Vertinant pastarųjų dienų įvykius Lietuvos dailės akademijoje, ji ragina prisiminti, kad seksualinis priekabiavimas gali būti panaudojimas ir sąskaitų suvedinėjimui.
– Ar šią savaitę per Lietuvą nuskambėjęs seksualinio išnaudojimo skandalas Dailės akademijoje – „pasaulio feminisčių sąmokslo“ dalis? - lrytas.lt klausė S.Daugirdaitės.
– Tikrai ne, bet su feminizmu tai susiję. Problema ta, kad mūsų intelektualai pusę amžiaus nesidomėjo naujausiomis humanitarinėmis ir visuomeninėmis idėjomis, tarp jų feminizmu ir nežino paprasto fakto: nuo 8-ojo XX a. dešimtmečio feminizmas labai daug pakeitė lyčių santykiuose.
Nesunkiai pastebime, kad moterys išlaisvėjo, jos gali rinktis net tik profesiją, bet ir seksualinius parnerius. Bet Vakaruose tuo pat metu atsirado ir naujų, labai griežtų taisyklių.
Pirma, kad moters „ne“ visada reiškia „ne“, bet kurioje santykių stadijoje.
O kita griežta taisyklė susijusi su seksualinio priekabiavimo prevencija. Ypač griežtai žiūrima į švietimo sritį: čia negalimi jokie santykiai tarp dėstytojų ir studentų, mokytojų ir moksleivių. Taip pat ir darbo srityje, jei kitas yra pavaldinys.
Kitaip sakant, ten, kur žmonės yra vieni nuo kitų priklausomi. Tai, kas dėstytojui arba viršininkui atrodo kaip laisva valia, nuo jo priklausomam žmogui gali atrodyti priešingai.
Dėstytojai tokiais atvejais paprastai šalinami iš darbo. Todėl Vakaruose dėstytojas ne tik neis gerti su studentais alkoholio, bet daug kur, pavyzdžiui, paliks praviras duris, jeigu liks kabainete dviese su studente.
Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje feminizmas tarsi išsikvėpė, Ronaldo Reagano ir Margaret Thacher valdymo laikais feministes buvo bandoma pašiepti kaip nebeaktualių idėjų skleidėjas ir apskritai nevykėles.
Bet po to, kai trisdešimt metų feminizmo vaidmuo menkintas, o feministės vaizduotos karikatūriniais subjektais, pernai Vakaruose lyg nukritus uždangai paaiškėjo, kad jų idėjos reikalingos ir šiuolaikiniame pasaulyje, nes patriarchatas, su kuriuo jos kovojo, niekur nedingo, tik įgijo kitas formas.
– Ar tai, kas vyksta Lietuvoje, turi savo lietuviškų bruožų?
– Manyčiau, kad tiek aktores, tiek esamas ir buvusias LDA studentes paskatino prabilti #metoo kampanija.
Feminizmas nuo pat užuomazgų XIX a. buvo globalus judėjimas. Net Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, eidama į pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo sceną, prisiminė Anglijos moterų kovas dėl teisės balsuoti ir šis pavyzdys ją įkvėpė pačiai pasisiūlyti būti posėdžio pirmininke. Apie tai ji rašė atsiminimuose.
Bet tai, kas dabar buvo paviešinta – tik ledkalnio viršūnė. Tie vyrai, apie kuriuos mes pastaraisiais metais Lietuvoje šnekame kaip apie priekabiautojus, nėra jokia išimtis iš bendro konteksto. Jie elgėsi taip, kaip jų aplinkoje dešimtmečius buvo norma, ir nė vienam vadovui nekilo mintis išsiaiškinti, ar sklandantys gandai pagrįsti. Ir nereikiamanyti, kad jei vienas „įkliuvo“, tai jis kuo nors išsiskyrė iš kitų.
Tiesiog kitoms moterims gėda prisipažinti. Lietuvoje aukai visada gėda.
Tačiau tiesa ir tai, kad priekabiavimo ar net prievartos atvejais lengvai galima manipuliuoti. Klasikinis pavyzdys – Juliano Assange'o istorija.
Labai tikėtina, kad jis tikrai yra nusikaltęs pagal Švedijos įstatymus, tačiau mažai pasaulio žmonių abejoja, kad iš tiesų jis tapo paieškomas ne dėl seksualinio nusikaltimo, o dėl „Wikileaks“ dokumentų nutekinimo.
Kitaip sakant, seksualinis priekabiavimas gali būti panaudojimas visai kito lygmens sąskaitų suvedinėjimui – ir toms jėgoms moterys visiškai nerūpi.
Kita problema ta, kad kartais sunku atskirti, kur yra seksualinis priekabiavimas, o kur moterys – tokių yra – vis dėlto toleruoja intymius santykius kaip būdą siekti savo tikslų. Tada nukenčia ir visos moterys, nes šešėlis krinta ant visų.
– Bet jos irgi aukos – jos patikėjo paplitusia nuomone, kad tik per lovą galima padaryti karjerą?
– Tai – lengviausias kelias, ir jos juo eina. Aukomis jas galima laikyti tuo požiūriu, kad jos netiki, jog galima savo tikslų siekti sąžiningai. Panašiai kaip korumpuotoje visuomenėje dalis žmonių netiki, kad galima būti sėkmingai operuotam neįdėjus vokelio į kišenę anesteziologui ir chirurgui. Ir tas įsitikinimas vienodai žalingas visiems, taip pat ir tiems, kas kyšių neima, nes juos vis tiek laiko kyšininkais.
Šiuo atveju skriauda buvo padaryta ir kitoms merginoms. Jei tos, kurios turėjo santykių su dėstytoju, buvo kaip nors labiau vertinamos, tai kaip turėjo jaustis visas kursas, žinodamas ar bent įtardamas, kodėl jų kolegė labiau vertinama dėstytojo?
– Bet pasaulis pernai nuoširdžiai užjautė aktores, kurios liudijo, jog buvo priverstos atsiduoti kino prodiuseriui.
– Suprantama. Lietuvoje prabilusioms dar sunkiau, nes diskusija nukrypsta į asmeniškumus: neva dėstytojai blogi, nes naudojasi studentėmis, arba studentės blogos, kad sutinka su tokiomis sąlygomis.
O ydinga yra visa sistema: ir tie, kurie dešimtmetį žino, bet tyli.
Mums visiems, kaip visuomenei, turėtų būti gėda, kad Dailės akademijos studentės tada, prieš dešimt metų, nesikreipė į Lygių galimybių kontrolierės tarnybą. Vadinasi, bijojo, gėdijosi, ir nebuvo, kas jas paragintų, nebuvo saugios.
Bet taip pat gėda, kad dabar studentai raginami rašyti anoniminius skundus bet kokiu pagrindu apie savo dėstytojus. Psichologiniu smurtu galima apkaltinti ne tik dėstytoją, nepalankiai atsiliepusį apie studento darbus. Nenustebsiu, jeigu menininkai psichologiniu smurtu pradės kaltinti kritikus, paskelbusius kritišką recenziją.
Kodėl kovotojai už skaidrumą neragino studenčių rašyti skundų prieš dešimt metų, kai visi žinojo kas vyksta, bet vadino tai gandais? Tokių viešų paslapčių mūsų visuomenėje yra daug, bet geroji žinia ta, kad jaunos moterys nebebijo kalbėti.
– Kodėl pirmieji moterų liudijimai apie patirtą seksualinę prievartą buvo iš menininkų gyvenimo? Ar ten laisvesni papročiai?
– Mitas apie menininkus kaip bohemos atstovus, maištautojus prieš miesčionišką moralę ateina iš XIX a. Iki tol menininkai buvo suvokiami kaip amatininkai, niekam jų asmenybės nerūpėjo. Ir dabar jų yra visokių – ir gudrių verslininkų, ir dvasingų vargdienių.
Menininkai yra laisvai samdomi, mažiau priklausomi nuo darbo vietų ir gali išgyventi ne korporacijoje. Verslo struktūrose sunkiau išgyventi po tokių liudijimų.
Neidealizuoju menininkų, bet manau, kad jie suvokia, jog turi daugiau galimybių būti matomi visuomenėje ir gali ją keisti. Juk galiausiai jų pavyzdys padeda kitiems, atsidūrusiems panašiose situacijose.
