Vienas šios tiesos patvirtinimų – ir galimo seksualinio priekabiavimo atvejai bei skandalai. Šią savaitę pažiro naujausia jų porcija, iš pamatų sukrėtusi Vilniaus dailės akademiją.
Anoniminių, o po to ir nesislapstančių buvusių studenčių kaltinimų sulaukė dėstytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas J.Gasiūnas, vėliau – kitas šios premijos laureatas G.Trimakas, taip pat akademijoje dėstantis A.Liepuonius.
Balsai tų, kurie teigė, jog nedera iš karto pulti į kraštutinumus, o būtina dalykiškai išsiaiškinti kiekvieną konkretų atvejį, vėl paskendo kovos triukšme.
Vienoje fronto pusėje – tie, kurie apskritai neigia tokią problemą mūsų visuomenėje, iš anksto atmesdami istorijas apie galimus priekabiavimo atvejus. Jie tyčiojasi iš prabilusiųjų apie tai ir aiškina, kad jos pačios kaltos, „jei kas ir buvo“.
Kitoje pusėje – tie, kurie visas tokias istorijas iš karto paskelbia šimtu procentų teisingomis ir reikalauja pačių griežčiausių bausmių kaltinamiesiems.
Nelengva pasakyti, ar tokie susikirtimai labiau padeda, ar trukdo tiek atsikratyti konkrečių ydų, tiek bręsti visuomenei ir aiškiau suvokti iš tiesų esamos problemos mastą.
