Nieko nestebina, kai emigrantai, grįžę į tėvynę, puola užsirašyti pas odontologą ar kreipiasi į medikus dėl estetinių arba sveikatos paslaugų ir už jas susimoka. Vis dėlto atsiranda ir tokių, kurie įsigudrina vos už mėnesį ar du susimokėję privalomojo sveikatos draudimo mokestį išspręsti kur kas rimtesnes sveikatos problemas ir atsisveikinę su giminaičiais spukti, iš kur atvyko.
Tendencijos rodo, kad lietuviai, ypač kai kalbama apie planines sveikatos paslaugas, yra linkę jas gauti kuo arčiau namų. Jie nori būti lankomi šeimos narių ir suprasti, ką kalba medicinos personalas.
Lietuva grįžtantiesiems dosni
Nors nėra konkrečios statistikos, kiek ir kaip dažnai tokių atvejų pasitaiko, Valstybinės ligonių kasos (VLK) vadovė Jūratė Sabalienė teigė, kad Lietuvos sveikatos sistema iš tiesų sudaro sąlygas elgtis ne visai sąžiningai.
„Mūsų sistema yra labai dosni. Kiekvienas nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas gali naudotis jos paslaugomis. Jei asmuo turi pagrįstus įrodymus, kad nemokėjo draudimo įmokų dėl to, jog buvo išvykęs svetur, ten dirbo ir naudojosi tos šalies sveikatos sistema, tai grįžęs ir pačią pirmą dieną susimokėjęs privalomojo sveikatos draudimo įmoką gali naudotis sveikatos paslaugomis. Jei asmuo už save moka savarankiškai – 36 eurus, jis gali gauti paslaugas nuo mokėjimo dienos“, – sakė ji.
Kitose valstybėse, pasak pašnekovės, esama praktikos, kad minėto draudimo įsigaliojimui numatomas pereinamasis 14 dienų – 3 mėnesių laikotarpis, o štai Lietuvoje grįžę emigrantai sveikatos paslaugas gali gauti iš karto.
„Jei nutinka taip, kad prireikia skubios pagalbos ir nieko negalima atidėlioti, ji suteikiama net tuo atveju, kai draudimo įmoka nesumokėta. Teisės aktai sako, kad būtinoji pagalba turi būti suteikiama visiems piliečiams“, – teigė ji.
Grįžtantys sveikatos „turistai“
Paklausta, ar dažnai piktnaudžiajama situacija, kai svetur gyvenantys tautiečiai, grįžę į tėvynę ir susimokėję vieną draudimo įmoką gauna sveikatos paslaugų už kur kas didesnę sumą, o po kurio laiko, išsprendę savo bėdas, išskuba ten, iš kur atvyko, pašnekovė sakė: „Tikėtina, kad taip gali būti.“
„Patys žmonės kartais sako, kad šalyse, kuriose tuo metu dirbo, yra daug didesnės eilės. Akcentuojama, kad šalia artimųjų jie jaučiasi saugesni, juos supa pažįstama aplinka, nebėra kalbos barjero, jie neabejoja specialistų teikiama informacija. Dingsta baimė, kad juos ne taip suprato ar kas nors kažką ne taip pasakė. Turime minčių, kaip užkardyti tokį piktnaudžiavimą, – sakė J.Sabalienė ir patikslino, kad anksčiau PSD mokėjimą reglamentuojanti įstatymo nuostata numatė, kad jei asmuo yra savarankiškai mokantis įmokas, tai jo draudimas įsigalioja po trijų mėnesių: – Vėliau politikai nusprendė, kad turi būti kitaip. Šis sprendimas priimtas atsižvelgiant į Konstitucinį Teismą, kuris pasakė: jei numatomas laikotarpis, kada draudimas turi įsigalioti, tai ta pati tvarka turi būti taikoma visoms asmenų kategorijoms – savarankiškai mokantiems įmokas, dirbantiems, valstybės lėšoms draudžiamiems ir pan. KT pasakė, kad valstybė turi apsispręsti dėl draudimo įsigaliojimo laikotarpio. Politikai nusprendė, kad minėto draudimo įsigaliojimo laikotarpio nustatyti nereikia ir tai bus socialiai teisinga.“
VLK vadovė patikino: jei atsirastų iniciatyvų ar būtų pastebėti itin dideli sukčiavimo atvejai, būtų teikiamas siūlymas, ar nereikia peržiūrėti šio klausimo iš naujo ir įvesti pereinamojo laikotarpio, kuris padėtų užkardyti dalį piktnaudžiavimų ir apsaugotų viešąjį interesą.
Kas laukia gudraujančiųjų?
Pagal ES bendrijos nuostatas gyventojas gali būti draustas tik vienos iš ES šalių sveikatos draudimu ir tai savaime turėtų užkirsti galimybę gudrauti, tačiau iki šiol nebuvo sukurta jokia bendra duomenų sistema, kurioje greitai būtų galima patikrinti, ar konkretus žmogus nėra draustas kitos šalies sveikatos draudimu, bet netrukus situacija pasikeis.
„Taigi, jei asmuo gyvena ir dirba vienoje valstybėje narėje ir joje moka įmokas, tai ir turėtų sveikatos priežiūros paslaugomis naudotis būtent toje valstybėje. Tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai asmenys atvyksta į kitą šalį, susimoka įmoką ir pradeda gauti sveikatos paslaugas, gydymą naujoje šalyje, nors prieš tai joje PSD įmokų visai nemokėjo. Išvengti tokių situacijų bus įmanoma, kai atsiras galimybė tarp šalių elektroniniu būdu keistis informacija apie asmens draustumą.
Taigi, jei asmuo bus apdraustas socialiai pagal vienos valstybės teisės aktus, jam nebus galima draustis pagal kitos, kol abiejų valstybių įmokų administratoriai nesutars, kurios iš tų valstybių teisės aktai turi būti taikomi asmeniui. Šiandien Europos Komisija ir valstybės narės dirba ties tokios sistemos sukūrimu“, – teigė J.Sabalienė.
Anot jos, toks bendradarbiavimas padės įgyvendinti ES teisės aktų nuostatas ir išvengti „dvigubos asmens apsaugos“.
Grįžusius emigrantus domina ir išmokos
„Sodros“ Komunikacijos skyriaus atstovas Saulius Jarmalis taip pat pasidalijo įžvalgomis apie tai, kokie klausimai kelia nerimą grįžtantiems į Lietuvą emigrantams.
– Ar „Sodra“ yra pastebėjusi grįžtančių į Lietuvą (trumpam ar ilgesniam laikui) emigrantų piktnaudžiavimo atvejų, kai bandoma pasinaudoti socialiniu draudimu ar kitomis socialinėmis paslaugomis?
– Socialinio draudimo išmokos (ligos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, nedarbo) skiriamos tiems gyventojams, kurie šių rūšių draudimu buvo draudžiami, tai yra už juos buvo mokamos socialinio draudimo įmokos arba jie buvo draudžiami valstybės, taip pat jeigu dėl to prarado darbo pajamas.
Taigi pirmiausia tam, kad galėtų pasinaudoti socialiniu draudimu – gauti išmokas, grįžę emigrantai turi būti draudžiami Lietuvoje, paprasčiau kalbant, būti čia įsidarbinę ir gauti pajamas, kurios kompensuojamos susirgus arba išėjus vaiko priežiūros atostogų.
Išmokoms apskaičiuoti vertinamos tam tikro laikotarpio vidutinės pajamos, antai ligos išmokai – vidutinis mėnesio atlyginimas popieriuje (eurais) už paeiliui einančius 3 mėnesius, buvusius iki praeito mėnesio prieš ligos mėnesį, o, pavyzdžiui, motinystės išmoka apskaičiuojama pagal draudžiamąsias pajamas, gautas per 12 paeiliui einančių kalendorinių mėnesių, buvusių iki praėjusio kalendorinio mėnesio prieš teisės gauti motinystės į išmoką atsiradimo mėnesį. Jeigu pajamos gautos, pavyzdžiui, tik vieną mėnesį, tuomet jų vidurkis gali būti labai mažas ir tokiu atveju būtų skiriama minimali išmoka.
Kita vertus, tam, kad gautų socialinio draudimo išmoką, žmogus turi turėti tam tikrą, ne trumpesnį, nei reikalaujama, socialinio draudimo stažą. Pavyzdžiui, ligos atveju tai būtų 3 mėnesiai per pastaruosius 6 mėnesius arba 6 mėnesiai per pastaruosius 12 mėnesių. Tačiau į šį stažą įtraukiamas ir socialinio draudimo stažas, kurį žmogus įgijo oficialiai dirbdamas kitoje ES šalyje.
Pavyzdžiui, žmogus legaliai dirbo Londone metus. Jeigu grįžęs į Lietuvą jis dar nesusirado darbo, tai ir susirgęs išmokos negaus. Bet jeigu jis įsidarbino ir kurį laiką padirbęs pirmaisiais mėnesiais susirgo, tuomet, tikėtina, gaus minimalią išmoką.
– Kokie klausimai, susiję su socialinių paslaugų teikimu, itin domina į Lietuvą grįžtančius emigrantus?
– Kai žmogus kreipiasi į „Sodrą“ konsultacijos, dažniausiai mes nežinome, ar jis grįžęs emigrantas, ar ne, ir tokios statistikos neturime.
Kita vertus, aktualiausias klausimas emigrantams, tiek išvykstantiems, išvykusiems, tiek parvykstantiems – privalomojo socialinio draudimo įmokos. Žmogus turi mokėti socialinio draudimo įmokas toje šalyje, kurioje gyvena ir užsiima veikla. Jeigu jis nebedirba užsienio šalyje ir ten nemoka privalomojo sveikatos draudimo įmokų, tuomet grįžęs šias įmokas turi mokėti Lietuvoje. Kai žmogus susiranda darbą, įmokas moka darbdavys.
Savarankiškai įmokas reikia mokėti, jeigu visą mėnesio laikotarpį žmogus nedirbo ir nebuvo draudžiamas valstybės. Jeigu įmokos už einamąjį mėnesį nesumokamos, fiksuojama skola ir žmogus negali gauti nemokamų sveikatos priežiūros paslaugų, kol nepadengs įsiskolinimo.
Žmonės taip pat domisi, kaip skaičiuojama kaupiama ir mokama pensija, jeigu jie yra dirbę ir dalį stažo įgiję Lietuvoje, bet ne vieniems metams buvo išvykę užsidirbti į vieną ar kelias užsienio valstybes.
Jeigu tai buvo Europos Bendrijos šalys, tuomet yra keli svarbūs principai. Pirma, stažas, įgytas skirtingose Europos valstybėse, yra sumuojamas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus 20 metų dirbo Lietuvoje, 6 metus Jungtinėje Karalystėje ir 5 metus Norvegijoje, tai jis sukaupė 31 metų stažą. Lietuvoje būtinasis stažas senatvės pensijai gauti yra 30,5 metų. Tad gyventojas jau gali eiti į pelnytą pensiją. Didžioji Britanija ir Norvegija jam, tarpininkaujant „Sodrai“, mokės tose šalyse uždirbtų pensijų dalis iš tų šalių socialinio draudimo fondų. Lietuva mokės už 20 metų mokėtas socialinio draudimo įmokas, Jungtinė Karalystė už 6 metus, o Norvegija už 5 metus tose šalyse mokėtas socialinio draudimo įmokas.
Ir atvirkščiai. Jeigu žmogus išvyksta gyventi į užsienį, jo Lietuvoje sukaupta pensija neprapuola. Kai toje šalyje, kur gyventojas įsikūrė, jam paskiriama pensija, Lietuva jam mokės pensiją už tuos metus, kai buvo dirbama ir socialinio draudimo įmokos mokėtos Lietuvoje. Tik primename, kad minimalus stažas pensijai gauti Lietuvoje yra 15 metų. O panašūs reikalavimai kitose Europos šalyse skiriasi.
– Socialinio draudimo išmokos (ligos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, nedarbo) skiriamos tiems gyventojams, kurie šių rūšių draudimu buvo draudžiami, tai yra už juos buvo mokamos socialinio draudimo įmokos arba jie buvo draudžiami valstybės, taip pat jeigu dėl to prarado darbo pajamas.
Taigi pirmiausia tam, kad galėtų pasinaudoti socialiniu draudimu – gauti išmokas, grįžę emigrantai turi būti draudžiami Lietuvoje, paprasčiau kalbant, būti čia įsidarbinę ir gauti pajamas, kurios kompensuojamos susirgus arba išėjus vaiko priežiūros atostogų.
Išmokoms apskaičiuoti vertinamos tam tikro laikotarpio vidutinės pajamos, antai ligos išmokai – vidutinis mėnesio atlyginimas popieriuje (eurais) už paeiliui einančius 3 mėnesius, buvusius iki praeito mėnesio prieš ligos mėnesį, o, pavyzdžiui, motinystės išmoka apskaičiuojama pagal draudžiamąsias pajamas, gautas per 12 paeiliui einančių kalendorinių mėnesių, buvusių iki praėjusio kalendorinio mėnesio prieš teisės gauti motinystės į išmoką atsiradimo mėnesį. Jeigu pajamos gautos, pavyzdžiui, tik vieną mėnesį, tuomet jų vidurkis gali būti labai mažas ir tokiu atveju būtų skiriama minimali išmoka.
Kita vertus, tam, kad gautų socialinio draudimo išmoką, žmogus turi turėti tam tikrą, ne trumpesnį, nei reikalaujama, socialinio draudimo stažą. Pavyzdžiui, ligos atveju tai būtų 3 mėnesiai per pastaruosius 6 mėnesius arba 6 mėnesiai per pastaruosius 12 mėnesių. Tačiau į šį stažą įtraukiamas ir socialinio draudimo stažas, kurį žmogus įgijo oficialiai dirbdamas kitoje ES šalyje.
Pavyzdžiui, žmogus legaliai dirbo Londone metus. Jeigu grįžęs į Lietuvą jis dar nesusirado darbo, tai ir susirgęs išmokos negaus. Bet jeigu jis įsidarbino ir kurį laiką padirbęs pirmaisiais mėnesiais susirgo, tuomet, tikėtina, gaus minimalią išmoką.
– Kokie klausimai, susiję su socialinių paslaugų teikimu, itin domina į Lietuvą grįžtančius emigrantus?
– Kai žmogus kreipiasi į „Sodrą“ konsultacijos, dažniausiai mes nežinome, ar jis grįžęs emigrantas, ar ne, ir tokios statistikos neturime.
Kita vertus, aktualiausias klausimas emigrantams, tiek išvykstantiems, išvykusiems, tiek parvykstantiems – privalomojo socialinio draudimo įmokos. Žmogus turi mokėti socialinio draudimo įmokas toje šalyje, kurioje gyvena ir užsiima veikla. Jeigu jis nebedirba užsienio šalyje ir ten nemoka privalomojo sveikatos draudimo įmokų, tuomet grįžęs šias įmokas turi mokėti Lietuvoje. Kai žmogus susiranda darbą, įmokas moka darbdavys.
Savarankiškai įmokas reikia mokėti, jeigu visą mėnesio laikotarpį žmogus nedirbo ir nebuvo draudžiamas valstybės. Jeigu įmokos už einamąjį mėnesį nesumokamos, fiksuojama skola ir žmogus negali gauti nemokamų sveikatos priežiūros paslaugų, kol nepadengs įsiskolinimo.
Žmonės taip pat domisi, kaip skaičiuojama kaupiama ir mokama pensija, jeigu jie yra dirbę ir dalį stažo įgiję Lietuvoje, bet ne vieniems metams buvo išvykę užsidirbti į vieną ar kelias užsienio valstybes.
Jeigu tai buvo Europos Bendrijos šalys, tuomet yra keli svarbūs principai. Pirma, stažas, įgytas skirtingose Europos valstybėse, yra sumuojamas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus 20 metų dirbo Lietuvoje, 6 metus Jungtinėje Karalystėje ir 5 metus Norvegijoje, tai jis sukaupė 31 metų stažą. Lietuvoje būtinasis stažas senatvės pensijai gauti yra 30,5 metų. Tad gyventojas jau gali eiti į pelnytą pensiją. Didžioji Britanija ir Norvegija jam, tarpininkaujant „Sodrai“, mokės tose šalyse uždirbtų pensijų dalis iš tų šalių socialinio draudimo fondų. Lietuva mokės už 20 metų mokėtas socialinio draudimo įmokas, Jungtinė Karalystė už 6 metus, o Norvegija už 5 metus tose šalyse mokėtas socialinio draudimo įmokas.
Ir atvirkščiai. Jeigu žmogus išvyksta gyventi į užsienį, jo Lietuvoje sukaupta pensija neprapuola. Kai toje šalyje, kur gyventojas įsikūrė, jam paskiriama pensija, Lietuva jam mokės pensiją už tuos metus, kai buvo dirbama ir socialinio draudimo įmokos mokėtos Lietuvoje. Tik primename, kad minimalus stažas pensijai gauti Lietuvoje yra 15 metų. O panašūs reikalavimai kitose Europos šalyse skiriasi.