Savo žemaitiškomis šaknimis itin besididžiuojantis 57-erių Seimo senbuvis duodamas interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ prakalbo apie sūnaus vardo kilmę ir prabilo mėgstamiausios dainos eilėmis.
– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Mano tėvai abudu žemaičiai. Mama nuo Skuodo, tėvas - nuo Klaipėdos rajono, į Plungės pusę, kur gryna Žemaitija, Endriejavo apylinkės. Susituokė jie Salantuose, kas dabar yra Kretingos rajonas. Jie gyveno Klaipėdoje, paskui Telšiuose.
Aš ir gimiau Telšiuose. Mano vyresnis brolis gimęs Skuode, viena sesuo gimusi Klaipėdoje, o aš su seserimi Virginija (Baltraitiene – Aut.), kuri irgi vyresnė, gimę Telšių rajone, ant Masčio ežero kranto, Želvaičių kaime. Tiesa, dabar tai jau yra Telšių miesto ribose.
Toks žemaitukas ir augau iki šešerių metų. Tada išsikraustėme gyventi į Radviliškio rajoną, Baisogalą. Ten pradėjau eiti mokyklą ir ją baigiau. Bet ta Žemaitija, kaip vaikui iki šešerių metų – meškerės įmerktos į ežerą, plaukimas valtele su broliu, žaidimai paežerėje su kaimynų vaikais, lydekos pavasarį neršiančios. Tokie prisiminimai.
Visa giminė tebegyvena Žemaitijoje, dar su jais susitikęs žemaitiškai tebekalbu. Įsijungia viduje ta žemaičių kalba. Tas žemaitiškas identitetas manyje yra pakankamai stiprus. Turiu daug žemaitiškų bruožų, savybių, todėl, greičiausiai, negalėčiau būti diplomatu, nes esu aštresnis, įžūlesnis ir visa tai ateina iš žemaitiškų šaknų.
– Koks jūsų ryškiausias, maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Buvo toks labai keistas pereinamasis laikotarpis. Iš Telšių, 1966-ųjų liepos pabaigoje, tėvai persivežė mus į Baisogalą, o čia jau kaip ir Aukštaitija. Aš būdamas šešerių metų lietuviškai nemokėjau, kalbėjau tik žemaitiškai. Iš manęs dėl to juokdavosi vaikai. Tai tikrai nebuvo patyčios, tai buvo toks juokas. Pasisodindavo mane vaikai tokį bamblį ir prašydavo pakalbėti žemaitiškai. Pamenu, aš kalbu, o jie - kad juokiasi, jiems įdomu ir smagu.
Nors tai tikrai nebuvo patyčios ir jokios pravardės neturėjau, man pasidarė pikta, kad jie juokiasi. Supratau, kad aš kalbu kitaip. Ir kas atsitiko – aš užsičiaupiau. Kadangi į mokyklą nėjau, o tada vaikus buvo galima palikti namuose, tad kai visi vyresni išeidavo į mokyklą, aš likdavau namuose.
Aš likęs namuose bandydavau įsiklausyti, kaip šneka, bet ne tie baisogaliečiai, kurių tartis nėra graži man, o taip, kaip šneka per radiją ir per televiziją. Taip aš išmokau ne jų tarme kalbėti, kurioje yra tokių specifinių atspalvių, kaip varla, kumela ir pan., o tvarkinga lietuvių kalba. Vėliau ir studijų metais stengiausi kalbėti taisyklinga lietuvių kalba.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Kūčios. Tai šeimos šventė, ją šeimoje paminėdavome ir sovietiniais laikais. O kita vertus, tai tos pagoniškosios Rasos arba Joninės, kurios sovietiniais laikais buvo tapusios festivaliais ar išgertuvėmis. Bet tos Rasos, kurios yra iš pagonybės laikų. Studijų metais yra tekę su etnografais dalyvauti, matyti, tai man didžiulį įspūdį darantis dalykas.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Esu išmaišęs visą Lietuvą. Dar su vaikais paaugliais sėsdavome į mašiną ir važiuodavome – tai koks Vištytis Suvalkijoje, ir Dzūkijoje Ignalinos nacionalinis parkas, kurio žemėlapį ir dabar galėčiau mintinai nupaišyti, ežerų išsidėstymą.
Gražių vietų yra begalė, net ir tos Šiaurės Lietuvos lygumos. Koks įspūdis, kai atvažiuoji, atsistoji ir žiūri toli į horizontą! Kitur Lietuvoje tokių nėra. Arba Nemuno delta. Šiemet frakciją pasikviečiau, plaukiojome ten.
Bet gražiausiu pavadinčiau ne vietą, o vaizdą. Yra Biržulio ežeras netoli Varnių. Tas ežeras tokioje dauboje, o prie jo yra Sprūdės, Moteraičio piliakalniai. Tai yra kalvų grandinė, kuri nuo ežero lygio yra iškilusi gal 70 metrų. Kažkada su draugais mes ant tų kalvų miegojome ir ryte atsikėlę pažiūrėjome į ežerą, o jo – nėra. Yra tik rūkas. O virš rūko matosi kalvos anapus Varnių.
– Geriausias Lietuvos miestas yra..? Kodėl?
– Gražiausias yra Vilnius. Geriausias ir patogiausias man yra Klaipėda. Ten gali atrasti visko: ir didmiesčio elementų, ir kaimo elementų, ir pramogų, tik turėk laiko bei noro jas aplankyti, ir didelis patogumas. Gal ir galima iš Klaipėdos pasijuokti, koks čia miestas – trys gatvės išilgai einančios. Bet tai sukelia didžiulį patogumą. Sakau taip ne dėl to, kad gyvenu Klaipėdoje, vertinu objektyviai.
– Koks jūsų mėgstamiausias istorinis veikėjas?
– Tas, kuris pats rašė istoriją – Simonas Daukantas. Jį galima vadinti literatūros veikėju, bet jis buvo ir istorikas. Tarkime, jo knygą „Būdas senovės kalnėnų, lietuvių ir žemaičių“ turbūt skaičiau studijų metais, po to dar skaičiau. Pagal Simoną Daukantą ir mano sūnus pavadintas Simonu, būtent jo garbei. Galvojau, kad jei antras vaikas būtų sūnus, būtų pavadintas Motiejumi, Motiejaus Valančiaus garbei.
Simonas Daukantas senatvėje bičiuliavosi su Motiejumi Valančiumi, gyveno trumpai pas jį. Sakyčiau, kad jis manyje ir suformavo tokį lietuvį. Simonas Daukantas padaręs man didžiausią įtaką. Esu išstudijavęs jo darbus, kūrybą.
– Su kokia Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti ir apie ką kalbėtumėtės pietų metu?
– Su Antanu Smetona. Ne dėl to, kad aš juo žaviuosi, o todėl, kad paklausčiau: „Ką tu pridirbai?“ Gal atsitokėtų žmogus? Natūralu, turiu omenyje, pasidavimą arba nepasipriešinimą. Drįsčiau jam papamokslauti.
O šiaip, valstybės kūrėju reikėtų laikyti Joną Basanavičių. Norėtųsi ir su juo be paprieštaravimų pasikalbėti. Jam pasisekė, kad mirė 1928-aisiais, iki sovietų okupacijos dar buvo likę daug metų. Nežinau, kaip jis būtų stovėjęs, kaip būtų raginęs elgtis tuomečius valstybės vadovus, bet manau, kad būdamas didžiuliu autoritetu Antanui Smetonai, jis būtų taręs savo žodį, kuris gal būtų kitaip pasukęs reikalus.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Kažkada „Naktinės personos“ žavėjo. O daina... Daug kas ir nežinos, ypač jaunesnės kartos, Laimio Vilkončiaus „Laivas“. „Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas, Nuo ūkuose panirstančių krantų...“ Žodžiai Algimanto Baltakio.
Aš pats labai mėgstu niūnuoti tą dainą ar kartais ir padainuoti, kai yra laikas ir vieta. Labai melodinga daina. Tik labai retai dabar beskamba, nors ir ankščiau nebuvo topų viršūnėse.
Taip pat Eurikos Masytės daina „Laisvė“ – nuostabi daina.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Mano žmona ir marti labai mėgsta saldainius „Nomeda“. Jeigu aš einu į parduotuvę ir yra marti namuose, tai tada dėl jų abiejų nuperku tų saldainių.
Bet šiaip, neturiu mėgstamiausios prekės. Nesu prisirišęs prie daiktų, kad kažką labai išskirčiau. O štai saldainiai „Nomeda“, bet ne dėl to, kad aš mėgstu, o mano šeimos moterys mėgsta.
– O koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Vis dėlto šaltibarščiai. Dažniausiai valgomi, skaniausi ir originaliausi. Tie patys cepelinai ar vėdarai, tai ir Vokietijoje, ir Lenkijoje atrandami. Mes sakome, kad tai lietuviški valgiai. Taip, jie lietuviški, bet ne tik. O šaltibarščiai yra labiau specifinis lietuvių valgis. Šiltu oru aš labai juos mėgstu.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Reiktų atsakingai pagalvoti, bijau pirmus pasitaikusius ištarti, nes po penkių minučių gal kitaip galvočiau, nes tai labai prasmingas klausimas. Lietuva. Šis žodis įdomios sandaros, sunkiai atsekamas, toks senoviškas, iš praeitis.
Kaip politikui ir žmogui, gyvenusiam šitame lūžio laikotarpyje, – laisvė. Ačiū. Šis žodis toks unikalus. Kitose kalbose nieko panašaus nerasi. Net ir lietuvių kalbos žodžių daryboje jis neturi atitikmenų.
Marios. Kažkas labai specifiško yra su šiuo žodžiu. Kitose kalbose panašiai vadinama jūra, bet tai nėra jūra, tai yra marios. Nes jūrą mes vadiname jūra. Mes jūros taip nevadiname ir nevadiname ežeru, kaip daro vokiečiai.
Žmogus. Dar vienas labai specifinis lietuvių kalbos žodis. Atraskite atitikmenis kitose kalbose. Tie patys latviai sako panašiai, kaip rusai, jie neturi panašaus žodžio į žodį „žmogus“. Reikia užsirašyti šiuos žodžius, jie nebuvo parinkti atsitiktinai.
– Kokia lietuviška patarlė ar pasakymas jums patinka labiausiai?
– Man patinka tie etnografiški dalykai ir, tarp jų, žemaitiški. Yra vienas negražus pasakymas: „Ek tu, sobine veina“. Žemaitis supras, kad tai nėra nei labai įžeidžiantis, pasakymas. Kitas žemaitiškas: „Pabučiuok savo tėvo kaliošus.“ Aukštaitiškų, dzūkiškų mažiau žinau, bet man labai gražiai skamba šie.
O šiaip, vis labiau pradedu vadovautis posakiu: „Rytas už vakarą protingesnis.“ Man ūmumas būdingas iš viršaus, bet ateinant senatvei viską apgalvoju, nes tikrai rytas už vakarą būdingesnis.
– Kokie trys lietuviams labiausiai būdingi charakterio bruožai?
– Netikrumas. Čia galima išvedžioti – baimė, nepasitikėjimas savimi. Bet tai netikrumas. Mes buvome tautų kryžkelėje – ir švedai praėjo, ir rusai, ir mongolai pasiekę buvo. Greta didžiulės valstybės ir patys buvome didžiulė valstybė, bet savęs, kaip lietuvių tautos, mes neįtvirtinome LDK, toje teritorijoje lietuviai sudarė mažą dalį. Iš to netikrumo atsiranda ir savęs nuvertinimas.
Drįstu sakyti, kad ir meilė tėvynė, savam kraštui. Aišku, yra emigracija, bet matome, kad ir praėjus 50 metų vistiek dauguma žmonių nenutraukia savo santykių. Mes kaži ar nepriklausomybę būtumėm galėję atkurti, jei ne ta mūsų diaspora, žmonės gyvenantys užsienyje.
Ir kadangi aš toks kaimo vaikas – paslaugumas. Iš čia ir tas gražus žodis „talka“. Kitose tautose nėra tokio įpročio bendro darbo, kai visi susirenka ir padaro kažką bendrai. Tas žmonių nuoširdumas, paslaugumas tarpusavyje nyksta, bet jis būdingas.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...?
– Aš neturiu ką daugiau mylėti. Aš čia gimiau, čia, greičiausiai, ir numirsiu. Kodėl reikia aiškinti, kodėl myli Lietuvą? Nėra kito pasaulio krašto, kurį galėčiau mylėti labiau ar pažinčiau geriau. Tokia lemtis.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai šimtmečio proga?
– Susitelkti. O tas susitelkimas tebūnie ir kažkur kitur gyvenančių lietuvių, nes neišvengiamai dalis gyvens kitur. Be to susitelkimo, mes būsime išsibarsčiusi tauta, o kiek tokių tautų turime pasaulyje? Šimtus. Tas susitelkimas yra dėl valstybės ir esame tą ne kartą pademonstravę. Viskas kinta, bet tautos susitelkimas turi būti.
