: Taip.
N.Č.: Gali būti, na, gali būti. Vis tiek jūs išliekat labai aukštai pakelta galva. Nes priėmėte ne vadybinį, bet politinį teisingą sprendimą. Politinį. Ir eina kalba čia ne apie tai, kad reikia įrodyti, o kad nieko įrodinėti nereikia.
I. D.: Kodėl? Aš privalau įrodyti.
N.Č.: Įrodys laikas. Ne jūs. Įrodys laikas, kaip yra iš tikrųjų... Bet tame laike jūs pametate galimybę, jūs daug galimybių praleidžiate. Aš iš savo patirties galiu kalbėti, kad kai jūs išsivaduojate nuo naštos kovoti su kažkuo, atsidaro durys. Atsidaro durys. Galbūt jas atidaro Dievas.
Atsidaro daug galimybių, palengvėja našta – fizinė, protinė. Nes reikia nepamiršti, kad advokatai visada gins jūsų norimą poziciją. Tai – jų duona, jų darbo užmokestis.
Kuo ilgiau vyksta procesas, kuo daugiau jie raštų rašo ir tuo daugiau pinigų jie iš jūsų paima.
Sukompromituoti lengva
Toliau I.Dorošas pasakojo, kad nerūko, sportuoja ir yra kovotojas, anksčiau užsiiminėjo sambo. Girdėti, kaip svarstoma, kada pasirodys ministras.
Medikas A.Verygos patarėjai pateikė dokumentus aiškindamas, kad anksčiau Panevėžio ligoninėje ministerija atliko ne vieną veiklos ir finansinį auditą ir nematė daug blogų dalykų, kurie ten vyko. Jų esą nenori tirti ir pareigūnai, nes susidurtų su įtakingų žmonių pasipriešinimu.
N.Č.: Tai ar jūs suprantat, į ką jūs įsivėlęs? Į kokį beprasmišką reikalą?
I.D.: Jūs mane raminate, kad aš nieko nedaryčiau?
N.Č.: Tai koks jūsų tada laisvalaikis?
I.D.: Mano laisvalaikis prasidėjo, kai aš po dviejų mėnesių nuo atsiradimo įstaigoje, kai aš šituos popierius jau turėjau rankose ir atėjau pas tam tikrus aukšto rango pareigūnus ir paklausiau, ką man daryti.
N.Č.: Atsitraukit nuo viso to, palikit tą kovą kam nors kitam. Laikmetis ne tas...
I.D.: Pasakykit, kodėl?
N.Č.: Dėl šleifo to tokio, ministerija nenori turėti šleifo. Tai politiniai dalykai.
Nenorime turėti vadovų susikompromitavusių. Vienaip ar kitaip išteisintų ar neišteisintų. Nenorim iš viso tokių turėti atvejų.
I.D.: Ar jūs sutinkate su manim, kad šiandieną sukompromituoti žmogų, bet kurį, tame tarpe ir jus, tarnyboms nieko nereiškia?
N.Č.: Žinoma, sutinku. Bet aš jūsų vietoj tą pačią minutę būčiau išėjus. Tikrai... Ir man tada būtų nutrauktos tos bylos. Šimtu procentu.
I.D.: Ne.
N.Č.: Šimtu procentų. Nes jeigu esu kliuvinys kažkieno kelyje...
I.D.: Taip, esu kliuvinys – jaučiau tai nuo pirmos akimirkos. Ne tas turėjo ateiti. Ten turėjo sėdėti kiti žmonės.
N.Č.: Prioritetai ne tie sudėlioti.
I.D.: Mano prioritetai šiandien yra...
N.Č.: Sveikata ir laikas, kurį gali nugyventi su savo šeima, mylimais žmonėmis, o karjeros ambicijos padarytos maksimum.
Jūs pakviesite mane po penkerių metų į svečius ir padėkosite man, kad šiandien mes turėjome šitą pokalbį ir kad jūs priėmėte sprendimą – svarbiausią savo gyvenime – tam, kad galėtumėte gyventi taip, kaip norite.
I.D.: Ką keičia šiandien situaciją mėnuo, du, trys, keturi?
N.Č.: Todėl, kad jums nepriėmus sprendimo bus kitas sprendimas. Ir tada užsisuks kitas ratas. Kadangi jūs ambicingas žmogus, jūs užsuksite kitą ratą teisminių procesų...
I.D.: Šitą kelią aš žinau. Konsultuojuosi su advokatais. Ką jūs man siūlote?
N.Č.: Ministerija atsimuš, ten, sakykim, tuos savo sprendimus ir panašiai...
Šiai dienai yra siūlomas laikas ir yra siūloma šalių susitarimu. Kitą savaitę gali labai pasikeist situacija. Labai gali pasikeisti.
Mane priėmė į darbą tam, kad aš palaikyčiau dialogą su įstaigų vadovais, kad išlaikytume skaidrų principą. Dabar ta situacija, kai keičiasi jėgų pusiausvyra. Prisimenate, buvo galima darbe gerti? Buvo galima. Tai va.
I.D.: Tai ką man dabar daryti? Bet suprantate: visą laiką sprendimus priima ministerija, pareigūnai, tačiau jie neprisiima jokios atsakomybės.
N.Č.: Prisiminkit mano žodžius. Jūs pakviesit mane į savo šaunią sodybą ar dar kur nors ir padėkosit man, kad padėjau apsispręst.
I.D.: Man reikia dar pagalvoti, apmąstyti mūsų pokalbio turinį.
Kas tas Perestukinas?
N.Č.: Mes ne be reikalo susitinkame šiandien. Žmonės gyvenime apskritai susitinka ne be reikalo. Situacijos, kurias tenka mums išbandyti. Valdžia – didžiausias išbandymas, ir mes ne visada tą išbandymą atlaikome.
Reikia pripažinti, kad Perestukinas neišlaikė valdžios egzamino... (Prasta įrašo kokybė.)
I.D.: Kaip pasakėte?
N.Č.: Perestukinas, filmukas toks buvo.
I.D.: O ką tai reiškia?
N.Č.: Dvejetukininkas. Toks personažas.
I.D.: Ar jūs mane taip pavadinote?
N.Č.: Nenorėjau įžeisti, atsiprašau.
I.D.: Kodėl mane pavadinote dvejetukininku?
N.Č.: Dėl to, kad šiek tiek susimovėt. Sakykime, valdžios grandinėlėje šiek tiek susimovėte. Sakykime, eiliškumas vadovavimo yra tada... Puiku buvo Jonavoje, dabar nelabai puiku. Na, ar ne taip? Gerai, trejetukininkas.
I.D.: Labai klystate, jei mes pasižiūrėsime į ligoninės rezultatus nuo 2008 metų.
N.Č.: Nėra priekaištų. Dėl viso to – nėra priekaištų.
I.D.: Tai apie ką tada kalbame?
N.Č.: Apie etiką.
I.D.: Reikėtų pirmiausia kalbėti apie užsakovų, vykdytojų etiką, o tada jau mano...
N.Č.: Jūs kariaujat.
I.D.: Kariauju.
N.Č.: Nekariaukit.
I.D.: Kariausiu. Net jei nebūsiu šitoj kėdėj, aš vis tiek kariausiu. Ir kariausiu iki to laiko, kol pasibaigs visos procedūros.
Aš parodysiu. Ir visuomenei parodysiu, kas buvo užsakovai...
N.Č.: Neįdomu visuomenei.
I.D.: Reikia visuomenei. Reikia. Koks buvo priežastinis ryšys...
N.Č.: Jūs man pasakysit viską, ką reikia pasakyti. Mes pratęsim pokalbį, kad būtų gera pabaiga. Bet aš tikiuosi, kad priimsite tinkamą sprendimą.
Atsitraukit nuo visko. Man reikia atsakymo iki pirmadienio darbo pabaigos. Ir mums reikia tokio sprendimo, kokį sakiau. Nekariaukite. Gyvenimo esmė ir turinys yra visai kitur, pamirškit tą viešą erdvę.
Vėliau prie pokalbio prisijungė ministras Aurelijus Veryga. Apie tai skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“.
