Pirmąją straipsnių ciklo dalį skaitykite čia.
Lemtingą 1991-ųjų sausį gyvenome nepalyginamai sunkiau – siaučiant infliacijai skaudžiau nei dabar žnaibė kainos, parduotuvėse trūko maisto, žmonės kaupė būtinų produktų atsargas, daugybė prekių buvo deficitinės.
Nenorėdama mūsų paleisti iš narvo, kuriame laikė nuo 1940-ųjų, Sovietų Sąjunga žvangino kariniais ir ekonominiais ginklais, žudė laisvės gynėjus, grobė pastatus, grasino nutraukti energijos ir gyvybiškai svarbių žaliavų tiekimą, atkirsti Lietuvą nuo pasaulio.
Tačiau net ir tokiomis sąlygomis žmonės atlaikė milžinišką fizinį ir psichologinį smurtą. Laisvės trokštančių piliečių neparklupdė nei tankai, nei žiaurios bauginimo akcijos, nei sovietinės propagandos melo srautai.
Drastiškas kainų pakėlimas sukėlė tikrą sprogimą, kuriuo pasinaudojo sovietinių laikų pasiilgusios jėgos – sausio 8-ąją parlamentą šturmavo komunistinių organizacijų sukviesta minia, tačiau parlamento gynėjai savo pečiais išstūmė juos toliau, link šalia esančios Martyno Mažvydo bibliotekos. Sovietiniams demonstrantams tikslų pasieti neleido ir Lietuvos policija, AT apsauga.
Sausio 9-oji. Diena po kainų pasiutpolkės. Nerimas aštrėja.
Melo purslai ir „Alfa“ smogikai
Sausio 9-osios rytas nė kiek nepriminė įprasto, darbingo savaitės vidurio.
Daugelis žmonių, susitarę su savo viršininkais, nėjo į darbą: vyko ginti prie Aukščiausiosios Tarybos 10 mėnesių laisvės kūdikio. Kiti nenustygo vietoje, sekdami įvykius per žiniasklaidą.
Pakeltos ir į pirmykštę būklę sugrąžintos kainos užvėrė parduotuvių duris – jos trečiadienį neveikė, nes darbuotojų smegenims reikėjo suvirškinti per parą dukart pasikeitusius skaičius.
Kol prekybininkai viską skaičiavo ir perskaičiavo, kol nepriklausomybės gynėjai telkėsi prie parlamento, „Jedinstvo“ ir kitos prosovietinės jėgos rengėsi naujam mitingui priešais Martyno Mažvydo biblioteką. Jis turėjo įvykti po pietų.
Nuo pat ryto vėl ėmė suktis sovietinės propagandos mašina – virš Vilniaus pakilę kariniai sraigtasparniai barstė tūkstančius atsišaukimų, neva Lietuvos parlamento ir Vyriausybės kelias veda į pražūtį.
Į Vilnių atskrido lėktuvas su Pskovo desantininkais ir aukštas pareigas užimančiais karininkais.
Tą pačią dieną atvyko pastiprinimas iš Maskvos – KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“.
Būtent Pskovo ir „Alfos“ budeliai sausio 13-osios naktį atvers kruviną istorijos puslapį.
Skubiai ruošėsi gynybai
Sausio 9-osios Lietuvos spaudoje pasirodė pranašingi žodžiai: „Ateikite palaikyti savos valdžios – kitaip galite turėti svetimųjų valdžią“.
Prie parlamento visai netoli „jedinstvininkų“ rinkosi tūkstančiai laisvės sargybinių iš visos Lietuvos – eiliniai piliečiai tapo pagrindine jėga, neleidusia įstumti šalies atgal į Sovietų Sąjungą.
Žmonės, kaip ir sausio 8-ąją, dainavo, skandavo patriotinius šūkius – tokią vienybę, kuri prasidėjo 1988-aisiais ir užliejo visą šalį 1991-ųjų sausį, Lietuva matė labai retai per visą tūkstantmečio istoriją.
Po „Jedinstvos“ sausio 8-osios šturmo tą pačią dieną buvo įkurtas Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabas, kuriam vadovavo Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius ir tuometis KAD instruktorius Jonas Gečas.
AT rūmuose kūrėsi Lietuvos pasieniečiai, kariai, šauliai, į juos plūdo ir savanoriai iš gatvės, pasiryžę užkirsti kelią okupantų pajėgoms.
Buvo skubiai rengiamasi svarbiausio šalies pastato gynybai – skirstomos funkcijos, sudaromi pirmieji apsaugos postai, kaupiamos ginklų atsargos, smėlio maišai. Barikados iš pradžių buvo įrenginėjamos rūmų viduje, ypač saugant įėjimus, langus.
Tokiomis sąlygomis sausio 9-ąją dirbo šalies parlamentas – pirmą dieną po Vyriausybės atsistatydinimo.
Sužalojo Lietuvos pareigūnus
„Vakar išgyvenome labai sudėtingą dieną. Įtampa, ypač grėsmingai kuriama iš išorės, tebėra.
Norėta sudaryti pretekstą, pavaizduoti susirėmimus Vilniuje. Mums tai pavyko neutralizuoti Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų ištvermės ir drausmingumo dėka“, – pradėdamas rytinį posėdį, ištarė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Pranešta apie pirmuosius nukentėjusius parlamento gynėjus, jie – iš Vidaus reikalų ministerijos: Ypatingosios paskirties padalinio darbuotojai Artis Rulys ir Arvydas Skurdauskas, Autoinspekcijos skyriaus viršininkas Stasys Glėbus, Viešosios tvarkos apsaugos skyriaus inspektorius Algis Sutkevičius.
V.Landsbergis atkreipė dėmesį sovietų melo mašinos darbą – panašiai dabar dirba Rusijos propagandos meistrai: „Jeigu skaitėte TASS'o (SSRS Telegramų agentūra – Aut.) pranešimus, irgi galėjote pastebėti, kaip stengiamasi iškreiptai pavaizduoti ir tai, kas buvo, ir ko nebuvo.
Net su dideliais neramumais Vilniuje ir Klaipėdoje, kai tuo tarpu Klaipėdoje iš viso nieko nebuvo.
Bet tai, matyt, iš anksto užsakyta, taip turėjo būti ir todėl taip pranešama.
Kadangi užsakymas neįvykdytas, jį tikriausiai bus mėginama įvykdyti šiandien“.
V.Landsbergis pasiūlė daugiau kalbėtis su sovietinių jėgų pasiųstais mitinguotojais, kurių daugelis galėjo būti suklaidinti.
Taip pat patarta susitikimų metu vengti provokatorių, siekiančių kiršinti susirinkusius, nesivelti į konfliktus.
Vos nepasispendėme spąstų
Jokiai frakcijai nepriklausantis kairiųjų pažiūrų deputatas J.Pangonis pasiūlė priimti įstatymą dėl mitingų tvarkos.
Vienas sakinys iš jo lūpų nuskambėjo labai keistai: „Šiandien visa Aukščiausioji Taryba prikišta krašto apsaugos vyrų, tai nesudaro mums darbinės nuotaikos“.
Laimei, J.Pangonio idėja uždrausti rinktis prie parlamento tam tikru atstumu nebuvo įteisinta.
Priežastis iš pirmo žvilgsnio, regis, buvo logiška – kad ateityje nepasikartotų demonstrantų iš „Jedinstvo“ ar panašių organizacijų šturmas.
Tačiau tokiu žingsniu valstybė būtų susipančiojusi sau rankas ir kojas – Aukščiausiosios Tarybos gynėjai pačių deputatų rankomis formaliai būtų nugrūsti už įstatymo ribų.
Maskva įgytų neįkainojamą, o gal ir lemtingą kozirį, kuriuo galėtų mojuoti visam pasauliui – žiūrėkite, žmonės gina parlamentą neteisėtai, jie turi pasitraukti.
Gaila, tačiau daliai deputatų AT gynėjų pasirodymas nebuvo prie širdies.
Pavyzdžiui, lenkų frakcijos lyderis Ryšardas Maceijkianecas neslėpė pasipiktinimo – sugužėjo tiek žmonių, kad esą negalima užeiti nei į valgyklą, nei į tualetą.
Tokie pareiškimai stebino – į parlamentą vyko piliečiai, pasirengę paaukoti gyvybę dėl šalies laisvės, tačiau sulaukė burnojimų.
Persekiojo jaunuolius
Sausio 9-ąją parlamente buvo svarstoma, kaip geriau apsaugoti Lietuvos jaunuolius nuo sovietų kariškių, juos persekiojančių ir verčiančių tarnauti SSRS armijoje.
Šie veiksmai sukėlė ir didelį tarptautinį atgarsį. Didžiosios Britanijos parlamento Žmogaus teisių komisija ir kitos organizacijos pasiuntė protestą Sovietų Sąjungai dėl papildomų karinių pajėgų metimo į Lietuvą ir vaikinų gaudynių.
Deputatas Romualdas Rudzys siūlė įvesti papildomus teisinius saugiklius, kad prievarta į okupacinę kariuomenę pristatytiems jaunuoliams būtų užtikrintos lengvatos, susijusios su būsto suteikimu, įdarbinimu, jie gautų kompensacijas.
Posėdį nutarta pratęsti 13 valandą – parlamentarai per dvi valandas ketino aptarti naujo premjero kandidatūrą, Vyriausybės sudėtį ir pasitvirtinti tolesnę darbotvarkę, kurioje buvo ir nemažai ekonominių klausimų.
Perversmininkas svaidėsi žaibais
Prieš posėdžio pertrauką alyvos į gaisro siaubiamus namus dar šliūkštelėjo vienas sovietinio perversmo organizatorių ir Lietuvos komunistų lyderių, aršus Maskvos rėmėjas Vladislavas Švedas.
Šis deputatas už keturių dienų stipriai prikiš nagus prie mėginimų nuversti Lietuvos parlamentą ir sugriauti nepriklausomybę – jo rankos, nors ir netiesiogiai, bus suteptos beginklių žmonių krauju.
Sausio 9-osios rytą į parlamento tribūną įžengęs V.Švedas pribloškė savo cinizmu.
Iki šiol sovietiniai veikėjai apie savo siekius užgniaužti laisvę kalbėjo iš kabinetų ar karinių bazių, tačiau V.Švedas apie tai prabilo, būdamas pačioje tautos širdyje – Aukščiausioje Taryboje.
Į nepriklausomos Lietuvos deputatus jis kreipėsi sovietmečio stiliumi: „Draugai!“.
V.Švedas jautėsi tarsi Kremliuje – drabstėsi purvais, siųsdamas signalus savo rėmėjams.
Pasiūlęs paleisti parlamentą, V.Švedas perspėjo, jog 16 valandą įvyks dar vienas sovietmečio pasiilgusios minios mitingas.
Perversmininkas net nesiteikė paskelbti, kokia organizacija rengia mitingą, sukeldamas deputatų pasipiktinimą.
Beveik tuo pat metu SSKP padalinys Lietuvoje ėmė raginti nedelsiant griebtis visuotinio streiko.
Po Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo V.Švedas pabėgo į Baltarusiją, vėliau persikėlė į Rusiją ir iki šiol gyvena šioje šalyje, vengdamas atsakyti už savo labai sunkius nusikaltimus, padarytus Lietuvoje prieš 27 metus.
Kariškiai padėjo demonstrantams
Pasibaigus pertraukai, parlamentas sausio 9-ąją tęsė posėdį, o šalyje tuo metu oras vis smarkiau kibirkščiavo.
Po pietų prie Martyno Mažvydo bibliotekos privažiavo sovietinės armijos šarvuočiai – kariškiai padėjo raudoniesiems demonstrantams rengtis mitingui, statė kartu su jais garsiakalbius, stiprintuvus.
Buvo pranešta apie sovietinių desantininkų nusileidimą iš Maskvos – jiems vadovavo SSRS gynybos ministro pavaduotojas Vladislavas Ačalovas.
Lietuvos saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus perspėjo apie Komunistų partijos Vilniaus komiteto ir vadinamojo Lietuvos demokratinių jėgų kongreso platinamus lapelius, kuriuose raginama rinktis į mitingą 16 valandą.
Praeities šauklių karaliene šachmatų partijoje tapo pakeltos kainos, vedančios į „gyvenimo lygio kritimą, žmonių bėdas ir vargus“.
Vis dėlto jie išsidavė, jog kainos tebuvo pretekstas kurstyti neramumų žarijas, nes jų pakėlimas jau buvo sustabdytas sausio 8 dieną.
Žadėjo ateiti su lazdomis
M.Laurinkus atkreipė dėmesį, jog priešiški susirinkimai vyko Radijo matavimo prietaisų gamykloje, kitose sąjunginio pavaldumo įmonėse.
Streikuoti pradėjo dalis geležinkelių, avialinijų darbuotojų, o Vilniuje įsikūrusių okupantų irštvoje – Šiaurės miestelyje, įvesta kovinė parengtis.
„Nepasiduokite provokacijoms, kurių tikrai bus“, – perspėjo gyventojus M.Laurinkus, pakvietęs juos palaikyti Aukščiausiąją Tarybą.
„Šiandien jau nebūtų ko mitinguoti, kadangi sustabdytas kainų pakėlimas. Vadinasi, viskas buvo planuota, planai yra vykdomi.
Neturėtų nieko apgauti nauji pavadinimai, tokie kaip „Demokratinių jėgų kongresas“, nes tie „demokratai”, vakar skirstydamiesi nuo Aukščiausiosios Tarybos, ragino ateiti rytoj, t.y. šiandien, su geležinėmis lazdomis.
Tai tokia numatoma demokratija“ – ironiškai pastebėjo AT pirmininkas V.Landsbergis, taip pat paraginęs patriotiškai nusiteikusius piliečius atvykti prie Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės.
Pažvelgus į okupantų ir penktosios kolonos veiksmus, iškyla aiškus rengiamo perversmo paveikslas: mitingai, visuomenės kiršinimas, sovietų kariuomenės vengiančių jaunuolių gaudymas, Lietuvos pastatų ir kito turto grobimas, desantininkų permetimas.
Po tyrimo – sprogimas
Sausio 9-osios posėdžio metu Lietuvos valstybės kontrolierius, deputatas Kazimieras Uoka pranešė kolegoms skandalingus faktus apie atsistatydinusią Vyriausybę ir jų vadovų veiklą principingai tyrusio Kaišiadorių kontrolieriaus Stasio Abromavičiaus sodybos supleškinimą.
S.Abromavičius surinko faktus ir parašė pažymą apie premjerės K.Prunskienės ir vicepremjero A.Brazausko naudojimasi tarnybine padėtimi asmeninių statybų metu.
Gimus pažymai, sausio 8-osios naktį buvo sudeginta S.Abromavičiaus sodyba, esanti Kaišiadorių rajone.
Panašus atvejis buvo ir Šiauliuose – šiame mieste pelenais virto aukštus valdininkus ir politikus prigriebti mėginusio Valstybės kontrolės departamento darbuotojo sodyba.
Grėsmės metu – barniai
Iki 17 val. 30 min. parlamentarai pakeitė Vyriausybės įstatymą, kad ją būtų galima atleisti paprasta deputatų balsų dauguma, pavedė ekonomikos reformos komisijai iki sausio 15 dienos apibendrinti diskusiją dėl kainų padinimo ir pateikti rekomendaciją Aukščiausiajai Tarybai.
Buvo priimtas ir Darbo apmokėjimo įstatymas.
V.Landsbergis patarė neįstrigti įstatymų svarstyme, nes „Jedinstvo“ kolonos jau renkasi į mitingą.
Posėdis baigėsi apie 19 valandą – nutarta frakcijose svarstyti kandidatūras į premjero postą ir dėl pasirinkto pretendento balsuoti sausio 10 dieną.
Kai kurie parlamentarai – ir dešinieji, ir kairieji visiškai be reikalo vėlėsi į žodžių karus.
Kalbant apie deputatų atšaukimo įstatymą, dešiniosios Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narys Narcizas Rasimavičius mestelėjo K.Antanavičiui, jog socializmas jam yra „labai prie dūšios“.
Kairiųjų frakcijos narys K.Rimkus sviedė pirštinę atgal: „“Pasirodo, socializmas N.Razimavičiui labai patinka. Jis, kaip buvęs komunistas, matyt labai gerai išmano šį įstatymą“.
Šis ir daugelis kitų barnių, ypač grėsmės momentu, papiktino parlamento saugoti atvykusius žmonės.
Deputatas A.Abišala persakė vilnietės, paskambinusios į Aukščiausiąją Tarybą, žodžius: „Mes dar šį kartą ateisime, bet jei jūs ir toliau šitaip tarpusavyje elgsitės tarpusavyje, tai gali būti paskutinis kartas“.
Kai kurie deputatai tuščiai malė liežuviu ir juodino svetimą mundurą, kai kelios dešimtys tūkstančių patriotų žiemos vakarą budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Klausydamiesi per radiją rietenų, parlamento gynėjai negalėjo paslėpti nuostabos – nejaugi nepavyksta susitelkti net ir tokiomis lemtingomis valandomis?
Žinoma, buvo ir daug pozityvių žingsnių. Parlamentui pavyko priimti svarbius sprendimus. Daugelis deputatų bendravo su budinčiaisiais prie AT, palaikė visuomenės dvasią.
Nuskuodė skųstis į Maskvą
Sausio 9-osios pavakare įvykęs „Jedinstvo“ ir kitų prosovietinių jėgų mitingas nevirto parlamento šturmu – kelią joms užtvėrė daugiatūkstantinė patriotų jūra.
Abi stovyklas savo kūnais skyrė nedidelės Lietuvos policijos pareigūnų ir AT rūmų apsaugininkų gretos.
Kaip ir sausio 8-ąją, nepriklausomos Lietuvos šalininkai, dainavo patriotines dainas, šoko, skandavo už laisvę – ir dabar matant didžiulį mišką susikibusių rankų, linguojant pagal dainos „Lietuva brangi“ melodiją, kūną nukrečia pasididžiavimo šiurpas.
Priešininkai su raudonomis vėliavomis tuo tarpu laidė šūksnius už sovietinę santvarką.
Tarybinių laikų išsiilgę mitinguotojai prašė SSRS prezidento M.Gorbačiovo įvesti tiesioginį valdymą, reikalavo Lietuvos parlamento paleidimo.
Tokius pat siūlymus sausio 9-ąją aukšti SSRS veikėjai Maskvoje išgirdo iš Lietuvos komunistų. Susitikime dalyvavęs SSSR Aukščiausiosios Tarybos Tautybių tarybos pirmininkas Rafikas Nišanovas pažadėjo, jog prezidentinio valdymo ilgai laukti neteks.
Šviesus rusų arkivyskupas
Susirėmimų, o galbūt ir antro AT rūmų puolimo pavyko išvengti pažangių rusų dvasininkų dėka.
Sausio 9-osios popietę prie parlamento mitinguojantiems rusakalbiams didžiulę įtaką turėjo stačiatikių arkivyskupo Chrizostomo žodžiai – jis kvietė savo tautiečius ir tikėjimo brolius palaikyti Lietuvos valdžią, vengti smurto.
Paskelbus Chrizostomo pranešimą, mitingo dalyviai pradėjo skirstytis.
Trumpam aprimo ir sovietų kariškiai. Apie 18 val. 30 min. jie pasitraukė nuo Aukščiausiosios Tarybos ir televizijos.
Tiesa, prieš tai kareiviai buvo dar kartą privertę smarkiau daužytis laisvės trokštančias širdis.
Po pietų tankai ir šarvuočiai apsupo Radijo ir televizijos bokšto pastatą Sudervės gatvėje.
Siautėjimas neslūgo. 17 valandą žurnalistai pakvietė gyventojus skubiai rinktis prie Radijo ir televizijos komiteto, esančio S.Konarskio gatvėje.
Laimei, kraujo praliejimo pavyko išvengti. Bet tai buvo tik repeticija prieš sausio 13-osios nakties puolimą.
Dovanojo simbolinę pergalę
Sausio 9-osios vakare įvyko draugiškas senų varžovų mačas.
Kauno sporto halėje „Žalgirio“ krepšininkai“ sutriuškino Maskvos kariškių klubą CASK 101:70.
Rezultatas daugelį gyventojų nuteikė optimistiškai – tarsi simbolis, kad ir Lietuva pasieks pergalę prieš ją užgniaužti mėginančią Rytų imperiją.
Tačiau pragiedrėjusią nuotaiką netrukus vėl užgožė tiršti nerimo debesys.
Jau sausio 10-osios naktį sovietų šarvuočiai ėmė blokuoti Vilniaus tiltus.
(Tęsinys – sausio 10-ąją).
