Skundą aukštesniai instancijai, Vilniaus apygardos teismui pateikęs D.Čaplikas toliau tvirtina, kad R.Vanagaitė esą nenorėjo įskaudinti A.Ramanausko-Vanago atminimo.
R.Vanagaitė pokario laisvės kovų legendą išvadino NKVD, KGB agentu, bendražygių išdaviku, žydų žudynių procesų dalyviu, neigė kraupius jo kankinimus raudonųjų sadistų būstinėse.
„Pats susižalojo“, „Joks didvyris“, „Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu“, „Jis išdavė visus savo bendražygius“, „Ir gali sakyti, kad jį kankino ar ką, bet niekas jo nekankino“ – tai tik dalis istoriniams faktams prieštaraujančių, A.Ramanausko-Vanago atminimą paniekinančių frazių, tačiau prokuratūra nenori to matyti. Šie pramanai atnešė didžiulę žalą tarptautiniu mastu.
Rėmėsi abejotina atgaila
Savo skunde kaip argumentą prokuroras D.Čaplikas pateikia lapkričio 3 dieną išplatintą R.Vanagaitės laišką, kuriame ji prisipažįsta klydusi, neigdama A.Ramanausko-Vanago kankinimus.
Iš šio pareiškimo neva matyti tikrieji viešųjų ryšių specialistės ketinimai ir valia – ji nesiekė paskleisti melagingų prasimanymų.
Tačiau R.Vanagaitė šiame laiške nepareiškė, jog klydo ir gailisi dėl savo pramanų apie partizano bendradarbiavimą su KGB, kovos brolių išdavystes, jo dalyvavimą Holokausto procese, neapgailestavo raginusi neskelbti 2018-ųjų A.Ramanausko-Vanago metais.
Prokuroras šį laišką pavadino atsiprašymu, nors jame niekur nėra paminėta „atsiprašau“.
„A.Ramanauskas-Vanagas – viena ryškiausių pokario laisvės kovų asmenybių, jis ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado pareigas.
Negi galima patikėti, kad R.Vanagaitė, mesdama baisius kaltinimus, nesuvokė, jog tai – apgailėtinas melas, prasimanymai, niekinantys tėvynei ypatingai atsidavusio žmogaus atminimą ir menkinantys visą pokario rezistencijos judėjimą? Gal tuo patikėtų mažas vaikas, bet jei patiki prokuroras, darosi graudu“, – prokuroro D.Čapliko požiūriu stebėjosi atkurto LLKS pirmininkas Giedrius Gataveckas.
Įžvelgė sistemingą veiklą
Lapkričio 9 dieną ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakęs prokuroras D.Čaplikas pareiškė, jog R.Vanagaitė tik išsakė savo nuomonę, nesiekdama paniekinti mirusiojo atminimo.
Su tuo kategoriškai nesutiko Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, pateikęs skundą Vilniaus apylinkės teismui.
„Šiuo atveju netgi nėra ginčo dėl to, kad R.Vanagaitės teiginiai buvo melagingi, jie prieštarauja istoriniams faktams, mokslinių tyrimų išvadoms, teismų konstatuotoms aplinkybėms. Jos pateikta informacija nėra vien nuomonė.
R.Vanagaitė tokio turinio teiginius skelbė ne vieną kartą, tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėms, todėl būtina atsižvelgti, kad tai buvo sisteminga, apgalvota veika, o ne vien neatsargiai ar netiksliai pavartotas vienkartinis išsireiškimas“, – teismui adresuotame skunde.
LLKS atkreipė dėmesį, jog svarstomas klausimas dėl A.Ramanausko-Vanago paniekinimo yra svarbus visai valstybei, istorinei atminčiai: „Šios bylos kontekste yra nagrinėjama Lietuvos valstybės ir tautos rezistencija, lietuvių tautos genocido istorinės aplinkybės. Tai nėra eilinė byla, kurioje būtų paniekintas (apžmeižtas) privatus, išskirtinės visuomeninės reikšmės neturintis asmuo.
Šiai bylai turi būti teikiamas prioritetas, o sprendimai negali būti skuboti ir paviršutiniški“.
Menkinamas visas judėjimas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 metų balandį konstatavo, jog A.Ramanauskas-Vanagas buvo esminė figūra priešinantis lietuvių tautos genocidui, ginkluoto pasipriešinimo ir okupuotos valstybės politinės valdžios – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas.
„Tuo tarpu R.Vanagaitės teiginiai, kad Lietuvos rezistencijos judėjimo vadas, organizavęs pasipriešinimą tautos genocidui, neva buvo sovietinių struktūrų agentas, išdavikas, liaupsinęs Sovietų režimą, netgi netiesiogiai buvęs žydų žudynių „procesų dalyvis“, nėra vien tik šmeižikiško pobūdžio ar vien tik menkinantys mirusiojo atminimą.
Šiais teiginiais kėsinamasi į patį Lietuvos valstybingumą, istorinę atmintį, jais siekiama propagandos metodais kiršinti ir skaldyti visuomenę, skleisti melą, neapykantą, jais menkinamas pats rezistencinis judėjimas ir genocido faktas“, – tvirtinama Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio skunde Vilniaus apylinkės teismui.
LLKS atstovai stebėjosi, kodėl prokuratūra, gavusi pareiškimą dėl R.Vanagaitės pasisakymų, neatliko pirminių patikrinimo veiksmų – neapklausė nei jos, nei kitų asmenų, neįvertino aplinkybių visumos ir konteksto, nesurinko duomenų ir dokumentų iš kitų organizacijų apie R.Vanagaitės veiklą, nevertino, kiek ta veikla sistemiška, kryptinga, sąmoninga.
Pasak Laisvės kovos sąjūdžio vadovo G.Gatavecko, prokuratūra tik spėjimo ir numanymo būdu nutarė, jog R.Vanagaitės veiksmai nebuvo tyčiniai.
Nesiaiškino visų aplinkybių
LLKS tvirtinimu, R.Vanagaitės atsakomybė turėtų būti vertinama pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal kurį teisiama už tarptautinių, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimų Lietuvai ar jos gyventojams pritarimą, neigimą ar šiurkštų menkinimą.
Pasak Vilniaus apylinkės teismo teisėjo Miroslavo Gvozdovičiaus, prokuroras D.Čaplikas atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą neišsiaiškinęs visų aplinkybių.
Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą atsisakyti ikiteisminio tyrimo galima tik tada, kai nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi.
„Tęsiant pareiškėjo (Laisvės kovos sąjūdžio – Red.) skundo patikslinimą, būtina išsamiai apklausti R.Vanagaitę ar kitus asmenis apie visas pareiškime nurodytas aplinkybes ir išklausyti specialisto nuomonę“, – pareiškė M.Gvozdovičius, nusprendęs panaikinti D.Čapliko nutarimą ir perduoti medžiagą prokuratūrai nagrinėti iš naujo.
Neatsakė į svarbų klausimą
Tačiau prokuroras D.Čaplikas šią teismo nutartį apskundė: esą apklausti R.Vanagaitės nėra teisinių galimybių, o specialistų – istorikų nuomonę jis jau įvertinęs iš jų komentarų ir informacijos, pasirodžiusių viešojoje erdvėje po R.Vanagaitės pasisakymų apie A.Ramanauską-Vanagą.
Įvertinęs žinomų istorikų Dariaus Juodžio, Arvydo Anušausko, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės Teresės Burauskaitės pasisakymus, prokuroras nusprendė, jog jie neva nepaneigė „tam tikrų“ R.Vanagaitės išsakytų faktų.
Tačiau iš tikrųjų buvo priešingai – pavyzdžiui, istorikas A.Anušauskas „Lietuvos ryto“ televizijai spalio 30 dieną teigė: „Faktinė medžiaga, kuri yra archyvuose, kurią yra pateikę liudininkai – ir ne dabar, o prieš keliolika dešimtmečių – visiškai neatitinka informacijos, kuri skleidžiama R.Vanagaitės lūpomis“.
D.Juodis lapkričio pradžioje teigė, kad A.Ramanauskas-Vanagas nebuvo KGB agentas, o atvirkščiai, jis pasirinko kovotojo kelią.
T.Burauskaitė spalio 25 dieną LRT televizijai apgailestavo, kad patikinima kokiu nors skandalingu gandu, o ne specialistų išvadomis: „Dėl to labai liūdna. Ar mes galime turėti savo tautos herojus, ar turime šokinėti pagal kokios nors „ekspertės“ R. Vanagaitės dūdelę?".
Naujienų portalui lrytas.lt prokuroras D.Čaplikas neatsakė į klausimą, ar prieš atsisakydamas ikiteisminio tyrimo jis tiesiogiai bendravo su istorijos specialistais.
Panašu, jog jis neapklausė specialistų ir neužrašė jų parodymų, nefiksavo, ką jie galvoja apie R.Vanagaitės paskleistus prasimanymus.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdis atkreipė dėmesį ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo dar 2007 metų lapkritį priimtą sprendimą, kuriame pabrėžiama, kad peržengus saviraiškos laisvės ribas, valstybė turi ginti asmens reputaciją: „Asmens teisė į reputacijos apsaugą nusveria saviraiškos laisvę“.
Melo aukų – tūkstančiai
R.Vanagaitės tvirtinimai, jog partizanas išdavė savo kovos draugus, visiškai nepagrįsti – net ir KGB konstatavo, kad ryšininkų ir rėmėjų nėra už ką teisti, jų veikla mažareikšmė.
Vadinasi, informacijos, kurie pakenktų bendražygiams, A.Ramanauskas-Vanagas savo budeliams nesuteikė.
R.Vanagaitė skaitė partizanų vado bylą, todėl turėjo suprasti, jog tokiais pasisakymais niekina A.Ramanausko-Vanago atminimą.
A.Ramanauskas-Vanagas – toli gražu ne vienintelis partizanas, tapęs sovietų smurto ir melo auka.
Pavyzdžiui, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius po nepavykusio verbavimo sovietinių sadistų bylose buvo paverstas monstru, deginusių ant aukų penkiakampes žvaigždes, o kunigas Alfonsas Svarinskas – skundiku, įdavusiu miško brolius.
Tuo buvo siekiama iškart kelių tikslų – suskaldyti laisvės kovotojus ir susilpninti pasipriešinimą, sumenkinti jų autoritetą visuomenėje, melagingai vaizduoti, kad sovietinę ideologiją priima net ir „užkietėję banditai“.
MGB pati pripažino, jog buvo „užverbuota“ tūkstančiai fiktyvių agentų – ši, kaip ir kitos sovietinės organizacijos, garsėjo savo klastotėmis.
Negailėjo savo jėgų
A.Ramanauskas-Vanagas organizavo ginkluotą pasipriešinimą, pats dalyvavo mūšiuose su okupantais, leido pogrindžio spaudą, buvo apdovanotas už narsumą.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, kuriai vadovavo A.Ramanauskas-Vanagas, okupantams tapo sprangiausiu kąsniu.
Sovietai jo sulaikymui metė didžiules pajėgas.
Maždaug 60 kartų tardomam A.Ramanauskui-Vanagui buvo išdurta akis, šešis kartus pradurtas vokas, per kankinimus jis netekdavo sąmonės, žaizdomis buvo nusėtas visas kūnas, siaubingai sužaloti lyties organai.
Jėgų dėl tėvynės negailėjęs didvyris buvo nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną, sovietinio Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu. Jo palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.
