Lemtingą 1991-ųjų sausį gyvenome nepalyginamai sunkiau – siaučiant infliacijai skaudžiau nei dabar žnaibė kainos, parduotuvėse trūko maisto, žmonės kaupė duonos ir kitų būtinų produktų atsargas, daugybė prekių buvo deficitinės.
Šaukiantiems, kad Lietuvoje per 28 metus viskas tik blogėja, vertėtų pasiskaityti to meto spaudą arba internete lengvai pasiekiamas parlamento stenogramas, nušviečiančias ekonominę padėtį. Ir daugiau nekiltų jokių klausimų.
Nenorėdama mūsų paleisti iš narvo, kuriame laikė nuo 1940-ųjų, Sovietų Sąjunga žvangino kariniais ir ekonominiais ginklais, žudė laisvės gynėjus, grobė pastatus, grasino nutraukti energijos ir gyvybiškai svarbių žaliavų tiekimą, atkirsti Lietuvą nuo pasaulio.
Tačiau net ir tokiomis sąlygomis žmonės atlaikė milžinišką fizinį ir psichologinį smurtą. Laisvės trokštančių piliečių neparklupdė nei tankai, nei žiaurios bauginimo akcijos, nei sovietinės propagandos melo srautai.
Tikiu, kad pavojui pasikartojus, savanorių gretos ir jų pasišventimas būtų ne mažesni nei tomis sausio dienomis.
Sausio 7-oji. Siaubas parduotuvėse.
1991 metų sausio 4 dieną vyriausybei nutarus pakelti maisto produktų kainas, sausio 7 dieną, pirmadienį, parduotuvėse jos pašoko kelis, o kai kur net dešimtį kartų.
Prasidėjo politinė audra, virtusi į laisvės pamatus sudrebinusį uraganą.
Prie prekystalių vyravo visiškas chaosas – gyventojai išpūtę akis žvelgė į naujas kainas ir drebančiomis rankomis skaičiavo, ką galės padėti ant namų stalo. Eilės, pyktis ir neviltis – taip visuomenė buvo priversta reaguoti į neatsakingą ministrų kabineto žingsnį.
Premjerė Kazimira Prunskienė ir jos bendraminčiai Maskvai netikėtai atidavė stipriausius kozirius, kuriais ji suskubo pasinaudoti.
Trapi valstybė ėmė kunkuliuoti, nors tuo metu mažiausiai reikėjo neramumų.
Kainų pakėlimas buvo neišvengiamas, bet tokiam staigiam jų šuoliui nebuvo tinkamai pasirengta – nepasirūpinus išlaidų kompensavimu, šoką patyrė savivaldybės, prekybininkai, pramonės ir žemės ūkio įmonės, jau nekalbant apie eilinius gyventojus.
Net ir daugelis deputatų tvirtino nieko nežinoję apie radikalų vyriausybės žingsnį.
Sumaištimi beregint pasinaudojo laisvei priešiškos jėgos. Kremliui atsirado ypač palankus momentas uždusinti nepriklausomybę, vaizduojant, jog „liaudis“ nuverčia tariamai ją engiančią „fašistų“ valdžią.
Drastiškai padidinus kainas, tą pačią dieną sovietų kariuomenės Pabaltijo apygardos vadas Fiodoras Kuzminas pranešė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui apie pradedamą priverstinį jaunuolių ėmimą į okupacinę armiją, ir tam bus panaudota speciali parašiutininkų divizija. Sausio 7-osios vakarą iš Alytaus pajudėjo desantininkų dalinys.
Sausio 8-oji. Pirmasis šturmas
Į langus – akmenys
Gyvenime daug ką lemia atsitiktinumai. 1990 metų gruodžio pabaigoje pasigirdo balsų, siūlančių rinktis į plenarinius posėdžius 1991 metų sausio 15 dieną. Tačiau visgi nuspręsta darbą pradėti savaite anksčiau.
Pasirinkus vėlesnį variantą, nepriklausomybės rūmas galėjo ne tik suaižėti, bet ir sugriūti.
Scenarijus greičiausiai būtų toks: kainų pasiutpolkės pretekstu promaskvietiškos minios sausio 8-osios rytą atakuoja parlamentą, kuriame nėra jo narių. Deputatai skuba patekti į vidų, bet pro įsiutusius demonstrantus šį tikslą pasiekti nėra paprasta.
Įsivyrautų dar didesnė sumaištis, būtų sugaišta daugiau laiko svarbiems sprendimams priimti, gynybos klausimams spręsti, ir nežinia, kuria linkme viskas pakryptų.
Visgi istorija sustatė įvykius į savo vietas. Sausio 8-osios rytą įvyko pirmas Aukščiausiosios Tarybos posėdis po maisto kainų šuolio.
Tuo metu komunistų, „Jedinstvo“, „Demokratinių jėgų kongreso“ ir kitų prosovietinių organizacijų sutelktos minios jau šturmavo parlamentą, reikalaudamos jo paleidimo.
Centrinio įėjimo ataka prasidėjo 10 valandą – į langus pasipylė akmenų kruša, buvo plėšiamos durys, minia ėmė veržtis į vidų. Keliasdešimt jos atstovų peržengė AT rūmų slenkstį.
Nors apsauga juos atstūmė, agresyvios atakos bet kuriuo momentu galėjo pasikartoti.
Į parlamento aikštę jau plūdo V.Landsbergio per radiją ir televiziją pakviesti nepriklausomybės gynėjai, nustūmę tolyn raudonuosius aktyvistus.
Atmetė A.Brazausko siūlymą
Nepaisant itin trapios padėties, buvęs komunistų lyderis vicepremjeras Algirdas Brazauskas posėdžio pradžioje pasiūlė nesvarstyti klausimo dėl kainų atstatymo.
Tai esą bus galima padaryti po vidurdienio, kai iš Maskvos sugrįš K.Prunskienė, išvykusi pas Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą. Oficiali jos vizito versija – dėl Lietuvos jaunuolių šaukimo į sovietų kariuomenę.
„Todėl siūlyčiau nekeisti numatytos darbotvarkės, o pirmiausiai svarstyti biudžeto reikalus“, – pareiškė A.Brazauskas.
Palaiminus tokį scenarijų, būtų išvaistyta nemažai laiko.
Produktų kainos ir šalies biudžetas tarpusavyje buvo smarkiai susiję – tad kam reikėjo aptarinėti biudžetą, jei jo dydį vistiek lems sprendimas, atšauksiantis kainų pakėlimą arba ne?
Kiekviena tuščių diskusijų valanda galėjo tapti lemtinga, nes parlamento gynybai sausio 8-osios rytą nebuvo deramai pasiruošta.
Sustabdė kainų šėlsmą
Deputatams atmetus A.Brazausko darbotvarkės planą, V.Landsbergis pasiūlė kuo skubiau tramdyti kainų viesulą.
Racionalumu pasižymėjęs socialdemokratas Aloyzas Sakalas pritarė V.Landsbergiui, jog balsuoti dėl kainų pasiutpolkės atšaukimo reikia be jokių diskusijų, o Gediminas Ilgūnas atkreipė dėmesį, jog labai svarbu yra tinkamai suformuluoti dokumento tekstą, kuris buvo toks: „Sustabdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus dėl mažmeninių maisto prekių kainų pakėlimo“.
Tačiau dalis kairiųjų tuščiai gaišo laiką, kalbėjo apie pašalinius dalykus, trukdydami priimti skubius ir būtinus sprendimus. Panašu, jog jie nesuvokė grėsmingos situacijos.
Pavyzdžiui, Benediktas Rupeika siūlė įtraukti į darbotvarkę deputatų atlyginimo klausimą, o tuometis socdemų lyderis Kazimieras Antanavičius atvirai plėšė iš kapitono rankų vairalazdę ir suko ją link kuo aukštesnės keteros.
„Argi be kainų pakėlimo galima Lietuvoje apsieiti? Argi mes bandome eiti į pražūtį? Argi mes išsigandom?“, – karščiavosi K.Antanavičius, prie parlamento rūmų siaučiant TSKP Lietuvos padalinio ir „Jedinstvos“ sušauktai miniai.
Visgi blaivus protas nugalėjo. 100 deputatų pritarus, keturiems balsavus „prieš“ ir keturiems susilaikius, Vyriausybės nutarimas dėl kainų buvo sustabdytas. Nuo šturmo buvo praėjęs nepilnas pusvalandis.
Atšaukus kainas, piktą promaskvietišką minią pasiėmę garsiakalbius ramino Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, Birutė Nedzinskienė ir kiti deputatai, Laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas, vicepremjeras Romualdas Ozolas.
Premjerė K.Prunskienė tuo metu buvo išvykusi į Maskvą, o A.Brazauskas atvirai išstoti prieš įpykusius mitinguotojus nerado laiko.
Veltui švaistė laiką
Tačiau jokie raminimai nepadėjo. Gaisrą tik neilgam pavyko nuslopinti – žarijų jau pažiro per daug, jos buvo pernelyg kaitrios.
Žinomi kairiųjų pažiūrų veikėjai, skirtingai nuo daugumos dešiniųjų ir centristų, neatkreipė dėmesio, į kokį pavojų yra įstumta šalis.
Užuot kartu su svarbiausiais ekonominiais klausimais sukę galvas, kaip nuslopinti įtampą, apsisaugoti nuo sovietų provokacijų ir ginti svarbius objektus, jie pateikė krūvas neskubių idėjų.
Pavyzdžiui, nepriklausomybės pavojaus akivaizdoje K.Antanavičius ragino gilintis į iškeldinamų iš namų piliečių teisių gynimo ir deputatų atšaukimo reikalus, o Bronius Genzelis netgi ragino mažinti AT rūmų apsaugai skirtas lėšas.
Jonas Pangonis svarstė ne kaip išvengti tolesnių atakų ir provokacijų, o kvietė išprašyti iš AT rūmų Laisvės lygos pirmininką Antaną Terlecką, kuris „nešioja lapelius, dalija juos ir trukdo parlamentui dirbti“.
Tuo tarpu priešiškos, senų laikų pasiilgusios jėgos nesnaudė – sausio 8-ąją prosovietinis Vilniaus mokytojų komitetas pasiuntė SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui telegramą, kurioje pareikalavo sustabdyti „Antikonstitucines Lietuvos vadovybės akcijas ir ekonomikos diletantų savivalę“.
Aštriai pliekė dėl kainų
Sausio 8-osios rytiniame ir vakariniame posėdžiuose buvo išklausyti vicepremjeras A.Brazauskas, Ekonomikos ministras Algis Dobravolskis ir jo pavaduotoja Filomena Jasevičienė.
Trijulei iš Vyriausybės sunkiai sekėsi atlaikyti kritikos laviną dėl kainų sukeltos politinės ir ekonominės vėtros – juos prie sienos rėmė dešinieji, centristai ir dalis kairiųjų deputatų.
„Jūsų kompensavimo sistema yra per daug sudėtinga. Aš pats išpūtęs akis žiūrėjau abi spaudos konferencijas, ir man vis vien dar neaišku. Ir latvių variantas – daug geresnis. Ta jūsų sistema ir mane ubagu daro“, – piktinosi kairės-centro sparno atstovas Leonas Apšega.
„Kainos pakeltos netikėtai ir neorganizuotai, savivaldybės negalėjo laiku išdalinti talonų. Kai kurios savivaldybės net ir Vilniuje išdalijo talonus, ir tuos produktus kai kurios šeimos įsigijo senomis kainomis, o kitiems jau dabar reikia pirkti naujomis kainomis. Tai labai supriešino žmones“, – kirto parlamentaras Stasys Kropas.
Dar aštriau pasisakė deputatas, Pramonininkų asociacijos viceprezidentas Bronislovas Lubys, pagarsinęs šios organizacijos pareiškimą: „Priimtas Vyriausybės nutarimas dėl maisto prekių kainų pakėlimo neturi nieko bendra su kainų reforma, prieštarauja perėjimo į rinką logikai. Visa tai žlugdo ūkį ir atitolina realų nepriklausomybės įgyvendinimą“.
Priremtas prie sienos vicepremjeras ir kairiųjų lyderis A.Brazauskas pripažino, jog Vyriausybė padarė „nemažą klaidą“, rengdamasi kainų pakėlimui ir išlaidų kompensavimui, per mažai aiškino visuomenei savo planus.
Deputatui Gediminui Šerkšniui pasiteiravus, kodėl kainų pakėlimui buvo pasirinkta 1991 metų sausio 7 diena, A.Brazauskas nuo tiesaus atsakymo išsisuko: „Kaip jūs žinot, pramoninių kainų mes nepakėlėme iki šiol“.
1991 metų sausio pradžioje pasaulis užgniaužęs kvapą laukė Persijos įlankos krizės atomazgos – Jungtinės Tautos pateikė Irakui ultimatumą iki sausio 15 dienos išvesti kariuomenę iš Kuveito, tad Sovietų Sąjungai buvo dėkingas metas išvaikyti Lietuvos parlamentą.
Iškėlė nepasitikėjimo klausimą
Laisvės užgniaužimo operacija įgavo pagreitį – bruzdant penktajai kolonai, sausio 8-osios vakarą, 16 val. 35 min. į Vilnių atvažiavo daugiau nei 100 šarvučių, karinių mašinų. Grėsminga kolona pajudėjo į sovietinių smogikų sostinėje susuktą gūžtą – Šiaurės miestelį.
Šiauliuose tądien nutūpė per 30 karinių lėktuvų, atgabenusių desantininkus.
Prasidėjus vakariniam posėdžiui, K.Prunskienės Vyriausybė toliau buvo aštriai kritikuojama. Parlamentaras B.Lubys peikė jos žingsnius – kompensavimo sistema pernelyg sudėtinga, neskatinanti žmonių daugiau uždirbti, visai kitoks kelias pasirinktas Latvijoje ir Estijoje.
Dešiniųjų atstovas iš Jungtinės Sąjūdžio frakcijos Stasys Malkevičius iškėlė nepasitikėjimo Vyriausybe klausimą: „Apie tai jau diskutuota koordinacinėje partijų taryboje, daugelyje organizacijų, ką jau kalbėti apie badaujančius Laisvės lygos narius. Man rodos, premjerės paaiškinimas, kad tai – kelių žmonių darbas, yra labai nekorektiškas“.
Kairieji deputatai užtarė ministrų kabinetą – B.Rupeika suplakė į vieną krūvą ir „Jedinstvo“ ir Laisvės lygą: „Glaudžiu darniu būriu Lygos vyrai kartu su „Jedinstvos“ minia šturmavo parlamento rūmus ir pasiekė tai, ko ilgai nepavyko pasiekti kitiems – bus pasiektas Vyriausybės nuvertimo faktas“.
Antano Terlecko vadovaujama Laisvės lyga tuo metu iš tikrųjų mitingavo prie parlamento, reikalaudama K.Prunskienės atsistatydinimo, tačiau Aukščiausiosios Tarybos nepuolė.
Į kosmines aukštumas pakeltos kainos, sukėlusios sumaištį ir Kremliui davusios stiprų pretekstą uždusinant laisvę, B.Rupeikos nesujaudino – be reikalo liejamos krokodilo ašaros, tai juk rinkos ekonomika.
Tačiau patyręs pramonininkas deputatas B.Lubys kalbėjo priešingai – būtent K.Prunskienės vadovaujamas ministrų kabinetas riboja komercinę laisvę, o kainų pakėlimui nebuvo tinkamai pasirengta.
Pramonininkų asociacija pareikalavo išsamiai parengti kainų reformos ir gyventojų realiųjų pajamų kompensavimo programą, ir tik tada pereiti į rinkos kainas.
Kairiųjų frakcijos narys B.Rupeika sausio 8-ąją iš tribūnos pareiškė tai, ką ir norėjo išgirsti Maskva – derybos dėl nepriklausomybės pasiekė aklavietę, Latvija ir Estija išvengė ekonominės blokados, o Lietuva elgiasi neteisingai, prisiimdama Sovietų Sąjungos rekonstravimo lyderio vaidmenį: „Mes įsiveržėme į priekį ir kurį laiką buvome patenkinti kankinio aureole“.
Pečiais išstūmė „jedinstvininkus“
Tęsiantis posėdžiui, tautininkas Povilas Varanauskas pranešė: „Jedinstvos“ minią atstūmė atėję su trispalvėmis dviem flangais civilių žmonių būriai. Jie atėjo atsiliepdami į AT pirmininko V.Landsbergio kvietimą per radiją. Vadovavo jiems Romualdas Ozolas, Antanas Terleckas, grupė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narių“.
Tuo metu lietuviška milicija buvo pertvarkoma į policiją. Pareigūnai, kaip ir parlamento rūmų apsauga, svariai prisidėjo prie „Jedinstvos“ šturmo nuslopinimo, bet labai svarbią rolę atliko ir tūkstančiai patriotų, suplūdusių ginti Aukščiausiosios Tarybos: pirmieji suskubo vilniečiai, bet greitai jų pavyzdžiu pasekė žmonės iš visų Lietuvos kampelių.
Laisvės šalininkai savo pečiais išstūmė sovietmečio išsiilgusius demonstrantus, kurie ėmė būriuotis kiek toliau nuo parlamento, prie Mažvydo bibliotekos.
Oras tiesiog kibirkščiavo nuo įtampos: trispalves laikantys žmonės šaukė „Laisvė!“, „Lietuva!“, tačiau sulaukdavo pikto atsako iš priešingos stovyklos: „Tarybų Lietuva!“.
Po B.Rupeikos kalbos vakariniame posėdyje buvo paskelbta pertrauka iki 17 valandos – karščiausi dienos įvykiai dar nebuvo prasidėję.
Nepasakysi, kad parlamentas grėsmei alsuojant į nugarą dirbo nesutelktai, tačiau kai kurie deputatai nukrypdavo į lankas, švaistydami dėmesį visiškai pašaliniams dalykams.
Pavyzdžiui, vakariniam posėdžiui pirmininkavęs dešiniųjų atstovas Aleksandras Abišala rimtu veidu dėstė iš tribūnos kalbėjusiam kolegai Albertui Šimėnui, kaip reikia kirčiuoti žodį „kainos“.
Kas minutę augant grėsmei, tokie samprotavimai buvo visai nereikalingi.
Grėsmes įžvelgė kitur
17 val. 15 min. į Vilnių iš Maskvos sugrįžo premjerė K.Prunskienė, bet prieš jai įžengiant į tribūną, parlamente tesėsi emocijų kupinos diskusijos dėl Vyriausybės veiksmų.
Po pertraukos socdemų lyderis, profesorius ekonomistas K.Antanavičius perskaitė LSDP biuro pranešimą, kuriame remiama K.Prunskienės Vyriausybė – kainų padidinimas nepopuliarus žingsnis, tačiau kitos išeities nebuvo: „Dešimtmečiais stabdyta infliacija pagaliau turėjo kada nors prasiveržti (...). Gaila, kad Vyriausybė nepakankamai išaiškino kompensacijų skyrimo tvarką ir tuo sukėlė nerimą daugeliui Lietuvos žmonių“.
Toliau savo vardu kalbėjęs parlamentaras be reikalo kaitino atmosferą. Kainų atstatymas – pats tragiškiausias sprendimas, vedantis į ekonominę katastrofą. Parlamento puolimas – tik nedidelis triukšmelis, į kurį nereikėjo kreipti dėmesio. Kas gi čia tokio, kad į Aukščiausiąją Tarybą kažkas pradėjo veržtis? Ištižimas, ir tiek.
Nė viena itin niūri K.Antanavičiaus prognozė neišsipildė – pažabojus kainas, bado paveikslas, kurį jis piešė, liko tik spalvas sutirštinančio autoriaus vaizduotėje. Sunkmetis buvo, niekas to neginčija, tačiau iki bado dar buvo toli.
Keista buvo tik viena – kaip buvo galima kryžiumi gultis už drastišką kainų padidinimą, kai tuo jau naudojasi nepriklausomybės duobkasiai: prosovietinės minios atakuoja parlamentą, o SSRS kariuomenė tuo pat metu pradeda pavojingus savo manevrus?
Sovietų pulkininkas Viktoras Alksnis vėliau atskleis Maskvos užmačias – raudonieji mitinguotojai turėjo išprovokuoti neramumus, o paskui įsikištų okupacinė armija ir visoje Lietuvoje būtų įvestas SSRS prezidentinis valdymas.
Kremlius parodė, kad visi jo puolamieji veiksmai sutampa su kainų pakėlimu – ieškota preteksto, kurį suteikė pati Lietuvos Vyriausybė.
Svarbūs pakeitimai
Pasitraukus iš tribūnos K.Antanavičiui, sausio 8-osios vakarą parlamentas pakeitė Laikinąjį Pagrindinį įstatymą (Konstituciją), jog Vyriausybę galima atstatydinti ne dviem trečdaliais, o paprasta deputatų dauguma – 71 balsu.
Už lengvesnį kelią, atleidžiant Ministrų kabinetą, balsavo 108 parlamentarai, 8 susilaikė, o prieštaravo tik vienas kairiųjų lyderių Česlovas Juršėnas.
Priėmus šią pataisą, Č.Juršėnas siūlė Aukščiausiajai Tarybai sausio 9-ąją rinktis ne į plenarinį posėdį, o dirbti komisijose.
Tačiau su tuo nesutiko AT pirmininkas V.Landsbergis, raginęs posėdžiauti visą parlamentą, kuris prireikus galėtų priimti skubius ir gyvybiškai svarbius sprendimus: „Plenariniame posėdyje turime dirbti ir šiandien, ir rytoj. Padėties pavojingumas Lietuvoje yra susijęs ne vien su įtampa, kuri kilo dėl kainų. Pagrindiniai pavojai yra kitur“, – V.Landsbergis atkreipė dėmesį į Maskvoje tvyrančias nuotaikas.
SSRS Aukščiausiosios Tarybos atstovas, Tautybių tarybos pirmininkas Rafikas Nišanovas sausio 8-osios vakarą pareiškė, jog Lietuvoje prasidėjo neramumai – Lietuvos AT ir Vyriausybė, atrodo, nebekontroliuoja padėties.
„Todėl mes turime dirbti ir kontroliuoti padėtį“, – pareiškė V.Landsbergis.
Šis politikas vertinamas prieštaringai, tačiau jo toliaregiškumas ir tvirta, visuomenę sutelkianti elgsena lemtingomis sausio dienomis padėjo išsaugoti laisvę.
Ilgai neaiškino ir nesiaiškino
K.Prunskienė į parlamentą ir Lietuvos žmones kreipėsi sausio 8-ąją, apie 19 val. 30 min.
Tačiau sumaištį dėl kainų pasėjusios ekonomistų ir politikų komandos lyderė pati beveik nieko neaiškino ir nesiaiškino.
Premjerės kalba truko vos kelias minutes, bet ilgiausia jos dalis buvo ne apie kainas.
Vyriausybės vadovė kainų pasiutpolkei skyrė vos penkis trumpus sakinius. Jos ir deputatų požiūris į ekonominę politiką iš esmės skiriasi – subrendus krizei, ji ir visa Vyriausybė pasitraukia.
K.Prunskienė galėjo būti nusivylusi parlamentu, nematyti prasmės diskusijoms su priešingos nuomonės deputatais, tačiau savo žingsnio dėl kainų ji nepaaiškino net ir streso apimtai visuomenei, kuri ištempusi akis ir ausis sekė kiekvieną jos žodį.
Paskelbusi apie atsistatydinimą, premjerė papasakojo apie tą pačią dieną įvykusį susitikimą su Sovietų Sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu. Pokalbis vyko daugiau nei pusvalandį.
Vizitas nebuvo rezultatyvus: dėl sovietų kariškių persekiojamų Lietuvos jaunuolių M.Gorbačiovas pasiūlė tartis su SSRS Gynybos ministerija, o svarstymai dėl abišalių derybų pratęsimo nepajudėjo iš mirties taško.
M.Gorbačiovas „Lietuvos klausimą“ pasiūlė spręsti kartu su sąjungine sutartimi, kuri bus svarstoma sausio 12 dieną Maskvoje, Federacijos tarybos posėdyje.
Aižėjančios sovietų imperijos vedlys pabrėžė, jog Lietuvos išstojimas turėtų būti sprendžiamas referendumu dėl Sovietų Sąjungos vientisumo, numatytu 1991 metų kovo 17 dieną.
K.Prunskienės atsistatydinimui pritarė 72, prieštaravo 8 ir susilaikė 22 deputatai. Parlamentas pavedė jai ir ministrams eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
Pasipylė kaltinimai
Kritus K.Prunskienei, vėl ėmė virti aistros – B.Genzelis apkaltino V.Landsbergį, jog po jo sausio 7-osios interviu televizijai, Vyriausybė negalėjo išlikti. Kirto ir kitas kairiųjų pažiūrų deputatas Valerijonas Šadreika – AT pirmininkas esą nesutelkė parlamento, nedėjo pastangų, kad ministrų kabinetas normaliai veiktų.
Nenustygo vietoje ir socdemų pirmininkas K.Antanavičius – vienintelio vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio reikia prašyti pasilikti, o visi kiti tegul eina „Šėko pjauti“.
„Galbūt tai buvo mano pirmas kritiškas pasisakymas apie Vyriausybę, per daug reikšmės tam teikiate“, – B.Genzeliui atsakė V.Landsbergis, padėkojęs K.Prunskienei už darbą ir užsiminęs, kad jai gali ir nebūti užtrenktos naujo ministrų kabineto durys.
Tokioje aštrioje atmosferoje parlamentas baigė 1991 metų sausio 8-osios posėdį, kurį sulaikiusi kvapą, stebėjo visa Lietuva.
Rimčiausi išmėginimai dar buvo prieš akis.
(Tęsinys - sausio 9-ąją).
