Profesorė: „Matuko" reforma pametė vaiką

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prof. Ilona Tamutienė įspėja, kad po vadinamosios „Matuko reformos" paslaugų vaikams gali net sumažėti.

 Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prof. Ilona Tamutienė įspėja, kad po vadinamosios „Matuko reformos" paslaugų vaikams gali net sumažėti.<br> 123rf.com asociatyvi nuotr.
 Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prof. Ilona Tamutienė įspėja, kad po vadinamosios „Matuko reformos" paslaugų vaikams gali net sumažėti.<br> 123rf.com asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ieva Urbonaitė-Vainienė (ELTA)

Feb 5, 2018, 11:05 AM, atnaujinta Feb 5, 2018, 11:13 AM

Profesorė cituoja vieną garsiausių vaiko apsaugos eksperčių Eileen Munro, pasak kurios, geriausias reformos sėkmės matas turi būti atsakymas į klausimą, ar vaikas gauna veiksmingą pagalbą. O tam, kad vaikas ją gautų, paslaugos turi būti teikiamos jam.

„Lietuvoje reforma „pametė" vaiką", - sako prof. I Tamutienė ir komentare pagrindžia šią savo įžvalgą.

Pasak profesorės, lietuviškoji vaiko teisių apsaugos sistema orientuota į struktūrinius pokyčius. Dabar veikiantys Vaiko teisių apsaugos skyriai (VTAS) bus centralizuoti, valstybiniai. Vadinasi, savivaldybių administracijose tokie padaliniai bus naikinami. Pranešimai apie galimą ar patiriamą smurtą bus kreipiami į valstybinį VTAS.

„Pagal naują tvarką VTAS nustatys nulinį, pirmą arba antrą grėsmės vaikui lygį. Melagingi pranešimai galimai bus priskirti prie nulinės grėsmės. Tačiau su pirmo ir antro grėsmės lygių nustatymu yra painiavos - verta pasiaiškinti, kuo jie skiriasi. Pirmojo grėsmės lygio atveju vaikai liks šeimoje, su ja dirbs jai paskirtas socialinis darbuotojas. Antrojo lygio atveju, vaikui bus skiriama laikinoji globa ir teikiama pagalba, konsultacijos tėvams", - lygina profesorė.

Planuojama, kad kaip pastiprinimas tarnaus mobilios specialistų komandos, kurios, po trumpalaikės intervencijos į šeimą, patars atvejo vadybininkui (socialiniam darbuotojui), kaip toliau organizuoti darbą su šeima.

„Sėkmės atveju, vaikas bus grąžinamas tėvams. Tačiau, jei bus konstatuojama, kad per 60 dienų vaiko tėvai ar globėjai nesistengė ir nepakeitė savo elgesio, toliau vengia atlikti savo pareigas, piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais, VTAS kreipsis į teismą dėl tėvų globos (ne)terminuoto apribojimo, nuolatinės vaiko globos, įvaikinimo", - atkreipia dėmesį VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė.

Taigi dabartiniai VTAS specialistai sprendžia dilemą - palikti vaiką augti šeimoje ar skirti jam laikiną globą. Nuo šio vertinimo priklauso vaikų likimai.

Kaip naujovė yra pristatoma kompleksinė pagalba vaikui ir šeimai. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bendro darbo koordinavimo organizavimą savivaldybėse turi užtikrinti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, kuris tirs poreikį, planuos, t. y. atliks administravimo funkcijas.

Pasak prof. I. Tamutienės, jo funkcija - labai svarbi.

„Greičiausiai, tarpinstitucinio darbo koordinatorius dirbs ir su atvejo vadybininku. Skamba naujai ir daug žadančiai. Nenorėčiau menkinti įstatymo iniciatyvos, tačiau kyla dvejonių. Pavyzdžiui, įstatymo 37 straipsnyje teigiama, kad „atvejo vadybos tikslas - rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir suteikti šeimai tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti vaiko ir šeimos problemas, bet ir sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinančių vaiko saugumą, jo interesus, ir tik išnaudojus visas galimybes padėti šeimai ir šiai pagalbai nepavykus kreiptis į teismą leidimo vaiką paimti iš šeimos ir jam nustatyti globą (rūpybą)". Tuo tarpu 41 straipsnyje atvejo vadybininkas apibrėžiamas tik per administracines funkcijas: jis siunčia vaiko atstovus gauti paslaugų ir koordinuoja jų teikimą, suteikia informaciją, organizuoja atvejo nagrinėjimo posėdžius, užbaigia atvejo vadybos procesą", - atkreipia dėmesį profesorė.

I.Tamutienei akivaizdu, kad pokyčiai vaiko teisių apsaugos srityje paremti tik į šeimą orientuota strategija. Tačiau kas teiks paslaugas vaikui, kur jis bus, kol suaugusieji dirbs su suaugusiaisiais? Kaip bus „išnaudojamos visos galimybės"?

Atvejo vadybos tikslas yra surasti vaiko ir šeimos problemų sprendimo būdą. Profesorės nuomone, reformos silpnoji vieta - dedamas lygybės ženklas tarp šeimos (suaugusiųjų) ir vaiko problemų. Daroma prielaida, kad jei tėvams bus suteiktos paslaugos, vaikai neturės problemų.

„Deja, tai netiesa. Vaikai turi problemų, o socialinės rizikos šeimų vaikai jų turi dar daugiau", - pabrėžia I. Tamutienė.

Lietuvoje dažniausiai minimos problemos - piktnaudžiavimas alkoholiu, smurtas artimoje aplinkoje, socialinių tėvystės įgūdžių stoka, skurdas, pagalbos vaikams, kurie patiria smurtą ar patyčias, stoka.

„Daugelis vaikų problemų yra tėvų ir kitų suaugusiųjų problemų pasekmė. Bet ne tik. Vaikai taip pat gali turėti problemų, pavyzdžiui, sunkumų moksle, patirti patyčias, smurtą, bendravimo problemų, išgyventi vienatvę, turėti minčių pakelti prieš save ranką, gėdos ir baimės jausmų, priklausomybę nuo kompiuterio, moralinių išgyvenimų ir t. t. Negalima manyti, kad suteikus paslaugas tėvams, vaikų problemos išsispręs savaime. Vaikų neišklausymo ir jų problemų ignoravimo pavyzdys yra vaikų savižudybės", - sako prof. I. Tamutienė.

Didžiuoju iššūkiu VDU profesorė vadina paslaugų prieinamumą.

Nusiųsti tėvus pasinaudoti paslaugomis, galinčiomis išspręsti jų problemas, tikrai nėra iššūkis. Piktnaudžiaujantys alkoholiu tėvai siunčiami į priklausomybių ligų centrą, neturintys pastovios gyvenamosios vietos įrašomi į eilę socialiniam būstui gauti, nuomotis.

„Tačiau nebūtinai tos paslaugos tėvams bus suteiktos. Didysis iššūkis yra jų prieinamumas. Pavyzdžiui, galima paprašyti ar įpareigoti smurtą patiriančią moterį palikti smurtautoją, bet stokojame laikino apgyvendinimo paslaugų", - atkreipia dėmesį prof. I. Tamutienė, pabrėždama, kad paslaugos turi atitikti poreikius.

Dėstytojai akivaizdu, kad kuriama sistema gali būti veiksminga tik šeimoms, kuriose yra viena problema - tėvystės įgūdžių stoka. Priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, skurdo, nedarbo ir smurto artimoje aplinkoje atveju, problemos sprendimas gali būti uždelstas, nes nėra sudarytos sprendimo įgyvendinimo sąlygos.

„Vienintelė galimybė atliepti vaiko poreikius yra socialinių darbuotojų pagalba. Tačiau pripažinkime, kad Lietuvoje yra ne viena tėvystės įgūdžių stokos problema. Jų yra gerokai daugiau", - sako prof. I. Tamutienė.

Keliami klausimai, ar vaikams nereikia paslaugų? Ar jie liks tik informatoriais smurto atveju, kad būtų nubaustas kaltinamasis? Įvardinamas grėsmės vaikui lygis, bet pagalbos poreikis - ignoruojamas. „Tiek poreikių, tiek rizikos nustatymas yra tik pirmas pagalbos žingsnis", - konstatuoja prof. I. Tamutienė.

Rizikos pervertinimą ji laiko tokiu pat žalingu kaip ir rizikos neįvertinimu. Vienu atveju, vaikui padaroma žala, nes jis nepagrįstai atskiriamas nuo abiejų ar vieno iš tėvų, prie kurio yra prisirišęs ir kuris, gavęs pagalbą, gali juo rūpintis: vaikas patiria stresą, gali imtis neadekvačių veiksmų.

„Antru atveju, nepakankamai įvertinus riziką, vaikas savo šeimoje gali būti sužalotas ar net nužudytas. Taip ir atsitiko Matukui. Vien visuomenės budrumas ir pranešimai problemos neišsprendžia. VTAS numato, kam skirti prioritetą - šeimai ar vaikui. Nors reikėtų vadovautis vaiko interesų pirmumu, tačiau realios galimybės gali diktuoti kitokius sprendimus (nėra laisvų globėjų šeimų, trūksta specialistų, menki gebėjimai, politikų ar aukštesnių vadovų spaudimas mažinti globoje esančių vaikų skaičių ir pan.). Praktikoje dirbantys specialistai žino, kad paslaugų vaikams trūksta dėl globėjų trūkumo, tačiau taip pat trūksta paslaugų vaikui, augančiam socialinės rizikos šeimose", - atkreipia dėmesį prof. I. Tamutienė.

Reformos autorių profesorė prašo neatimti iš vaikų paskutinės jų saugios užuovėjos.

Pasak prof. I. Tamutienės, psichologo dalyvavimas vaiko apklausose, grėsmės vaikui lygio nustatymas, poreikių įvertinimas ir tėvų ar globėjų nusiuntimas paslaugoms dar nereiškia, kad bus suteiktos veiksmingos paslaugos vaikui. Jam reikia nuolatinio buvimo kartu ir pagalbos kasdienėse jo problemose.

„Socialinės rizikos šeimų vaikų problemas šiandien Lietuvoje geriausiai atliepia vaikų dienos centrai. Tačiau kyla reali grėsmė, kad jie familializuosis. Familializmas apibrėžia situaciją, kai šeima kaip kolektyvinė vertybė yra iškeliama aukščiau nei individualūs jos nario poreikiai. (Familializmo sąvoka vaikystės politikos studijose naudojama aprašyti procesui, per kurį vaikas „pametamas" šeimos institute). Šeimos institucionalizavimas, pamirštant individualius poreikius ir problemas, jokiu būdu nėra vaikų dienos centrų stiprinimas. Netgi priešingai", - akcentuoja profesorė.

Kaip tai atsitinka, VDU dėstytoja iliustruoja konkrečiu pavyzdžiu. 2017 m. Kauno mieste nevyriausybiniai Vaikų dienos centrai iš savivaldybės biudžeto nebuvo finansuoti. Ar jie bus finansuoti 2018 m., dar nežinoma. Tačiau savivaldybė skelbė konkursą socialinio darbuotojo darbui su šeima finansavimui.

Pirmasis kartas buvo nesėkmingas - konkurse nedalyvavo nė vienas vaikų dienos centras. Nefinansavus socialinių darbuotojų etatų darbui tiesiogiai su vaikais, antrojo konkurso rezultatai „pagerėjo" - kai kurie vaikų dienos centrai dalyvavo konkurse ir jau dirba su socialinės rizikos šeimomis.

„Pagal tokią schemą vaikų dienos centrai palaipsniui perorientuojami darbui su tėvais. Juk įstatymas numato paslaugas tėvams, o ne vaikams. Tokiomis sąlygomis paslaugas vaikams išlaikys gal vos keletas vaikų dienos centrų, veikiančių prie religinių bendruomenių. Vaikai neteks galimybės gauti pagalbą", - pažymi VDU profesorė.

Tiek jos atlikti tyrimai su vaikais, tiek kitų šalių tyrėjų išvados rodo, kad kai socialinis darbuotojas dirba su šeima, vaikai tampa „nematomi", ignoruojami, nes didelės ir kompleksinės tėvų problemos atitraukia dėmesį nuo mažiausių šeimos narių. Tai, kad vaikas turi turėti jam skirtą socialinį darbuotoją ar socialinį pedagogą, net nediskutuojama.

„Vaikų dienos centrų familializavimo, t. y. jų perorientavimo į tėvus, negalima vadinti vaikų dienos centrų stiprinimu. Tai yra paprasčiausias melas", - konstatuoja prof. I. Tamutienė.

Kol kas apie paslaugų stiprinimą smurtą patyrusiems vaikams ji nėra girdėjusi, tad siūlo atvirai pasakyti, kad karalius nuogas: šeimos, kuriose esama priklausomybės nuo alkoholio, nedarbo, skurdo, smurto artimoje aplinkoje problemų, neišnyks. Vaikai gyvens tokiose šeimose tol, kol sulauks pilnametystės.

„Todėl vaikų dienos centrai, kurie dirbtų vaikams ir būtų saugi stotelė jų gyvenime, turi ne tik išlikti, bet ir būti sustiprinti. Negalima iš vaikų atimti vienintelės jiems likusios saugios salelės. Vaikų dienos centrai turi likti vaikams", - teigia Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prof. I. Tamutienė.

 

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.