Siekia pašalinti sovietizmą
Politikai L.Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis pristatė įstatymo dėl draudimo propaguoti komunizmą bei kitas totalitarines santvarkas viešuosiuose objektuose projektą. Įstatymu norima reglamentuoti, kad viešieji objektai ar turinys propaguoja komunizmą ar kitą totalitarinę ideologiją ar santvarką, turi būti pakeisti arba išvis pašalinti.
„Mes kalbame apie viešo naudojimo objektus, tai yra viešosios paskirties pastatus, įstaigas ir įrenginius, paminklus, memorialines lentas, taip pat gatves, skverus parkus ir kitas bendro naudojimo erdves, renginius ir įvykius, tai vardines premijas, konkursus ir kt“, – įstatymą pristatė L.Kasčiūnas, pridurdamas, kad tokių objektų Lietuvoje šiai dienai yra iki 160.
Iki šiol tuo turėjo rūpintis savivaldybės. Ekspertinė funkcija būtų paskirta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimui centrui, kuris turėtų pateikti įvertintų objektų sąrašą ir po to duoti jį tvirtinti Vyriausybei.
Anot jo, valstybių, ypač vidurio rytų Europos, gyvenimuose istorinė atmintis yra be galo svarbūs veiksnys, taip pat ir tapatybės formavimui. Pasak politiko, akivaizdu, kad tos politinės jėgos, kurios užsiima tos tapatybės formavimu, kontroliuoja ir kultūrinėje, geopolitinėje erdvėje vykstančius politinius procesus.
„Natūralu, kad istorija yra labai svarbus objektas ir Lietuvos nacionalinio saugumo požiūriu. Taip pat natūralu, kad Lietuva turi labai aiškiai matyti, kas bandoma padaryti su mumis ir kaip šioje situacijoje elgtis“, – kalbėjo konservatorius.
L.Kasčiūnas teigė, kad dažnai, kai Lietuvoje pradedi kalbėti apie istorijos politiką, atsiranda žmonių, daugiau liberalios pasaulėžiūros, sakančių, kad jiems neturėtų būti primetami naratyvai, pasakojimai, nes jie patys nori analizuoti istoriją, ieškoti jos interpretacijų.
Visgi, pasak konservatoriaus, reikia įvertinti, kad gyvename tokiomis geopolitinėmis sąlygomis, kad jaučiama grėsmė iš rytų, kur istorinė politika taip pat užima labai svarbų vaidmenį.
„Kol mes ieškosime konkurencijos tarp skirtingų istorinių naratyvų, Kremlius, prisidengdamas demokratija, pasiūlys savo istorinį pasakojimą priimti kaip tam tikrą demokratijos išraišką ir tada mes turėsime paradoksalią situaciją, kai Rusijos propaganda tampa žodžio laisvės išraiška“, – kalbėjo L.Kasčiūnas, pridurdamas, kad tokio scenarijaus Lietuvoje nenori.
Nėra istorijos politikos
Kitas konservatorius Audronius Ažubalis teigė, kad reikia konstatuoti faktą, jog Lietuva neturi istorijos politikos.
„Pagrindinė priežastis, kad atkurtoje Lietuvos Respublikoje laimėjo naratyvas „ir tada dirbome Lietuvai“. Tai buvę komunistai, buvę koloborantai, per tai legalizavo ar bandė legalizuoti save, reabilituoti save.
Todėl nieko nėra liūdniau, kai valstybės pareigūnai džiaugiasi, geriausias pavyzdys, kad tauta apgynė Vanagą. Tauta apgynė, nes jūs neturėjote istorinės politikos, jūs jos bijote“, – kalbėjo A.Ažubalis, pridurdamas, kad istorijos politika nėra apie propagandą, o apie teisingą istorinį pasakojimą.
Pateikė pavyzdžių
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovė Rasa Duobaitė-Bumbulienė pastebėjo, kad nors jau daugiau nei 27-erius metus Lietuva nebėra Sovietų Sąjungos dalis, miestuose ir miesteliuose paminklais, atminimo lentomis, gatvių pavadinimas ir pan., vis dar garbinami okupantai.
„Net ir didieji Lietuvos miestai Vilnius ir Kaunas tik prieš keletą metų atsikratė tiltus puošusių sovietinių herbų, žvaigždžių ir skulptūrų, o ką jau bekalbėti apie mažesnius miestelius, kurių vadovams dažnai pritrūksta politinės valios ar paprastos žmogiškos drąsos“, – sakė R.Duobaitė-Bumbulienė.
Anot jos, visai neseniai viename iš didžiųjų Lietuvos miestų ieškant vietos paminklui, skirtam įamžinti tame krašte kovojusią partizanų apygardą, to miesto Architektūros, urbanistikos ir žemėtvarkos skyriaus specialistas pasiūlė vietą šalia paminklo sovietiniam kariui ir pasakė: „Atsiribokite nuo konteksto.“
Spaudos konferencijos dalyvė taip pat prakalbo apie Biržus, kuriuose vicemerės iniciatyva prie sovietinių paminklų buvo pastatytos informacinės lentelės, pažyminčios, kad sovietinio laikotarpio ideologizuoti užrašai neatitinka istorinės tiesos. Tačiau po Rusijos ambasados Lietuvoje neigiamų vertinimų, savivaldybės meras šią iniciatyvą sustabdė.
„Manau, kad artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, šiuo įstatymu turime puikią galimybę atsikratyti vis dar likusiais sovietiniais simboliais, taip parodydami, kad tautos didvyrių atminimas yra svarbesnis, už kai kam vis dar artimą sovietinę nostalgiją“, – sakė R.Duobaitė-Bumbulienė.
Imasi Vilniaus
Vilniaus savivaldybės politikai svarsto, ar sostinėje atsisakyti įvairių objektų pavadinimų, siejamų su sovietų valdžiai talkinusiais rašytojais, visuomenininkais ir politiniais veikėjais Petru Cvirka, Salomėja Nėrimi, Antanu Venclova ir Liudu Gira.
Kaip BNS sakė Vilniaus savivaldybės tarybos narė konservatorė Paulė Kuzmickienė, jos vadovaujama Atminties kultūros darbo grupė, prašydama įvertinti šių asmenų veiklą, kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, Lietuvos ypatingąjį archyvą, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.
Nuo ekspertų išvadų priklausys, ar bus siūloma nukelti P. Cvirkos paminklą ir pervardinti jo skverą, pervadinti kitas gatves, ugdymo įstaigas, muziejus, kuriems suteikti minėtų asmenų vardai.
„Kreipėmės prašydami pateikti informaciją, ar minėti veikėjai išdavė valstybę savo veikimu. Gavę atitinkamas pažymas priimtumėme argumentuotą sprendimą dėl paminklų, gatvių pavadinimų, taip pat dėl mokyklos pavadinimo“, – BNS teigė P. Kuzmickienė.
Pasak jos, priklausomai nuo ekspertų atsakymų, grupė siūlys apsispręsti savivaldybės tarybai, ar palikti šiuos pavadinimus, paminklą.
Atminties kultūros darbo grupėje dirba Vilniaus savivaldybės politikai, taip pat istorikai, visuomenininkai. P. Kuzmickienė teigia, kad grupė pradžioje sulaukė Vilniaus Jėzuitų gimnazijos moksleivių kreipimosi tik dėl P. Cvirkos paminklo.
„Bet grupėje kilo pasiūlymas žiūrėti į tai kompleksiškai, nes Vilniaus mieste yra išlikusių atminties ženklų ir kitiems veikėjams, kurie, galbūt, veikė prieš mūsų valstybę, ją išdavė, būtent Vasario 16-osios valstybę. Todėl yra noras spręsti tą klausimą iki mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo“, – tikino politikė.
L. Giros ir S. Nėries gatvės, taip pat S. Nėries gimnazija yra Fabijoniškių mikrorajone. Prie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Vilniaus senamiestyje stovėjęs L. Giros paminklas ministerijos prašymu nugriautas dar 2013-aisiais.
P. Cvirkai skirtas paminklas stovi Vilniaus senamiestyje, greta Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankryžos, to paties vardo skvere. Netoliese yra Venclovų namai – muziejus, kuris įkurtas buvusiame lietuvių rašytojo, sovietmečio švietimo ministro A. Venclovos bute.
Nors šių rašytojų vaidmuo Lietuvoje vertinamas nevienodai, visi jie po Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos 1940-aisiais aktyviai bendradarbiavo su sovietų valdžia, savo kūryba yra prisidėję prie sovietinės ideologijos stiprinimo.
