Vos pasirodžius šiai žiniai, viešojoje erdvėje suskubta paskelbti, kad „tai mašinraštis, pasirašytas Tarybos pirmininko Antano Smetonos ir dar trijų signatarų“, bet vėliau ėmė aiškėti, kad Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto tekstas vokiečių kalba yra spausdinimo mašinėle atspausdintas dokumentas be signatarų parašų, o surastas antrasis dokumentas – Lietuvos Tarybos kreipimasis į apaštalinį nuncijų Miunchene, arkivyskupą Eugenio Pacelli, pasirašytas Lietuvos Tarybos pirmininko A. Smetonos bei trijų Lietuvos Tarybos delegacijos Berlyne narių: dr. Jurgio Šaulio, Justinas Staugaičio bei Jono Vileišio.
Šis radinys daugelį nudžiugino, bet istorija mėgsta krėsti pokštus, mat ką tik surasti dokumentai iš tiesų „surandami“ jau antrą kartą. Minėti dokumentai Vatikano slaptojo archyvo fonduose jau buvo rasti ir apie paskelbta 2004 m., o 2006 m. jie buvo publikuoti Romoje istorinių knygų serijos „Chiesa e Storia„ (liet. „Bažnyčia ir istorija“) ketvirtajame tome.
Šiuos Lietuvos istorijai svarbius dokumentus archyve surado monsinjoras Rolandas Makrickas. 2002–2004 metais, rengdamas daktaro disertaciją Romos popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete, jis itin detaliai analizavo Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos laikotarpio (1915–1919 m.) šaltinius Vatikano archyve. Apgynęs disertaciją R.Makrickas dar kelerius metus skyrė šio ypatingojo fondo studijoms. 2006 metais Romos liturginių bei istorinių studijų leidykla publikavo ir jo parengtą monografiją italų kalba „Šventasis Sostas ir Lietuva. Lietuvos valstybės atsikūrimas pagal apaštalinės nunciatūros Miunchene Bavarijoje dokumentus (1915–1919)“.
Šiuo metu R.Makrickas darbuojasi tolimojoje Afrikoje – apaštalinėje nunciatūroje Gabono Respublikoje, bet trumpam sugrįžęs į tėvynę „Lietuvos rytui“ pasakojo apie metus, praleistus studijuojant istorijos šaltinius Vatikano slaptajame archyve.
– Ar pamenate savo pirmąjį apsilankymą Vatikano slaptojo archyvo fonduose?
– Tą dieną pamenu labai puikiai, juk koks istorikas nenorėtų patyrinėti šių ypatingų archyvų, o ką jau kalbėti apie Lietuvai svarbių dokumentų suradimą. Pirmą kartą archyve apsilankiau rašydamas savo magistro darbą apie Lietuvos krikščionėjimą, o paskui labai susidomėjau Lietuvos santykiais su Šventuoju Sostu Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu.
Vatikano archyve yra labai daug dokumentų, jų fondai atveriami tik kas keletą dešimtmečių ir taip sutapo, kad man studijuojant Romoje 2002–2003 metais atsirado galimybė archyvuose susipažinti su būtent šio laikotarpio dokumentais. Tai buvo unikali galimybė pirmajam prisiliesti prie šių šaltinių. Vos pradėjęs juos studijuoti supratau, kad fondas puikiai atspindi istorinį laikotarpį.
– Ar prieš pradėdamas studijuoti archyvo fondą tikėjotės, jog jame bus ir Vasario 16-osios Akto tekstas vokiečių kalba ir Lietuvos Tarybos kreipimasis į apaštalinį nuncijų Miunchene?
– Mano tikslas nebuvo šių dokumentų suradimas – norėjau išstudijuoti fondą ir parengti savo darbą, bet abu dokumentus prisimenu labai gerai, nes juos labai lengva buvo perrašyti. Vatikano archyvuose negalima skenuoti, tenka arba perrašyti į kompiuterį, arba užsakinėti kopijas. Kadangi bent dalį dokumentų planavau publikuoti, sunkiai įskaitomų rankraščių kopijas užsakydavau, o šių dokumentų kopijos nedariau, jie buvo rašyti mašinėle, tad juos tik perrašiau.
Man įstrigo atmintyje Vasario 16-osios Akto dokumentas, nes jis buvo parašytas mašinėle, o raštas – pablukęs. Nunciatūros archyve tai galbūt buvo net ne pirmoji kopija. Tiesa, kur dokumentas surašytas – Lietuvoje ar Vokietijoje, sunku pasakyti. Tekstas nepasirašytas nė vieno iš Tarybos narių, bet to ir negalėjo būti, juk negali vienas žmogus už visus pasirašinėti.
Antrasis dokumentas, kuris taip pat yra labai svarbus, Lietuvos Tarybos kreipimasis į apaštalinį nuncijų Miunchene, arkivyskupą Eugenio Pacelli, pasirašytas Lietuvos Tarybos pirmininko A. Smetonos bei trijų Lietuvos Tarybos delegacijos Berlyne narių: dr. J. Šaulio, J. Staugaičio bei J. Vileišio. Galima sakyti, kad tai buvo aukščiausio lygio delegacija, kuri lankėsi Vokietijoje ir norėjo vykti į Vatikaną.
Laiške prašoma, kad Šventasis Sostas pripažintų Lietuvos valstybę pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą. Laiške išdėstomi motyvai, paaiškinama Lietuvos Tarybos veikla. Vatikano archyvuose yra visas aprašymas, kaip kūrėsi minėta institucija. Žinoma, kad turėjo būti įtraukta dar 12 Tarybos narių, kurie turėjo atstovauti lenkams, žydams ir baltarusiams, tad joje turėjo būti 32 žmonės, bet istorija susiklostė taip, kad liko 20 lietuvių.
Įdomu tai, kad šiame dokumente minimas Gruodžio 11 dienos aktas ir net neužsimenama apie Vasario 16-osios Aktą. Taip yra dėl to, kad anuomet Lietuvos Taryba buvo atšaukusi Vasario 16-osios Aktą, prie kurio vėliau sugrįžo, kai Vokietija kapituliavo.
Visos studijos Vatikano archyve yra labai įdomios, nes yra labai daug medžiagos iš įvairių šaltinių – vokiečių, lenkų, imperinės Rusijos. Archyvas yra labai turtingas ir pradėjęs studijuoti dokumentus nesitikėjau, kad bus tiek daug medžiagos. Archyviniuose dokumentuose atsispindi ir Lietuvos pabėgėlių situacija, nes Vatikanas ją sekė per savo kapelionus. Šventasis Sostas, nors Pirmojo pasaulinio karo metu užėmė neutralią poziciją, bet vertino karo veiksmus, juos smerkė ir padėjo nukentėjusiems nuo karo žmonėms.
– Ar jus nustebino žinia, kad jūsų Vatikane surasti dokumentai ką tik Lietuvos istorikų buvo „surasti antrą kartą“?
– Istorijos studijos tuo ir įdomios, kad pasitaiko įdomių radinių, tuomet reikia patvirtinimų, o paskui viskas dar kartą peržiūrima. Noriu tikėti, kad tiesiog žmonės neperskaitė mano istorinės monografijos, nes ji parašyta italų kalba.
Pirmas jausmas išgirdus šią žinią buvo apmaudas, kad tiek daug laiko praleidęs archyve šių dokumentų nepamačiau, bet tai truko tik akimirką ir suskubau informaciją tikrinti savo knygose ir turimuose dokumentuose ir tuoj pat įsitikinau, kad minėti istoriniai dokumentai buvo publikuoti. Tuomet užplūdo palengvėjimas.
Parašiau laišką į Vatikano archyvą prašydamas, kad jie nurodytų minimų dokumentų archyvinę poziciją tam, kad galėčiau sugretinti su publikuota medžiaga. Labai nustebau, atsakymas atskriejo į mano elektroninį paštą jau po šešių minučių. Jame nurodoma, kad fondo dokumentų archyvinė pozicija tobulai atitinka. Turime tik džiaugtis, kad šie dokumentai studijuojami ir aktyviai ieškoma naujų šaltinių.
Manau, kad vienas svarbiausių dalykų šiuo metu turėtų būti istorijos šaltinių publikavimas, kad galėtume su jais susipažinti ir kurti istorinį naratyvą iš skirtingų pusių. Negalime pradėti rašyti istorijos nuo kokios nors užbrėžtos linijos ir vien todėl, kad norime ką nors aprašyti, – istoriją reikia rašyti tokią, kokia ji yra. Dabartinėse istorikų publikacijose pasigendu to įvairiapusiškumo. Vien pamatęs Vatikano archyvo fondus įsitikinau, kiek įvykių ir procesų nėra aprašyta mūsų istorijoje.
– Kuo Lietuvos Tarybos kreipimasis į apaštalinį nuncijų Miunchene yra svarbus, kai kalbame apie Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe?
– Šis dokumentas atskleidžia, kad iš tiesų vyko XX a. pr. atsikuriant Lietuvos valstybei. Įsivaizduojame, kad štai nutariama ir valstybė ima ir paprastai atsikuria, bet taip nebuvo – pats laikotarpis iš tiesų labai sudėtingas. Vyko karas, Lietuva skelbė nepriklausomybę būdama okupuota vokiečių, o ir pačios Europos situacija nebuvo aiški. Lietuvai, kaip mažam kraštui ir mažai tautai, tai buvo labai sudėtingas laikotarpis.
Buvo priimtas ir tam tikras diplomatinis sprendimas, kad Lietuva galėtų atsikurti kaip monarchija su vokiečių kilmės vadovu. Vatikano archyvuose esama Barono Wilhelmo von Uracho laiškų popiežiui, kuriuose jis prašo Šventojo Tėvo palaiminimo naujoms pareigoms. Tarybos kreipimasis liudija, kad nebuvo švaistomas laikas veltui. Lietuvos Tarybos delegacija besilankydama Berlyne norėjo užsitikrinti ir kitų šalių pripažinimą – ypač Vatikano, kuris labai daug Lietuvai padėjo per Pirmąjį pasaulinį karą.
– Lietuva iš Vatikano išgirdo neigiamą atsakymą, kokios buvo to priežastys?
– Vatikano pozicija dėl Lietuvos valstybingumo buvo labai aiški, buvo atsakyta, kad esamomis sąlygomis valstybės pripažinimas negalimas. Tai lėmė dvi priežastys. Lietuva buvo pripažinta tik vienos valstybės – Vokietijos. Tai reiškė, kai jei Vatikanas butų pripažinęs Lietuvą tokiomis sąlygomis, tai reikštų nevisišką Lietuvos nepriklausomybę. Antroji priežastis – Lietuva tuo metu nebuvo pripažinta jokios kitos valstybės. Nors Lietuvos Tarybos nariai dėl to buvo nusivylę, bet iš tiesų būtent Vatikanas išsaugojo Lietuvą nuo dalinės nepriklausomybės pripažinimo. Vatikano išsiųstame laiške rašoma, kad „kai bus susidariusios tinkamos sąlygos, Šventasis Sostas pripažins Lietuvos valstybę“. Lietuvos Tarybos kreipimasis į apaštalinį nuncijų Miunchene rodo, kad tuo metu buvo bandoma pasinaudoti visomis diplomatinėmis priemonėmis, kad Lietuva būtų pripažinta.
– Minėjote Vatikano pagalbą Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo metu ir mažai kam žinomą paskelbtą rinkliavą. Kaip ji vyko?
– 1916 metų pabaigoje popiežius paskelbė, kad visame pasaulyje vyks rinkliava Lietuvai. Tai buvo didelė moralinė parama Lietuvai, nes mūsų šalies vardas nuskambėjo kiekvienoje parapijoje ir vyskupijoje ir taip pasaulis sužinojo apie mus. Tokios rinkliavos vyko tik Belgijai ir Lenkijai. Popiežius kvietė aukoti mažai, vokiečių okupacijos užguitai tautai.
Istoriniuose dokumentuose nurodoma, kiek ir kokios paramos mūsų šalis sulaukė iš kitų valstybių. Tarp lietuviams aukojusių šalių yra tokios kaip Maršalo salos, Nikaragva, Jungtinės Amerikos Valstijos, Meksika, Kanada, Brazilija, Peru, Portugalija, Mauricijaus salos. Šios šalys tuo laiku rėmė Lietuvą, nes popiežius Benediktas XV to prašė. Aukų rinkimų data paskelbta 1917 metų vasario 10 diena, tai buvo vienintelė diena, kai pinigai turėjo būti surinkti, o paskui jie buvo persiųsti Vatikanui. Vatikanas juos siuntė į Lietuvą iš pradžių per Šveicariją, o paskui tiesiogiai per žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių. Už tokį išskirtinį dėmesį ir pagalbą Lietuvos Tarybos pirmininkas A. Smetona laišku 1917 m. lapkritį laišku padėkojo Šventajam Tėvui.
