Ilgiau nei tris mėnesius iš Dakaro į Vilnių bėgęs sostinės ugniagesys Aidas Ardzijauskas prasčiausiai miegojo naktį į praėjusį pirmadienį.
Vilniaus Rotušės aikštėje sekmadienio vakare sutiktam, o po to namo grįžusiam bėgikui sunkiai sekėsi atsipalaiduoti.
Bėgimo metu nakvynės sąlygos gal nebuvo tokios patogios, tačiau šiandien 47 metų gimtadienį švenčiantis ugniagesys laikėsi auksinės taisyklės: nepailsėsi – nepabėgsi.
Vyras planavo finišuoti Vasario 16-ąją, kai Lietuva švęs valstybės šimtmetį, tačiau kojos pačios greičiau nešė į gimtinę.
Ugniagesys iš Lietuvos bėgdamas įveikė Senegalą, Mauritaniją, Maroką, Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Austriją, Čekiją ir Lenkiją.
– Kiek tiksliai kilometrų nubėgote? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Ardzijausko.
– Buvo suplanuota 7915 kilometrų, bet kartais tekdavo nukrypti nuo kurso. Dėl oro sąlygų truputį keitėme maršrutą Austrijoje, šiek tiek nuklydome Čekijoje, kitu keliu pasukome ir Lenkijoje.
Tikslaus skaičiaus kol kas nežinome, bet gali būti, kad nubėgau šiek tiek daugiau nei 8000 kilometrų, o gal šiek tiek mažiau.
– Į Afriką išsiruošėte ne vienas. Kas jus lydėjo?
– Su manimi nuolat buvo penki žmonės, kurie keisdavosi maždaug kas mėnesį.
Jie rūpinosi navigacija, maistu, ieškojo nakvynės. Padėjo ir Lietuvoje likę pažįstami.
Kartais užtekdavo paskambinti tik vienam žmogui, o vietos ugniagesiai jau būdavo ir lovas pakloję, ir pirtį iškūrenę.
– Palaikymo grupė visą laiką važiavo paskui jus, o gal kurį laiką bėgo drauge?
– Ne, bėgau aš vienas. Automobilis su palyda visada pavažiuodavo į priekį ir laukdavo, kol aš atbėgsiu.
Kelyje visą laiką būdavau vienas. Vidurdienį Afrikoje, kai oras smarkiai įkaisdavo ir reikėdavo dažniau atsigerti, palydos automobilis sustodavo maždaug kas kilometrą.
– Kiek sportinių batelių sunešiojote?
– Šešias poras.
– Per dieną nubėgdavote apie du maratonus. Kokia buvo jūsų dienotvarkė?
– Keldavomės penktą valandą ryto, maždaug po 45 minučių pradėdavau bėgti. Tuomet vėl valgydavau, vėl bėgdavau. Maitintis per dieną reikia 32 kartus.
Tai nėra visų įsivaizduojami kasdieniai pietūs, bet tarpiniai užkandžiai, kurie padeda aprūpinti organizmą kalorijomis. Nuolat bėgdamas per dieną sudegindavau 5–6 tūkst. kalorijų.
Bėgimą paprastai baigdavau apie 21–22 valandą ir eidavau miegoti.
– Kur nakvodavote?
– Paprastai apsistodavome palapinėje arba viešbučiuose. Automobilyje nakvojome tik vieną naktį. Dar keletą naktų praleidome pas vietos ugniagesius arba gyventojai priimdavo į namus.
– Bėgote per du žemynus – keitėsi ir eismo, ir oro sąlygos. Kuri bėgimo dalis buvo sunkiausia?
– Tikrai nebuvo nė vieno lengvo kilometro, pradedant nuo pačių pirmųjų. Vienoje vietoje buvo karšta, kitur siautė smėlio audros. Tai – lyg pūga, bet ne sniego, o smėlio.
Mums labai pasisekė, kad ji buvo tik dvi dienas. Aš bėgau su akiniais, bet kai pro šalį pravažiuodavo vilkikas, pakeldavo tiek smėlio, kad manęs net nesimatydavo.
Vietos gyventojai nebuvo labai įkyrūs, nors keliose vietose jie mane stabdė, kažkodėl iš manęs juokėsi, kažką šūkaliojo. Žinojau, kad tai neišvengiama, ir dėl to nesinervinau.
Kartą įkyriais vietos gyventojais palaikiau po Afriką keliaujančius lietuvius.
Bėgdamas Senegalo keliais priešais pamačiau automobilį su vokišku valstybiniu numeriu. Girdėjau, kad juo važiuojantys žmonės kažką rėkauja.
Pasirodo, jie mane kalbino lietuviškai, o aš automatiškai angliškai jų prašiau atsikabinti nuo manęs.
Kai vienas vyrukas pro langą iškišęs galvą suriko: „Tu sustosi ar ne?“, stabtelėjau. Pasirodo, jie mane pažino ir kurį laiką važiavo iš paskos.
Ilgai bėgant pasikeičia reakcija, todėl grįžęs pažadėjau dvi tris dienas nevairuoti. Žmogaus smegenys pasikeitimus priima ne taip greitai, todėl reikia laiko, kad grįžčiau į normalų gyvenimą.
– Kaip pasikeitė sąlygos pasiekus Europą?
– Persikėlęs į Europą pasijutau visiškai niekam neįdomus. Pasirinkome neblogą maršrutą – serpantinai, nedideli kalniukai, maži miesteliai.
Persikelti per Gibraltaro sąsiaurį iš Afrikos į Europą mums taip pat pavyko tinkamu laiku, nes po kelių dienų ten kilo didelė audra.
Pačiu laiku atsidūrėme ir Alpėse. Kai baigiau bėgti, spaudoje perskaitėme, kad dėl gausaus sniego ten uždarinėjami keliai.
Man taip pat teko bėgti per sniegą. Net ne bėgti, bet klampoti ir laukti, kad greičiau atvažiuotų valymo mašina.
Galiu tik pasidžiaugti, kad sudarydami maršrutą pasirinkome ne Slovakiją, o Austriją, nes čia per valandą pravažiavo keturi sniegą valantys automobiliai.
Vėliau jų nebeskaičiavau, nes buvo nebeįdomu. Kai kuriose vietose buvo nuvalytas net dviračių takas.
Visai kitaip atrodė atkarpa iš Alytaus į Vilnių, kur buvo nevalyta net važiuojamoji dalis. Todėl negalėčiau pasakyti, kad Lietuvoje buvo lengviau.
Naktinė atkarpa nuo Alytaus iki Varėnos buvo tikrai sunki – stiprus vėjas, minusinė temperatūra.
Atrodė, kad lengviausias kilometras bus paskutinis, jau artėjant prie Vilniaus rotušės.
Bet ne – kažkas man į rankas įdavė sunkią vėliavą ir sakė: „Reikia panešti.“
– Nuolat bėgdamas daugiau nei šimtą dienų turbūt jautėte ne tik fizinį, bet ir psichologinį nuovargį.
Ar nebuvo tokių momentų, kai norėjosi viską mesti?
– Po bėgimo JAV, kur įveikiau daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų, supratau, kad psichologiškai dar esu šiek tiek silpnas, ir į tai nusprendžiau pažiūrėti rimčiau.
Aš daug ir ilgai bendravau su sporto psichologu – mokiausi atsipalaiduoti, nusiraminti, greičiau užmigti, greičiau atsikelti.
Žinojau, jog šis bėgimas man be galo svarbus, todėl nebuvo tokio momento, kad sakyčiau: „Per sunku, nebėgsiu.“
Žinojau, kad šiandien sunku, bet rytoj bus lengviau, nes turėjau tikslą įveikti tą atstumą.
Šiame bėgime jau buvau ne pirmo kurso studentas, man tai buvo doktorantūros studijos.
Pirmas kursas buvo bėgimas aplink Lietuvą. Tada mokiausi, kaip suderinti mitybą, pasirinkti avalynę, suformuoti lydinčią komandą.
Kai bėgau aplink Lietuvą, mane pamainomis lydėjo du žmonės, aplink Baltijos jūrą – tai vienas, tai trys, o bėgdamas per JAV turėjau tik vieną palydovą.
Tada supratau, kad taip bėgti per sunku.
Kiekvienas bėgimas yra tarsi pamoka.
Kai bėgau aplink Baltijos jūrą, sulaukiau nemažai priekaištų, kam bėgu per Rusiją. Bet taip išbandžiau, kiek laiko gali užtrukti sienos kirtimas ir dokumentų tvarkymas.
Bėgant per JAV teko išbandyti įvairias oro sąlygas.
Šitas bėgimas – lyg sudėti Baltijos ir JAV bėgimai.
JAV nubėgau 5013 kilometrų, aplink Baltiją – 3266 kilometrus. Per JAV bėgau 62, aplink Baltiją – 44 dienas.
– Kodėl starto vieta išsirinkote Dakarą?
– Ką reiškia žodis „Dakaras“ žmonių vaizduotėje? Iššūkiai, gyvenimo svajonė. Startui galėjau pasirinkti begalę variantų, bet pasirinkau tokią vietą, kad ir pačiam būtų įdomu.
Ten vykusio automobilių ralio dalyviai iš savo išmargintų automobilių į mus žiūrėjo išpūstomis akimis. Jiems jau atrodė, kad įveikė iššūkį, o man reikėjo bėgti.
– Kiek laiko ruošėtės šiam bėgimui?
– Po bėgimo JAV tam ruošiausi dvejus metus. Daug laiko skyriau bendro fizinio pasirengimo ir psichologinėms treniruotėms. Per tą laiką du kartus spėjau sudalyvauti šešių parų bėgime.
Vengrijoje šešias paras bėgau tik tam, kad galėčiau susitikti ir pabendrauti su dukart Žemės rutulį apibėgusiu danu Jesperu Olsenu. Jis buvo atsivežęs vaikiną ir merginą, pasiruošusius pagerinti jo rekordus.
Paprastai ilgai kalbėtis nebūna laiko, bet tąkart kartu bėgome šešias paras. Per tą laiką aptarėme, ką valgyti, kaip paruošti kūną, skaičiavome ir lyginome bėgimo greitį ir režimą.
Su J.Olsenu buvome susitikę ir likus pusmečiui iki mano starto, tad dar kartą pasikonsultavau.
– Pasiruošėte tinkamai?
– Man koja pradėjo braškėti tik užpraeitą pirmadienį, jau būnant Varšuvoje. Šioks toks skausmas atsirado nubėgus per 7 tūkst. kilometrų. Turbūt 80 procentų žmonių panašų skausmą jaučia kasdien. Bėgdamas JAV pirmuosius skausmus pajutau įveikęs apie 4 tūkst. kilometrų.
Šiam projektui reikėjo pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir finansiškai. Kad gaučiau pinigų iš rėmėjų, reikėjo šiokio tokio žinomumo – tam padėjo ankstesni mano bėgimai. Parėmė ne tik rėmėjai, kurie išvardinti ant mano marškinėlių. Dar ir žmonės paaukojo per 2000 eurų.
– Ar tokiems tolimiems bėgimams neprieštarauja jūsų šeima?
– Pastarąjį kartą traumą buvau patyręs 1997 metais Trakuose per ugniagesybos sporto varžybas. Trakuose ir susipažinau su savo žmona, kuriai iš karto išdėsčiau savo planus. Jos tėvas – taip pat bėgimo mėgėjas, todėl mano nuotykiai jos labai nenustebino.
Visi mano, kad bėgdamas aš alinu save – širdį, sąnarius, bet taip nėra.
Aš žmonai visada sakau, kad bėgti – daug pigiau negu gerti. Aš esu sveikas. Nuo 1997 metų nesu turėjęs jokių reikalų su medikais, išskyrus kasmetinį sveikatos patikrinimą.
Daug laiko praleidžiu vaikščiodamas lauke. Turėjau dviratį ir automobilį, juos teko parduoti prieš bėgimą į JAV. Aš pabūnu gamtoje, o treniruotes suplanuoju taip, kad namo grįžtume visi kartu.
Visi ilgų nuotolių bėgikai žino vieną taisyklę – po dviejų mėnesių bėgimo šalia turi būti žmona arba draugė, kitaip psichologiškai būtų labai sunku.
Mano žmona su vaikais buvo atvažiavusi trims dienoms. Aš vis tiek bėgau, bet nemažai laiko praleidome kartu, papietavome, pasivaikščiojome po kalnus.
Mano paminėtas danas du kartus apibėgo pasaulį, bet prarado šeimą. Laiką reikia planuoti taip, kad niekas nenukentėtų.
– Jūs esate užsiminęs apie bėgimą aplink pasaulį. Suderinsite viską?
– Realią kelionę aplink Žemės rutulį galėsiu planuoti tuomet, kai sūnų išleisime į gyvenimą.
Dabar jam 11 metų, tai 5–6 metus teks palaukti, kol jis taps savarankiškas.
Tuomet mes su žmona būsime laisvi ir galėsime spręsti, ar ryžtis tokiam žygiui. Norėčiau, kad mes keliautume kartu.
Ilgiausi ugniagesio A.Ardzijausko bėgimai
Vilnietis ugniagesys siekti rekordų pradėjo 2012 metais bėgimu aplink Lietuvą. Per 24 dienas jis nubėgo 1089 kilometrus.
Po metų jis susiruošė bėgti aplink Baltijos jūrą. Bėgdamas per 9 valstybes per 44 dienas ugniagesys įveikė 3266 kilometrus.
2014 metais jis išsiruošė į JAV, kur iš Los Andželo pasiryžo nubėgti į Niujorką. Šiuos miestus skiriančius 5013 kilometrų A.Ardzijauskas įveikė per 62 dienas.
