pavardžių pasirodymą KGB agentų sąraše buvo daug ryškesnė, nei
tai perteikta žiniasklaidoje. Garsiai diskutuojama buvo visur:
parduotuvėse, viešajame transporte, baruose, dažnai palydint žodžiais:
„Kada tai baigsis?..“
Daugiausia negatyvių emocijų teko liustracijos proceso sumanytojams -
dešiniesiems. Seimo nario A.Anušausko raginimas į paskelbtą tekstą
žiūrėti kritiškai vadintas krokodilo ašaromis.
Pasipiktinusiųjų klausimas logiškas: kam skelbti, jeigu tuoj pat
siūloma tai, kas paviešinta, vertinti kritiškai? Pagaliau „Lietuvos
ryto“ televizijos laida „Lietuva tiesiogiai“ problemiškai paklausė: ar
šiais laikais reikia tokius sąrašus skelbti?
A.Anušauskas, kurio vaidmuo liustracijos procese yra vienas ryškiausių,
atsakė, kad žinoti yra geriau, negu vaikščioti istorijos, ir dar
nesenos, patamsiais. Seimo narys didžia dalimi teisus - juk ir po
daugelio metų nepamirštame Sausio 13-osios, sužinome vis naujų
aplinkybių.
Tačiau viešinant KGB agentūrą reikia papildomai paklausti, ar paskelbimo
paskatintas ir žiniasklaidos paaštrintas įvaizdis yra adekvatus
konkretaus žmogaus buvusiems veiksmams.
Atsakymas paprastas - daug daugiau yra atvejų, dėl kurių visiškai
neaišku, kaip buvo iš tikrųjų. Kokios buvo fizinės ar psichologinės
aplinkybės, motyvai, KGB ir kitų to meto valstybės institucijų elgesys,
asmens gyvenimo ir darbo sąlygos, daug kitokių tuometinės aplinkos
dalykų?
Baisiausia, kad nėra jokių šansų išsiaiškinti, kas vyko iš tikrųjų.
Ypač tiems, kurių į sąrašą pakliuvę artimieji jau yra mirę. Vyriausias
sąraše gimęs dar XIX amžiuje, jauniausi - prieš dešimt metų iki
okupacijos ir karo.
Ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC)
suklydo paskelbdamas tokį ribotų galimybių tyrimą? Ne, klaidos
nepadarė. LGGRTC įvykdė tai, ko reikalavo įstatymas, ir padarė tai
sąžiningai. Be to, LDDRTC solidžiai ir detaliai atskleidė KGB veiklos
mechanizmą Lietuvoje, ko nepadarė nei latviai, nei estai, nei lenkai.
Tai didelė pagalba visiems, kurie domisi istorija.
O dėl KGB bendradarbių ir informatorių ar agentų skelbimo kitaip, kaip
įvyko, ir negalėjo būti. Pagal įstatymo numatytą liustracijos eigą
buvo metas, kai į KGB tinklą patekusieji turėjo galimybę kreiptis į
tarpžinybinę komisiją, kuri buvo sukūrusi gana protingus kriterijus, ką
įkelti į valstybės paslaptimi žymėtą kartoteką, ko ne.
Kadangi mirusieji vaikšto tik amerikietiškame kino seriale,
pasitikrinus, kad dalis tikrai jau nebegalėjo ateiti į komisiją, jų
nereikėjo įtraukti ir į dabartinį sąrašą. Nei D.Banionis, nei
S.Sondeckis į komisiją nesikreipė. Pasibaigus „prisipažinimo“ laikui
neatėjusieji turėjo būti paviešinti.
Žiniasklaida ir liustracijos idėjai pritariantieji paskelbimo momento
nekantriai laukė, kritikavo institucijas, esą vengiančias tai daryti.
Vangaus skelbimo priežastis viena - menka įrodomoji bazė teismuose. Ne
vienu atveju taip ir atsitiko.
Pagaliau nekantraujantieji vieno sąrašo sulaukė. Ir neatrodo labai
laimingi arba, kaip dažnai mėgsta kartoti politikai, apsivalę. Kažkodėl
vis dažniau politiniams visuomeniniams procesams įvardyti Lietuvoje
vartojami higienos ar medicinos terminai.
Liustracijos akcijai pasibaigus vaizdelis nėra blogas, bet negaubia jo
ir pasiekto didesnio teisingumo jausmas. Dėl dviejų priežasčių.
Liustracija yra neįmanoma turint tik 10-20 proc. informacijos. Be to,
didelė jos dalis - įvairiausios rūšies atplaišos.
Taip, šiais laikais net iš mažiausios dalelės rekonstruojamas
kosmosas, bet žmonių likimui nuspręsti (o paminėtieji „sąrašuose“ liks
ateities kartoms) reikia aiškesnių dokumentų ir sąžiningų liudijimų.
Banalu kartoti, bet tai, kas iš Lietuvos išvežta informacijos pavidalu,
niekada čia nebesugrįš. Net kada nors labai sunkiai įsivaizduojamoje
ateityje Rusijai tapus Lietuvos strategine partnere.
Antra, nors ir skelbiama, ne visada sąskaitose su praeitimi ieškoma
tiesos ar teisingumo. Kartais politikams ir visuomenei pravartu
pasižiūrėti į veidrodį. Nuo pat liustracijos paskelbimo dienos procesas
buvo politizuotas. Bet dar gerokai prieš tai vyravo oficialiai taip ir
nepaskelbtos desovietizacijos chaosas.
Po rugpjūčio pučo Maskvoje, kai Lietuvoje formaliai nustojo veikti KGB,
ant neišvežtos į Rusiją likusios informacijos kažkodėl nebuvo uždėta
griežta Lietuvos vyriausybės ranka, tarsi tyčia leidžiant slaptai
informacijai atsidurti suinteresuotų piliečių užančiuose ar patamsiais
išgabentuose maišuose. Ne be pagrindo vėliau buvo keistai pokštaujama
- gimimo dienos proga padovanoti iš bylos išplėštus lapus.
Civilizuotai ir teisiškai tvarkyti jautriąją praeities dalį susigriebta
tik po septynerių metų. Deja, KGB darbuotojų užrašuose, paraštėse,
ataskaitose ir kažkodėl nesunaikintuose įvairiausio žanro dokumentuose
buvo laukiama ne tiesos, bet žinomų politikų pavardžių.
KGB verbuoti darbininkai ir kolūkiečiai, cechų, fermų ir visokių biurų
viršininkai, eiliniai klebonai domino kur kas mažiau. O štai užtikto
politiko pavardę visada lydėdavo neslepiamo pasitenkinimo šūksnis: aha,
paukšteli, pakliuvai.
Išvydus sąraše garbingų kultūrai ir dvasiniam gyvenimui nusipelniusių
žmonių pavardes, nebelipo žodžiai nei „paukšteli“, nei „pakliuvai“.
Beliko tik sutrikus skėsčioti rankomis.
Negi tokia sutrikusia veido išraiška ir pasibaigė liustracija? Taip,
liustracija pasibaigė. Tačiau okupacinio Lietuvos laikotarpio
tyrinėjimai dar tik įsibėgėja. LGGRTC indėlis šia pačia kebliausia
objektyviam tyrinėjimui tema yra didelis. Pats metas kopti į aukštesnį
lygį.
