Tai jau leidžia apibendrinti, kaip sekasi dirbti Vyriausybei, juo labiau kad pirmieji metai laikomi patogiausiu laiku imtis reformų. Būtent ryžto jas įgyvendinti, ambicijų stokos labiausiai ir pasigenda ne tik opozicija, bet ir dauguma politikos vertintojų.
Tokia kritika nėra nepagrįsta, nors ministrų kabineto veikloje tikriausiai galima būtų įžvelgti ne vien tamsių spalvų.
Todėl galima suprasti ir premjerą S.Skvernelį, kuris padėtį kai kuriose srityse su išrausta statybviete palyginusiai prezidentei D.Grybauskaitei aštriai atsikirto – pareiškė, kad neklysta tas, kuris nieko nedaro, o šalyje yra vienas žmogus, kuris neklysta.
Vis dėlto ką Vyriausybė realiai padarė? Įsipareigojusi mažinti socialinę atskirtį, šiek tiek padidino pensijas, numatė jas ateityje indeksuoti, kitų metų biudžete socialinėms išlaidoms papildomai skiria per 600 mln. eurų, bet dėl infliacijos žmonės nejaučia, kad jų gyvenimas gerėtų.
Formaliai žvelgiant, Vyriausybė netgi atliko didžiąją dalį jos programos šių metų priemonių plano darbų, tačiau daugelis jų yra ne tokie ambicingi, kaip žadėta, arba tik nukeliantys pokyčius į ateitį.
Tai leidžia sakyti, kad dauguma ministrų plaukia pasroviui ir nėra pasirengę ryžtingoms reformoms.
Regis, yra tiesos prezidentės žodžiuose, kad valdžia per metus išbarstė žmonių pasitikėjimą, nes jau laikas tesėti pažadus, o dabar reformas keičia mažareikšmiai sprendimai.
Lėtų Vyriausybės apsisukimų – ne vienas.
Pavyzdžiui, opozicija kaltina Vyriausybę, kad ji tik imituoja mokesčių pertvarką, o iš esmės niekas nesikeičia.
Pokyčių iš tiesų nedaug: išplėstos pelno mokesčio lengvatos investicijoms į technologinį atsinaujinimą, kai kurios lengvatos naikinamos, šiek tiek mažinama mokestinė našta mažiausias pajamas gaunantiems, taip pat vaikus auginantiems asmenims.
Aišku, kad to maža. Tačiau kai liberalai už tai priekaištauja Vyriausybei, kyla klausimas: negi džiaugtųsi, jeigu ji būtų įvykdžiusi valstiečių rinkiminius pažadus atitinkančią mokesčių reformą ir įvedusi progresinį pajamų apmokestinimą?
Matyt, Lietuvai teks apsispręsti, ar įvesti seniai ES rekomenduojamus progresinius mokesčius, nes tai būtų visuomenę neišvengiamai smarkiai supriešinantis sprendimas.
Turbūt pirma reikėtų įvesti visuotinį pajamų deklaravimą, sukurti kontrolės mechanizmą, nes antraip būtų apmokestintos tik darbo užmokesčio pajamos, o kai kuriems asmenims jos tėra ledkalnio viršūnė.
Šalies vadovė perspėjo, kad net geri sumanymai pasmerkti, jei valdžia nesugeba jų nauda įtikinti visuomenės, tartis su interesų grupėmis, įsiklausyti į skirtingas nuomones ir ieškoti kompromisų.
Esminei mokesčių pertvarkai irgi reikia kuo geresnio politinio sutarimo.
Todėl ši Vyriausybė gal labiau verta kritikos už tai, kad trypčioja vietoje net rengiant ateities mokesčių viziją.
Žadėti strateginiai užmojai iš tiesų liko kalbomis, o per pirmus metus Vyriausybė bandė tik lopyti vieną kitą valstybės valdymo skylę, be to, neretai tai darė chaotiškai, sukeldama dar daugiau sumaišties.
Kai kurie sprendimai, ko gero, ir pasiteisino. Bent valdantieji taip vertina „Lietuvos geležinkelių“ pertvarką.
Didžiulių pastangų prireikė ir pertvarkant valstybines miškų urėdijas, nors spręsti, ar tai duos Lietuvai naudos, dar per anksti.
Tačiau daug Vyriausybės sumanymų, net jei jų griebtasi ir lopant didžiules spragas, padėties ne tik nepagerino, bet net pablogino.
Tai ypač bado akis sveikatos apsaugos srityje.
Ministras A.Veryga paskelbė, kad sumažins vaistų kainas, skatins jų racionalų vartojimą, o išėjo priešingai – žmonės už jiems įprastus vaistus neretai turi mokėti netgi brangiau, jie tapo sunkiau prieinami, kilo didžiulė sumaištis vaistinėse.
Susidaro įspūdis, kad ir pagrįsti ministro siekiai sumažinti neracionalų vaistų vartojimą patiria nesėkmę dėl jo patarėjų, nesugebančių numatyti kliūčių, klaidų parengti permainoms visuomenę.
Kai kurie patarėjai, atėję iš specialiųjų tarnybų, dar ir elgiasi įžūliai, diktuoja savo valią net šantažo metodais.
Atrodo, kad ir Kultūros ministeriją vairuoja ne tiek į kultūrinį turizmą įnikusi pati ministrė L.Ruokytė-Jonsson, kiek jos patarėjai, susiję su visokiomis moderniojo meno institucijomis.
Tuo metu dėl stringančios aukštųjų mokyklų reformos nuolat kritikuojamą švietimo ir mokslo ministrę J.Petrauskienę labiausiai pančioja tai, kad ji nesulaukia net ją formaliai delegavusių valstiečių paramos, jos planus nesunkiai perrašo Seime apsilankiusios įvairios interesų grupės.
Smarkiai smukę valstiečių reitingai – perspėjimo skambutis, kad jei ir antrieji jų valdymo metai labiausiai įsimins chaotiškais ministrų veiksmais, Seimo ir Vyriausybės nesusikalbėjimu, lyderių melagystėmis, rinkėjai atsigręš į kitus, neatmestina, radikalesnius ir pavojingesnius gelbėtojus.
