Pro Lietuvos nacionalinio muziejaus langus gerai matyti kraupi Gedimino kalno nuošliauža, sulaužiusi atraminę sieną, restauruotą plytomis, kurių viena kainavo 5 eurus.
Kalno šeimininkė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė stebėjosi: „Juokingiausia, kad aš liksiu tas didysis kalno griovėjas.“
Ji teigė nejaučianti atsakomybės už dabartinę kalno būklę ir jam tvarkyti telkia išskirtines pajėgas: žmones, kurie kalno griovimu užsiima jau nuo 1981 metų. Nusikaltėlius traukia į nusikaltimo vietą?
Jiems ir atiteks 10 mln. eurų, kuriuos Vyriausybė jau skyrė kalnui gelbėti. Ir tai – tik pradžia.
Vienas tų valdininkų, kurie palaimino kalno sudarkymą, dabartinis kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, žada kalną remontuoti mažiausiai penkerius metus.
Nutarė iškirsti medžius
„Pagrindinis jų tikslas – ne gelbėti kalną, o paslėpti praeities kvailystes“, – teigė Žilvinas Nečiūnas, Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio narys, kuriam pavyko surinkti dokumentinių įrodymų apie skandalingą, todėl nuo visuomenės slepiamą Gedimino kalno tariamų gelbėtojų sąmokslą.
Tačiau tai, ko nesakoma visuomenei, Kultūros ministerijai yra gerai žinoma, nes tariamo kalno tvarkymo procesą globojantis viceministras R.Augustinavičius pats dalyvavo posėdyje, kuriame buvo nuspręsta nuplikinti kalną – iškirsti visus ant jo augančius medžius.
Apie gresiančias nuošliaužas irgi buvo žinoma iš anksto, nes kalne jų jau būta anksčiau. Ir nuošliaužos susidarydavo būtent ten, kur buvo iškirsti medžiai.
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros profesorius Kastytis Dundulis dar 2008 metais paaiškino, kad kalnas slinko, nes „iškirstų medžių šaknys pradėjo pūti, prisigėrė vandens ir taip sumažino grunto stabilumą“.
R.Augustinavičių „Lietuvos ryto“ televizijos laida „Patriotai“ užklupo išeinantį iš B.Kulnytės kabineto.
„Nepamenu“, – apsimetė valdininkas, paklaustas, ar dažnai mini 2012-ųjų balandžio 17 dieną, kai kartu su B.Kulnytės pavaldiniais, Panevėžio statybos tresto veikėjais ir dar keliais valdininkais nusprendė nuplikinti kalną.
„Tęsti medžių (keliančių grėsmę kalno šlaitams, turinčių menką estetinę vertę ir užstojančių Aukštutinės pilies statinius iš pagrindinių apžvalgos vietų) šalinimo darbus, prioritetą teikiant gynybinės paskirties piliakalnio siluetui išryškinti miesto kraštovaizdyje“, – buvo rašoma kalnui paskelbtame nuosprendyje.
„Po to Panevėžio statybos trestas išpjovė paskutinius kalno medžius“, – pasakoja Ž.Nečiūnas.
Kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson dešinioji ranka Gedimino kalno reikalais R.Augustinavičius tą dokumentą laimino kaip tuometis Kultūros paveldo departamento vyriausiasis valstybinis inspektorius.
Paklaustas, ar jaučia atsakomybę, viceministras ėmė muistytis: „Neprisidėjau aš prie... Nepamenu... Nemanau.“
Konstruktorius – be atestato
Kone dažniausias Gedimino kalno griūties komentatorius inžinierius Jakovas Mendelevičius yra praradęs atestatą ir teisę projektuoti statinius po to, kai griuvo sostinės Vilniaus gatvės 35-asis namas, kurio rekonstrukciją jis projektavo.
Kitas J.Mendelevičiaus projektuotas ir griuvęs statinys – Ledo rūmai.
Tačiau kalno tvarkymo projekto vadovas architektas Rimas Grigas būtent jį pasitelkė į pagalbą, kai ėmė trūkinėti Kunigaikščių rūmų sienos, kurių rekonstrukcijas jis taip pat projektavo.
– Kada jūs pastarąjį kartą pridėjote pirštą prie šito kalno? – paklausiau J.Mendelevičiaus.
– Praėjusį mėnesį dariau Kunigaikščių rūmų sustiprinimo projektą ir pavėsinę archeologams ant kalno viršūnės.
– Ar jūs turite teisę atlikti tokius darbus?
– Pasirašė kiti, – pamelavo pašnekovas, nes dokumentai liudija, kad tuos projektus kaip konstruktorius pasirašė jis pats.
Pamatęs mano rankose dokumentą J.Mendelevičius patvirtino jo tikrumą: „Taip. Aš galiu tiesiai pasakyti. R.Grigas pasiūlė man, nes aš galiu labai greitai daryti projektus ir sprendinius.
– Taip? Reikėjo greitai?
– Reikėjo labai greitai, taip.
– Ar jums rankos nedreba? Mažiausiai du jūsų projektuoti pastatai griuvo.
– Nedreba. Matot, tokia yra tvarka – aš dirbu, o mano brėžinius pasirašo dar ir atestuotas specialistas. Patikrina ir pasirašo.
Vertingas, kai griūva?
Vartydamas rankose senas akvareles, kuriose Gedimino kalnas pavaizduotas toks, koks buvo Lietuvai esant Rusijos imperijoje, J.Mendelevičius baksnoja pirštu į menininkų nupieštus plikus ir yrančius kalno šlaitus.
– Jeigu mes norime atstatyti Gedimino kalną kaip gynybinį įrenginį... O kam mums reikia tai daryti? – toliau kamantinėju inžinierių, kuris ne tik agitavo už kalno medžių kirtimą.
Jis suprojektavo ir kalną apsunkinusias gelžbetonio bei riedulių konstrukcijas, imituojančias gynybines sienas, kurios dabar graso nudardėti žemyn.
– Tai jums jis gražus, kai su medžiais ir sveikas, o man jis neatitinka visai jokių paminklotvarkos reikalavimų. Taip! – atkirto J.Mendelevičius.
– O griūvantis kalnas paminklotvarkos reikalavimus atitinka?
– Taip.
– Atitinka?
– Atitinka, – kartoja J.Mendelevičius.
– Griūvantis atitinka, tačiau su medžiais ir negriūvantis jums neatitinka paminklosauginių reikalavimų?
– Taip, taip, – tvirtino J.Mendelevičius, kurį Gedimino kalnui tvarkyti pasitelkė architektas R.Grigas.
Pastarasis pagarsėjo tuo, kad būdamas Valdovų rūmų „atkūrimo“ projekto vadovas leido sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų monetų kalyklą, kuri buvo atkasta rausiant pamatus Valdovų rūmams.
Įtakingi užtarėjai
J.Mendelevičius gyrėsi, kad dabartinė kalno būklė – jo darbas: „Mes supylėme labai daug grunto, kad gynybinių sienų pamatai nekabėtų, tai dabar jis slenka.“
65-erių inžinierius teigė tokį nurodymą gavęs iš paties komunistų partijos lyderio Petro Griškevičiaus: „Supilti Gedimino kalną ir atstatyti gynybines sienas.“
Tačiau dokumentai liudija ką kita: užsakovė buvo Komunalinio ūkio valdyba prie Vilniaus miesto vykdomojo komiteto.
Įdomu, kad J.Mendelevičius tada, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, sulaukė viešo užtarimo iš įtakingo sovietmečio architekto Vytauto Žemkalnio. Šis 1981 metų gegužės 25 dieną parašė atvirą laišką savaitraščiui „Literatūra ir menas“, kuriame kategoriškai pareiškė: „Projektas neatidėliojant turi būti vykdomas.“
Tačiau statybos darbai, per kuriuos iškilo dabar kalną slegiančios ir griūti papėdėn grasančios gynybinės sienos bei akmeniniai takai, prasidėjo jau artėjant Nepriklausomybei.
Lydi skandalų šleifas
Paklausta, kaip buvo pasirinktas generalinė rangovė Gedimino kalnui tvarkyti bendrovė „Rekreacinė statyba“, B.Kulnytė ramiai atsakė: „Neskelbiamų derybų būdu.“
Ji taip pat neneigė, kad konkurencijos „Rekreacinei statybai“ niekas nesudarė, nes konkurso sąlygos buvo lyg sudarytos vieninteliam įmanomam dalyviui. Buvo reikalaujama, kad įmonė turėtų patirties tvarkyti piliakalnius.
Taip ant kalno atsirado 26 socialiai draustus asmenis tesamdanti bendrovė, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra Algimantas Šiukšta.
Anksčiau užsakymų jam parūpindavo sesuo Vida Petiukonienė – dabar jau buvusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė, pagarsėjusi tuo, kad ilgą laiką savo saugomose teritorijose niekaip nepastebėjo, kaip viena po kitos dygo neteisėtos pilys ir pilaitės.
Sesuo iš regioninių parkų pasitraukė dėl skandalingų statybų, o brolis užropojo ant Gedimino kalno kaip tvarkybos darbų rangovas.
Toks rangovo pasirinkimas sukėlė juoką net J.Mendelevičiui ir jis kalbėjo taip: „1 100 000 eurų kalnui tvarkyti (pirmajam etapui. – Red.): projekto nėra, kaip spręsti, neaišku, bet yra laimėtojas. Ir laimėtojas pasakė, kad jiems reikia 1,1 mln. eurų.
Kas priima sprendimus dėl Gedimino kalno, niekas nežino. Kaip galima rengti konkursą, kurį laimi firma, nežinanti, ką daryti?“
Papildoma apkrova šlaitui
Būtent „Rekreacinės statybos“ iniciatyva Gedimino kalno šlaitas, kurio nuošliauža matyti net nuo kitos Neries pusės, dabar yra sulaiptuotas gabionais – skaldos metaliniuose narvuose blokais.
„Tiesiai kalbant, buvo iškasta šlaite 2 metrų gylio duobė, pripilta skaldos ir pastatytos gabionų eilės“, – stebėjosi pagrindinis kalno darkytojų demaskuotojas Ž.Nečiūnas.
Kaip įrodymą, kad ši „konstrukcija“ inžineriniu požiūriu yra niekinė, jis cituoja konstruktoriaus eksperto Josifo Parasonio, atlikusio šio šlaito tvarkymo darbo projekto privalomąją valstybinę ekspertizę, žodžius: „Ši konstrukcija yra papildoma apkrova šlaitui ir jo netvirtina.“
Ž.Nečiūnas matė visa projektą ir pasakoja tiesiog neįtikėtiną jo tęsinį: pasirodo, kad po gabionais yra įrengta laistymo Vilnios vandeniu sistema. Suplanuota gabionus užpilti smulkesne skalda, o prie jos tvirtinti velėną, kuri turės būti nuolat laistoma.
J.Parasonis užsiminė, kad gabionų statytojai nepaiso jo pastabų.
B.Kulnytė į tai atkirto, kad jai visa tai žinoma, tačiau ji nemananti, kad tai yra blogai, tačiau ir atsakomybės ji neprisiima: „Mes nedarome sprendimų dėl to, kad mes jų tiesiog daryti negalime.
Mes nesame specialistai. Jūs suvokite.“
Auksinio tualeto dvelksmas
Konstruktorius J.Mendelevičius, iš kurio atėmė atestatą, bet kuris yra samdomas Gedimino kalno projektui, daugiausia triūsia prie to kalno šlaito, kuris slenka į Vilnią ir nebelaiko jo, J.Mendelevičiaus, su įvairiais architektais pristatytų Kunigaikščių rūmų sienų.
Tas šlaitas patikėtas Kauno bendrovei „Virmalda“, kurios vienas iš dviejų savininkų yra Romaldas Rabačius, Kauno politinis ir visuomeninis veikėjas, nemenkai prisidėjęs prie skandalingojo Kauno auksinio tualeto atsiradimo. Tas tualetas nustebino savo kaina: jūriniame konteineryje tupyklos buvo įrengtos už 153 000 eurų.
Šiuo metu R.Rabačius užsiima viešaisiais pirkimais Kauno savivaldybėje, o jo brolis ir bendraturtis Virginijus vadovauja Gedimino kalno šlaito tvirtinimo darbams.
Ž.Nečiūno duomenimis, „Virmaldos“ kalno pusėje buvo pastebėti darbininkai iš Ukrainos, kurie paskubomis kalė kažką panašaus į statybos aikštelę iš labai gerų lentų.
Medžius atsodins?
B.Kulnytė „Patriotams“ išdavė dar vieną kalno tvarkytojų plano dalį: „Aš jums pasakysiu taip: kai pats šlaitas bus atstatytas, jis bus ir apsodintas.“
Taip bus paneigtas jos pačios pavaldinių sprendimas nukirsti medžius, nes tik plikas kalnas atitinkąs jo, kaip gynybinio kalno, vertingąją savybę.
R.Augustinavičius, suplanavęs, kad kalnas rangovus maitins mažiausiai penkerius metus, taip pat pamiršo, nuo ko pradėjęs: „Bet kokiuose sprendimuose pirmu žodžiu groja konstruktoriai ir projektų vadovai.“
Konstruktorius J.Mendelevičius ir toliau sako, kad „kalnas turi būti nuogas. Gynybinių kalnų su medžiais nebūna.“
Paklausta, ar valstybės šimtmetį Lietuva pasitiks prie apgriuvusio kalno, B.Kulnytė garantijų neduoda. Ji pataria nuvažiuoti prie Punios piliakalnio, kuris visas slenka į greta tekančią upę.
Ž.Nečiūnas apibendrina kalną suardžiusių veiksmų seką: „Viskas prasidėjo nuo gynybinės sienos „atstatymo“, kai į labai trapius šlaitus buvo sugręžti poliai ir išbetonuoti pamatai, tada pripilta labai daug žemių, kad būtų atkurtas buvęs kalno vaizdas ir paslėpti sienų statybos metu atsiradę reljefo nukritimai.
Vėliau vyko Kunigaikščių rūmų sienų paaukštinimas prilipdant gotikines arkas. Tačiau pats lemtingiausias dalykas – medžių iškirtimas.“
Kalno naikinimo chronologija pagal Ž.Nečiūną
Gedimino kalno griūtį lėmusių veiksmų pradžia – Giedručio Lauciaus ir Jakovo Mendelevičiaus „Gedimino kalno šlaitų tvirtinimo ir aplinkos sutvarkymo“ projektas, kuris buvo pradėtas vykdyti apie 1988–1990 metus.
Tada kalno aikštelės perimetru buvo įrengti betoniniai pamatai ant gręžtinių polių. Kartu viršutinėje kalno dalyje buvo iškirsti medžiai, šlaito dalys sukastos terasomis, ant kurių užpilta apie 8000 kubinių metrų žemių.
„Manau, kad tas užvežtas gruntas dabar ir kelia problemų. Vienoje vietoje poliai nevykusiai pastatyti, tai toje vietoje ir nuslinko nuošliauža“, – sakė inžinierius geologas Kazimieras Monstvilas.
Ant naujų betoninių pamatų buvo išmūryta tik nedidelė numatytos riedulių sienos atkarpa prie bokšto į senamiesčio pusę – sutrukdė Nepriklausomybės pradžios finansiniai sunkumai.
1992 m. lapkritį ir gruodį J.Mendelevičius ir architektai S.Lasavickas bei L.Biveinytė parengė Vilniaus Aukštutinės Gedimino pilies Kunigaikščių rūmų mūro apsaugos, vandens nuvedimo ir kontraforso pamatų stiprinimo darbo projektą. Jį įgyvendinant virš autentiškų mūro liekanų atsirado jų suprojektuoti antstatai. Jų svoris greičiausiai ir sukėlė jau daugelį metų matomas sienų įtrūkas.
1995 m. Panevėžio statybos trestas ant dar 1988 išlietų polinių pamatų pagal G.Filipavičienės ir J.Mendelevičiaus darbo projektą atstatė daugiau kaip dvidešimt metrų ilgio riedulių sienos atkarpą toje vietoje, kurioje įvyko pirmoji nuošliauža ir dabar kyla gabionai.
Kur kas ilgesnės sienos atkarpos buvo pastatytos ant šlaito į senamiesčio pusę ir šlaito dalyje už Kunigaikščių rūmų (į Vilnios pusę).
Apie pastarąją dalį kalbėdama architektė Gražina Kirdeikienė prisipažino, kad gynybinė siena šioje vietoje buvo statoma suprantant, kad jos šioje vietoje apskritai niekados nebuvo ir negalėjo būti.
Nepraėjus ir dvejiem metams po minėtų darbų ir prasidėjus jų sukeltiems šlaito slinkimo procesams 1997–1998 buvo įrengtos dvi eilės gelžbetoninių rostverkų.
Jų sulūžusių polių vaizdas pažįstamas visiems. Užuot šias lūženas nedelsiant pašalinę, kalno tvarkytojai šiuo metu paslapčiomis intensyviai ruošiasi juos išlieti iš naujo,
2003 m. be konkurso pastatomas funikulierius.
Ankstesnės nuošliaužos – 2004 ir 2008 m. – šlaite šalia šaltinėlio į Vilnios pusę. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros profesorius K.Dundulis yra pastebėjęs, kad tiek iškirsti medžiai, tiek ir lietinga žiema turėjo įtakos nuošliaužos dydžiui: „Iškirstų medžių šaknys pradėjo pūti, prisigėrė vandens ir taip sumažino grunto stabilumą.“
Kalnas „kapitališkai“ sutvarkytas 2010–2014 m. su Panevėžio statybos tresto pagalba.
2013 m. pavasarį iškirsti paskutiniai medžiai. Ant šlaitų, likusių be medžių, vėl buvo pilamas gruntas ir klojama vejoms skirta velėna.
Už šiuos darbus Nacionalinis muziejus 2014 m. geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurse buvo apdovanotas Didžiuoju prizu.
2014 m. buvo iškelti šiaurinio bokšto pamatai (neaiškios datos ir paskirties mūro likučiai, esantys ant paties šlaito viršaus dešinėje funikulieriaus pusėje).
Bokšto autoriai – G.Kirdeikienė ir J.Mendelevičius. Po bokštu ir abiem šlaito rostverkais esančiose šlaito dalyse vykęs medžių šalinimas galėjo būti paskutinis lašas, kuris pribaigė šio šlaito stabilumo likučius.
2016 m. vasarį atsirado pirmoji nuošliauža. Skelbiama tyrimų ir konkursų programa. Birželį nuošliaužos vieta uždengiama balta plėvele (kartu tyliai, nieko apie tai nekalbant, uždengiamas ir plyšys prie pat Gedimino bokšto).
J.Mendelevičius sprendimą kritikavo. Anot jo, užkloti plėvele – didelė klaida.
Spalį nauja nuošliauža sudraskė plėvelę ir nugriovė XVI a. vidurio atraminės sienos parapetą (prieš kelerius metus restauruotas plytomis, kurių vienos kaina – 5 eurai).
Atrodytų, galutinai turėjo paaiškėti, kad reikia skubiai griauti kalno šlaite (viršutinėje dalyje) statytą sieną, pjaustyti rostverkus ir nukasti supiltas žemes. To nedaroma.
Gruodį susidarė pirmoji nuošliauža kitoje kalno pusėje. Ji sutvarkyta užpilant skaldos (sutvarkytoji dalis po dešimties mėnesių nuslinko su visa skalda).
Įvyko derybos su vieninteliu konkurso dalyviu – bendrovėmis „Rekreacinė statyba“ ir „Virmalda“, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartį. „Konkursą kartu su „Virmalda“ laimėjo UAB „Rekreacinė statyba“, turinti patirties tvarkyti piliakalnius Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate“, – skelbė Lietuvos nacionalinis muziejus.
Tai netiesa, nes Kernavėje „Rekreacinė statyba“ tik statė senovinio kaimelio muliažą, o kitų piliakalnių tvarkymo patirtis apsiribojo medžių kirtimu bei takų ir laiptelių įrengimu.
Slapta kurtas projektas, kaip išsaugoti visą tą šlamštą, kurį J.Mendelevičius su įvairiais architektais suprojektavo ir pastatė ant Gedimino kalno.
Tuo pat metu paslapčiomis nusamdytas 83-iuosius metus einantis inžinierius Algirdas Steponavičius sugalvojo projektą: kalno aikštelėje po žeme padaromas vienuolikos metrų gelžbetoninis stulpas, nuo kurio po žeme tiesiami plieniniai lynai. Jais pririšami du šlaito rostverkai. Kai šis projektas iškilo į viešumą, mėginta aiškinti, kad taip buvo stabilizuota viršutinė šlaito dalis.
Kokie projektavimo ir darbų konkursai ir kokios derybos vyko, labai sunku susigaudyti, tačiau 2017 m. pavasarį paskubomis buvo surengtas naujas konkursas. Birželį prasidėjo kalno taisymo darbai.
Bet nuošliaužos plėtėsi ir dažnėjo: kalnas slinko kovą, paskui liepą – jau pietrytiniame šlaite. Rudenį įvykusių nuošliaužų skaičių ir dažnį pasidarė sunku net suskaičiuoti.
