„Mus stebėti KGB buvo nusamdžiusi ir kaimynus. Tokioje aplinkoje su broliu užaugome“, – duodamas interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ pasakojo G.Vagnorius.
Pokalbis su 60 metų signataru, buvusiu Lietuvos Vyriausybės vadovu (1991-1992 ir 1996-1999 metais) – ne tik apie vaikystę, bet ir gražiausias Lietuvos vietas ir reikšmingiausius šalies istorijos momentus.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote, kuo ta vieta ypatinga?
– Pasaulį išvydau senelio – Nepriklausomos Lietuvos eigulio - žemėje Vilkaičių km., Plungės ir Telšių rajonų rubežiuje, sovietų nusavintoje gražioje sodyboje, kur po karo didelio namo viename gale prisiglaudė pradinė mokykla. Tad nuo mažens „gyvenau“ klasėse, kur mokytojavo mama. Išgrūdus iš tėvo gimtųjų namų, persikėlėme į Žemaitijos sostinę Telšius.
Augau ūkininko – politinio kalinio ir mokytojos – partizanų ryšininkės šeimoje. Tėvas buvo užsispyręs žemaitis – į kolūkį nestojo, privačiai ūkininkavo žemės lopinėlyje net iki 1972 m., kol rajono valdžia apsižiūrėjusi neišvarė iš jau seniai atimtos sodybos.
Išsiaiškinę, kad mamos brolis buvo partizanų Generolo Jono Žemaičio artimas bendražygis (jų nesurastas), o ji pati pokariu talkino šiai garsiai partizanų grupei, aprūpindama vadus švietimo skyriuje padirbtais komandiruočių dokumentais, šeimą KGB persekiojo ir stebėjo iki Atgimimo laikų. Sovietų valdžia buvo taip įbauginta pokario partizanų, jog baiminosi, kad brolis ir kiti nesurasti (tikrovėje seniai nužudyti) partizanai dar gali slapstytis ir veikti net 8–ajame dešimtmetyje...Mus stebėti KGB buvo nusamdžiusi ir kaimynus. Tokioje aplinkoje su broliu užaugome.
– Koks maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Kai 10–12 metų vaikai su aplūžusiais dviratukais slapta nuo darbe buvusių tėvų ryte leidomės iš Telšių tiesiai per miškus į gimtąjį sodybą, kurios nebuvome matę 5 metus. Planavome apsisukti per dieną ir iki vakaro grįžti namo. Nors porą metų vyresnis brolis gyrėsi, kad jis lengvai ras kelią į gimtinę, žinoma, pasiklydome gūdžiuose Dievo krėslo miškuose (kurie, beje, patikimai saugojo partizanų žemines...).
Šiaip ne taip ištrūkome iš miško ir sutiktų žmonių pagalba vėlų vakarą suradome savo kaimą ir artimesnius kaimynus, kurie mus pamaitino ir nakčiai priglaudė. Bet iki šiol pamenu, kaip gulint kankino skausmas, kai niekaip negalėjome pranešti tėvams, kur dingome (anuomet dar nebuvo kaime nei telefonų, nei maršrutinių autobusų ...) Ir kokį neapsakytą džiaugsmą patyrėme, kai paryčiais troboje pamatėme tėvus, atvažiavusius kažkur naktį surastu sunkvežimiu. Neradę mūsų dviratukų, jie sumojo, kad galėjome leistis į gimtinę, dėl kurios namuose vis fantazuodavome.
– Kokia lietuviška šventė jums maloniausia?
– Gal Šv. Velykos, kurias vaikystėje ypač mėgau, kai pasibaigus anuomet ilgai trukusioms šaltoms žiemoms, jau galėdavome su broliu iš daržinės pagaliau išsitraukti dviračius. Tėvas buvo giliai tikintis ir pareigingas. Nors namuose nebuvo praktikuojamas gimtadienių šventimas ar kitokios vaišės, Šv. Velykų rytą, po bažnyčios mama (kaip mokytoja, ji negalėdavo eiti į bažnyčią), mūsų laukdavo padengusi šventinį stalą.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Labai patinka Lūksto ežeras prie Varnių, kur vyresnėse klasėse su dviračiais ir palapinėmis dažnai atklysdavome. Vėliau sužavėjo nepakartojama Neringos gamta – kol kas neradau pasaulyje gražesnio kampelio.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Mokyklos laikais jaučiau jaudulį Kaunui, kaip gyvai tarpukario Sostinei su lietuviškos valdžios įstaigomis. Tačiau geriausiu Lietuvos miestu vėliau tapo Vilnius, nors jis, deja, yra nelabai prižiūrimas. Jei pagaliau miesto valdžiai pavyktų jį tinkamai sutvarkyti ar bent gatvių dangas lopus užkloti, gražioje vietoje įsikūrusi istorinė Sostinė taptų fantastišku Europos miestu gyventojams ir svečiams.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Vieno mėgstamiausio istorinio veikėjo neturiu, bet žavi Didžiojo Kunigaikščio Gedimino – įžvalgaus valdovo ir gudraus diplomato strateginė politika ir ryžtingas veikimas, siekiant suvakarietinti atsilikusį ir kryžiuočių puldinėjamą kraštą. Per švietimą, liberalios prekybos ir amatų palaikymą plėtoti senosios Lietuvos ūkį.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti, apie ką kalbėtumėte?
– Jaučiu didžią pagarbą išskirtinai darbščiam ir veikliam valstybininkui Vyskupui Justinui Staugaičiui, Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės Tarybos vicepirmininkui ir Seimo pirmininkui, atsidavusiam lietuvybės ir katalikybės puoselėtojui, pavyzdingam moralios ir nesavanaudiškos politikos lyderiui, kuris principingai reiklus pirmiausia buvo pats sau, o ne kitiems, kaip neretai stebime politiniame gyvenime.
Sunkiausiu ir pavojingiausiu Raudonosios Armijos įsiveržimo laikotarpiu, kai Valstybės tarybos ir Vyriausybės vadovai su paramos Lietuvai telkimo „idėja“ saugiai leido laiką užsienyje, kunigas Justinas Staugaitis faktiškai vykdė Valstybės Tarybos vadovo pareigas, vėliau vadovavo Lietuvos delegacijoms, kurios realiai pastūmėjo Lietuvos tarptautinį pripažinimą.
Man Justinas Staugaitis yra „darbinis“ Nepriklausomybės lyderis, kurio profesionalios ir nesavanaudiškos veiklos rezultatais neretai naudojosi kiti politikai. Labai norėtųsi iš jo išgirsti, kaip vėliau jis vertino 1926 m. perversmą, prie kurio prisidėjo ir jo krikščionys demokratai, jo nuomonę ar galėjo anuomet kairioji liaudininkų ir socialdemokratų valdžia pakreipti Valstybės laivelį raudonosios Rusijos kryptimi.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Visada jaudina „Lietuva brangi“, kuri per sovietmečio represijas „pavadavo“ Tautinę giesmę– Lietuvos himną.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Nesu prekių „mylėtojas“, parduotuvėse kažkaip greitai pavargstu ... Bet mėgstu knygas ir sportą, tad mėgstamiausiomis prekėmis būtų knygos ir sportiniai bateliai, kurie bėgiojant, deja, greit susidėvi.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Virti žirniai ir pupelės, kurias vietoj tradicinio lietuviškų spirgučių užpilo galima pagardinti alyvuogių aliejumi su lengvai paskrudintais svogūnais – skonis beveik toks pat. Nesu veganas ar vegetaras, bet mėgstu lietuviškai – su grietine sumaišytas pomidorų ir agurkų salotas, taip pat įvairias tradicines daržovių mišraines.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Tėvynė, Meilė, Mama, Malda ir gal dar Gamta.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Darbštūs, kantrūs, bet, deja, pernelyg pavydūs.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.
– Jūs mylite Lietuvą, nes ...
– Tai mano Tėvynė, nuostabiausias pasaulyje kraštas, ypač vasarą, jei pernelyg nelyja...
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Lietuviams – kad Lietuvoje gyventi būtų maloniau nei svetur. Lietuvai – išlikti tautine valstybe ir vėl būti augančia Tauta. Labai norėčiau, kad pasauliui vėl taptume įdomia ir pažangia valstybe, kokia buvome 1990 -1991 metais.
